Besotis Špinkelis
Vienoj kepykloj gyveno Špinkelis. Toks keistas padarėlis su kojytėm ir ausytėm. Lakstydavo Špinkelis po kepyklą ir garsiai čepsėdamas rinkdavo nuo grindų visokius niekniekius. Visi buvo patenkinti – ir kepykla švari, ir Špinkelis sotus. O jei kartais ir prarydavo Špinkelis kokią sagą ar šaukštelį, tai niekas dėl to per daug nesijaudindavo. Na, buvo ir pražuvo. Vadinasi, nėr ko mėtyt gerų daiktų ant grindų.
Bet vieną rytą kepėjas pabudo visai be nuotaikos. Išvirto iš lovos ne ta koja, numetė puodą su tešla nuo krosnies, užlipo katinui ant uodegos ir, paslydęs ant sviesto, įkrito į miltus. Pašoko baisiai supykęs ir sušuko:
- Nusibodo man ta kepykla su visom tom kvailom mielinėm ir sluoksniuotom bandelėm. Būsiu žvejys.
Tinklą iš prijuostės nusipynęs, išėjo žvejot. Špinkelis liko vienui vienas. Po kepyklą bėgioja, trupiniukų neranda. Taip išalko, kad net keptuvę prarijo – šmek, šmek.
- Skanu, - pamanė jis ir... prarijo krosnį.
O tuomet dar ir medį, ir akmenį, ir namą – niam, niam. Pradėjo Špinkelis augti neįtikėtinai greitai. O kuo daugiau augo, tuo daugiau rijo. Ir tiltus, ir upes, ir kalnus, ir varpines, ir net kelius lyg makaronus. O kuo daugiau rijo, tuo daugiau augo. Būtų taip visą pasaulį sušlamštęs, bet nespėjo – netyčia sumaišė savo uodegą su dešra ir pats save surijo. Dėl to ir išliko mūsų pasaulis.
Vienoj kepykloj gyveno Špinkelis. Toks keistas padarėlis su kojytėm ir ausytėm. Lakstydavo Špinkelis po kepyklą ir garsiai čepsėdamas rinkdavo nuo grindų visokius niekniekius. Visi buvo patenkinti – ir kepykla švari, ir Špinkelis sotus. O jei kartais ir prarydavo Špinkelis kokią sagą ar šaukštelį, tai niekas dėl to per daug nesijaudindavo. Na, buvo ir pražuvo. Vadinasi, nėr ko mėtyt gerų daiktų ant grindų.
Bet vieną rytą kepėjas pabudo visai be nuotaikos. Išvirto iš lovos ne ta koja, numetė puodą su tešla nuo krosnies, užlipo katinui ant uodegos ir, paslydęs ant sviesto, įkrito į miltus. Pašoko baisiai supykęs ir sušuko:
- Nusibodo man ta kepykla su visom tom kvailom mielinėm ir sluoksniuotom bandelėm. Būsiu žvejys.
Tinklą iš prijuostės nusipynęs, išėjo žvejot. Špinkelis liko vienui vienas. Po kepyklą bėgioja, trupiniukų neranda. Taip išalko, kad net keptuvę prarijo – šmek, šmek.
- Skanu, - pamanė jis ir... prarijo krosnį.
O tuomet dar ir medį, ir akmenį, ir namą – niam, niam. Pradėjo Špinkelis augti neįtikėtinai greitai. O kuo daugiau augo, tuo daugiau rijo. Ir tiltus, ir upes, ir kalnus, ir varpines, ir net kelius lyg makaronus. O kuo daugiau rijo, tuo daugiau augo. Būtų taip visą pasaulį sušlamštęs, bet nespėjo – netyčia sumaišė savo uodegą su dešra ir pats save surijo. Dėl to ir išliko mūsų pasaulis.