Dantys
Taisyklių kalno papėdėje, didelėje raudonai dažytoje būdoje, gyveno Gronkas. Turėjo jis didelius, gražius dantis. Geltonus, smailius ir aštrius lyg vinys. Kaip tik dėl tų didelių dantų jis ir buvo Taisyklių kalno sargybinis. Dėl tų didelių dantų visi jo taip bijodavo, kad be labai svarbaus reikalo net artyn prie Taisyklių kalno nesiartindavo. Kad tik nereikėtų tų dantų kaukšėjimo išgirsti.
Savo dantimis Gronkas labai didžiavosi. Galąsdavo juos dilde, blizgindavo švitriniu popieriumi. O paskui išsišiepdavo ir spoksodavo į savo atspindį tvenkinyje, kraipydamas ausis. Labai gražus tada sau atrodydavo. Kur nebūsi gražus su tokiais dantimis? Gyveno Gronkas ir vargo nematė. Turėjo ir sunkią geležinę grandinę ir auksuotą antkaklį. O ko daugiau gyvenime reikia?
Kartą sėdėdamas ant rūmų tvenkinio kranto, kaip visada, maivėsi, urzgė, grėsmingai čepsėjo, o dantys pliumpt, ėmė ir įkrito į vandenį. Gronkas labai išsigando, visą tvenkinio dugną išmaišė, bet savo dantų nerado. Matyt, koks išdykęs karpis nusinešė ir puikuojasi dabar prieš saviškius ar karosus gąsdina. Sučepsėjo Gronkas bedante burna, pagalvojo apie ateitį - baisu jam pasidarė. Juk jei esi be dantų, niekas tavęs nebijos. O jei jau nebijos, tai ir negerbs. O jei jau nebijos ir negerbs, tai bet kas, turintis didesnius dantis būtinai jį nuskriaus.
Pabruko Gronkas uodegą ir į būdos kampą įsispraudė, susirietė, guli ten ir net neamsi.
Sužinojo sargybos viršininkas kad Gronkas be dantų, ir išmetė lauk iš ąžuolinės būdos. Net gražiąją geležies grandinę atėmė.
- Pasibaigė mano laimingas gyvenimas. Eisiu kur į mišką ir pasiklaidinsiu, – dejuoja Gronkas ir spūdina kažkur, galvą panarinęs. Eina ir dūsauja kaip prirūkusi krosnis.
Staiga švyst įskrido į pražiotą burną kamuolys. Nustebęs Gronkas net ant kadagio atsisėdo. Pamatę tokį didelį siaubūną, kamuoliu žaidę bumbambukai išsislapstė kas kur. Jei Gronkas būtų su savo ypatingais dantimis, būtų sudraskęs tą kamuolėlį į mažučius skutelius. Ir dar kokią porą padarėlių. Bet kadangi dantų jau nebeturėjo, tai, išsitraukęs kamuolį iš burnos, plačiai nusišypsojo. Be dantų jis buvo visai nebaisus. Netgi mielas. Ypač kai primerkdavo dešinę akį ir pakeldavo kairę ausį. įsidrąsinę padarėliai išlindo iš savo slėptuvių. O kai kurie net išdrįso paglostyti jo uodegą.
- Žinot ką, pažaiskim Burnamušį. Laimės tas, kas daugiau sumes kankorėžių man į burną, – pasiūlė Gronkas.
Toks pasiūlymas be galo sužavėjo bumbambukus. Jie taip stengėsi, kad miške beveik nebeliko kankorėžių.
- Tai turbūt iš pamokų pabėgot, kad taip linksmai mėtot kankorėžius man į burną? – pasišaipė Gronkas.
- Ne, upelis ištvino, o tiltą vanduo nunešė. Tai dabar negalim iki mokytojo Limbo namų nueiti, – pasiguodė padarėliai.
Gronkas pagalvojo, pagalvojo ir sako:
- Žinot, aš jus galėčiau pavėžėti. Matot, koks aš didelis. Man tas upelis - vieni niekai.
- Ar tikrai? – nepatikėjo padarėliai.
- Tikrai, – patvirtino Gronkas ir ištiesė uodegą, kad visi galėtų ant jo nugaros sulipti.
Šlept, šlept, šlept – šleivoja Gronkas per mišką - nėra jam jokių kliūčių. Ir į kalną didžiausią įkopia, ir kelmą seniausią peršoka, ir upelį kaip slieką pežengia. Tikras autobusiukas su kojomis. Padarėliai ant nugaros džiūgauja, krykštauja, Gronką visragina. Tas iš džiaugsmo net paskrenda. Linksma jam, kad jis ir be dantų kažkam reikalingas. Taip ir liko jis Bumbambilijoj. Net didžiausi miegaliai iš lovų pašokdavo, kad tik galėtų su Gronku pakeliauti. O visus bevėžindamas jis ir pats daug ko išmoko: ir istorijų klausytis, ir skaityti, ir rašyti. Gali būti, kad šitą istoriją jis pats ir parašė.
Taisyklių kalno papėdėje, didelėje raudonai dažytoje būdoje, gyveno Gronkas. Turėjo jis didelius, gražius dantis. Geltonus, smailius ir aštrius lyg vinys. Kaip tik dėl tų didelių dantų jis ir buvo Taisyklių kalno sargybinis. Dėl tų didelių dantų visi jo taip bijodavo, kad be labai svarbaus reikalo net artyn prie Taisyklių kalno nesiartindavo. Kad tik nereikėtų tų dantų kaukšėjimo išgirsti.
Savo dantimis Gronkas labai didžiavosi. Galąsdavo juos dilde, blizgindavo švitriniu popieriumi. O paskui išsišiepdavo ir spoksodavo į savo atspindį tvenkinyje, kraipydamas ausis. Labai gražus tada sau atrodydavo. Kur nebūsi gražus su tokiais dantimis? Gyveno Gronkas ir vargo nematė. Turėjo ir sunkią geležinę grandinę ir auksuotą antkaklį. O ko daugiau gyvenime reikia?
Kartą sėdėdamas ant rūmų tvenkinio kranto, kaip visada, maivėsi, urzgė, grėsmingai čepsėjo, o dantys pliumpt, ėmė ir įkrito į vandenį. Gronkas labai išsigando, visą tvenkinio dugną išmaišė, bet savo dantų nerado. Matyt, koks išdykęs karpis nusinešė ir puikuojasi dabar prieš saviškius ar karosus gąsdina. Sučepsėjo Gronkas bedante burna, pagalvojo apie ateitį - baisu jam pasidarė. Juk jei esi be dantų, niekas tavęs nebijos. O jei jau nebijos, tai ir negerbs. O jei jau nebijos ir negerbs, tai bet kas, turintis didesnius dantis būtinai jį nuskriaus.
Pabruko Gronkas uodegą ir į būdos kampą įsispraudė, susirietė, guli ten ir net neamsi.
Sužinojo sargybos viršininkas kad Gronkas be dantų, ir išmetė lauk iš ąžuolinės būdos. Net gražiąją geležies grandinę atėmė.
- Pasibaigė mano laimingas gyvenimas. Eisiu kur į mišką ir pasiklaidinsiu, – dejuoja Gronkas ir spūdina kažkur, galvą panarinęs. Eina ir dūsauja kaip prirūkusi krosnis.
Staiga švyst įskrido į pražiotą burną kamuolys. Nustebęs Gronkas net ant kadagio atsisėdo. Pamatę tokį didelį siaubūną, kamuoliu žaidę bumbambukai išsislapstė kas kur. Jei Gronkas būtų su savo ypatingais dantimis, būtų sudraskęs tą kamuolėlį į mažučius skutelius. Ir dar kokią porą padarėlių. Bet kadangi dantų jau nebeturėjo, tai, išsitraukęs kamuolį iš burnos, plačiai nusišypsojo. Be dantų jis buvo visai nebaisus. Netgi mielas. Ypač kai primerkdavo dešinę akį ir pakeldavo kairę ausį. įsidrąsinę padarėliai išlindo iš savo slėptuvių. O kai kurie net išdrįso paglostyti jo uodegą.
- Žinot ką, pažaiskim Burnamušį. Laimės tas, kas daugiau sumes kankorėžių man į burną, – pasiūlė Gronkas.
Toks pasiūlymas be galo sužavėjo bumbambukus. Jie taip stengėsi, kad miške beveik nebeliko kankorėžių.
- Tai turbūt iš pamokų pabėgot, kad taip linksmai mėtot kankorėžius man į burną? – pasišaipė Gronkas.
- Ne, upelis ištvino, o tiltą vanduo nunešė. Tai dabar negalim iki mokytojo Limbo namų nueiti, – pasiguodė padarėliai.
Gronkas pagalvojo, pagalvojo ir sako:
- Žinot, aš jus galėčiau pavėžėti. Matot, koks aš didelis. Man tas upelis - vieni niekai.
- Ar tikrai? – nepatikėjo padarėliai.
- Tikrai, – patvirtino Gronkas ir ištiesė uodegą, kad visi galėtų ant jo nugaros sulipti.
Šlept, šlept, šlept – šleivoja Gronkas per mišką - nėra jam jokių kliūčių. Ir į kalną didžiausią įkopia, ir kelmą seniausią peršoka, ir upelį kaip slieką pežengia. Tikras autobusiukas su kojomis. Padarėliai ant nugaros džiūgauja, krykštauja, Gronką visragina. Tas iš džiaugsmo net paskrenda. Linksma jam, kad jis ir be dantų kažkam reikalingas. Taip ir liko jis Bumbambilijoj. Net didžiausi miegaliai iš lovų pašokdavo, kad tik galėtų su Gronku pakeliauti. O visus bevėžindamas jis ir pats daug ko išmoko: ir istorijų klausytis, ir skaityti, ir rašyti. Gali būti, kad šitą istoriją jis pats ir parašė.