Drambliai ir Čiumbikai
Vieną kartą į Čiumbo kaimą atvažiavo cirkas. Ne koks paprastas pelių cirkiukas, o tikras Dramblių – Bamblių cirkas. Mažajam kaimo gyventojui Čiumbui jie taip patiko, kad jis aplankė visus vaidinimus ir kiekvieną kartą pirkdavo net po tris bilietus, kad galėtų iš džiaugsmo šokinėti ant kėdžių ir ploti plačiai mojuodamas rankomis. Drambliai vaikščiojo įtemptu lynu, mėtė įvairiaspalvius rutulius ir degančius kardus, šokinėjo nuo tramplinų ir stebuklingose kepurėse pradangindavo daiktus. Susižavėjęs Čiumbas negalėjo net paprastų sapnų su drugeliais sapnuoti. Visur jam drambliai šokdavo. Todėl vieną rytą apsisprendė:
- Trūks plyš, bus kaip bus, bet ir aš tapsiu drambliu.
Įlindo į didelį maišą, nušokavo prie cirko palapinės ir sako:
- Sveiki, drambliai. Aš irgi dramblys.
Drambliai apžiūrėjo jį, pagalvojo ir sako:
- Na, koks tu dramblys, tu - kalbantis maišas.
Išlipo Čiumbas iš maišo, parbėgo namo, prisitaisė varnalėšos lapus vietoj ausų, ilgiausią nosį iš makaronų ir, atbėgęs į cirką, šaukia:
- Na, dabar aš jau tikras dramblys! Matot, kokia ilga mano nosis! Matot, kokios didelės mano ausys!
- Teisybė, - sako drambliai, - nosis ilga ir ausys didelės. Bet tu plonas kaip šaukštas. O visi drambliai apvalūs lyg arbūzai.
Nuliūdo Čiumbas, bet nusprendė nepasiduoti ir, nusipirkęs parduotuvėj tris dėžes vatos, visą ją surijo. Nuriedėjo kaip kamuolys pas dramblius ir porina:
- Na, vyručiai, dabar jau aš tikrų tikriausias dramblys. Tikresnių nė Afrikoj nerasit. Storas, ausylas ir nosylas.
- Neeeee, tu labiau panašus į storą kriaušę su ausimis arba į kamuolį su nosimi, - juokiasi drambliai.
Neištvėrė Čiumbas ir kad užraudojo: „Būūūūūūūūū!” Graudžios ašarėlės lyg žirniai papsi per pilvą.
- Ko gi verki, Čiumbai? – nustebo drambliai.
- Aš taip norėjau vaidinti jūsų cirke. Bet man niekaip nepavyksta tapti drambliu. Kad ir ką darau, esu tik paprastas Čiumbas ir į dramblį net iš tolo nepanašus.
- Paklausyk, Čiumbai, vienos istorijos, – ramino dramblys akrobatas, pašoko į viršų ir, supdamasis ant lyno žemyn galva, ėmė pasakoti:
„Gyveno viename tvarte šešiasdešimt aštuoni paršeliai. Šešiasdešimt septyni buvo gražūs, o vienas nelabai. Na, nei šioks, nei toks. Turėjo ilgėliausią nosį. Kai visi šešiasdešimt septyni paršeliai gražiai šliurpčiodami iš lovio srėbdavo kompotą, tai tas šešiasdešimt aštuntasis įkišdavo savo ilgą nosį į puoduką ir siurbdavo iš jo tarsi koks ponaitis per šiaudelį. O jo ausys buvo siaubingai didelės. Plevėsuodavo lyg paklodės vėjyje. Vos tik pradėdavo jomis vėduotis, tai visi kiti paršeliai lyg kamuoliukai nusirisdavo į pakampes. Ir nepaprastai storas buvo. Toks storas, kad vos pro tvarto duris pratilpdavo.
Todėl paršeliai nelabai mėgo šešiasdešimt aštuntojo. Dažniausiai siųsdavo jį vandens iš upelio parnešti, kad kitiems paršeliams savo išvaizda negadintų nuotaikos.
Bet kartą, dideliam paršelių džiaugsmui, į kaimą atvyko cirkas. Pats tikriausias cirkas. Su klounais, akrobatais, žonglieriais, ugnies rijikais ir, žinoma, drambliais. Gerieji paršeliai taip apsidžiaugė, kad nieko nelaukę, sudaužė savo kiaulytę – taupyklytę. Nubildėjo prie cirko palapinės ir prisipirko bilietukų. Tik šešiasdešimt aštuntajam neužteko pinigų. Visi - su ledais, cukraus vata ir saldainiukais - sugužėjo vidun, o jis vienas liko lauke.
Labai nuliūdo šešiasdešimt aštuntasis ir vos neapsižliumbė, bet staiga pastebėjo palapinės viršuje mažą plyšelį. Plyšelis buvo labai aukštai, todėl jam teko atsiritinti penkias statines limonado, geležinį rutulį, būgną, spintutę su triušiais, pastatyti tarsi į bokštą, kad ant jo užsilipus pro mažą skylutę galėtų žiūrėti vidun.
O viduje prasidėjo tikros įdomybės.
Užgrojo tranki muzika, žiūrovai iš baimės karameles nurijo: atsidarė uždanga, įėjo klounas raudonais plaukais ir sako:
- Deja, vaidinimas neįvyks. Susirgo mūsų pagrindinis artistas – dramblys Bamblys, labai atsiprašome.
Šešiasdešimt aštuntasis iš to netikėtumo net nuo savo statinių nuvirto, praplėšė palapinės lubas ir įgriuvo į cirko vidų. Krisdamas įsipainiojo tarp lynų, šiek tiek pasisupo, krito į areną, pataikė ant batuto, vartydamasis atšoko dešimt kartų, bešokinėdamas pagavo dėžę su triušiais ir nusileido kopėčiomis ant scenos. Bumpt! Visi net aiktelėjo. Bet klounas nežinia kodėl labai apsidžiaugė, ėmė šokinėti ir kratyti paršeliui ranką. Visiems žiūrovams pareiškė, kad atsirado naujas dramblys, ir vaidinimas tuoj pat prasidės. Užgrojo dūdos, sumirgėjo šviesos, ir paršelis netikėtai suprato, kad jis ir yra tas dramblys. Dėl to taip apsidžiaugė, kad pradėjo suktis ratu, vartytis ore, ir šokinėdamas lynu, purkšti limonadą. Visi žiūrovai juo buvo sužavėti, po kiekvieno gražaus šuolio plodavo net taškydami ledus į šalis. Šešiasdešimt aštuntasis vaidino kartu su visais artistais, net su pačiu klounu, suko jį už kojos straubliu, juokindamas žiūrovus.
Nuo to laiko jis keliauja su cirku po pasaulį. Niekas negali jo nuskriausti, nes jis žino, kad yra dramblys. O paršeliai toliau gyvena savo tvarte, irgi vargo nemato“
- Tai ką gi reiškia šis pasakojimas? Ar tai, kad tu esi tas paršelis? Ar tai, kad aš irgi esu paslaptingas dramblys tarp paršelių? Ar tai, kad jūs ne drambliai? Ar kad reikia įkristi į palapinę? – nustebo Čiumbas.
- Ne, Čiumbai. Tu viską ne taip supratai. Nesvarbu, apie ką šis pasakojimas, bet žinok: tam, kad galėtum džiuginti žmones, visai nebūtina būti panašiu į dramblį. Mums būtų didelė garbė, jei sutiktum mūsų cirke rodyti pokštus. Mes ir patys norėjom tau pasiūlyti, tik nedrįsom.
Štai taip Čiumbas tapo Drambliu Bambliu. Ir jei kada pas jus užsuks Dramblių – Bamblių cirkas, būtinai nueikit pažiūrėti, kaip Čiumbas ryja vatą ir vartosi kūliais.
Vieną kartą į Čiumbo kaimą atvažiavo cirkas. Ne koks paprastas pelių cirkiukas, o tikras Dramblių – Bamblių cirkas. Mažajam kaimo gyventojui Čiumbui jie taip patiko, kad jis aplankė visus vaidinimus ir kiekvieną kartą pirkdavo net po tris bilietus, kad galėtų iš džiaugsmo šokinėti ant kėdžių ir ploti plačiai mojuodamas rankomis. Drambliai vaikščiojo įtemptu lynu, mėtė įvairiaspalvius rutulius ir degančius kardus, šokinėjo nuo tramplinų ir stebuklingose kepurėse pradangindavo daiktus. Susižavėjęs Čiumbas negalėjo net paprastų sapnų su drugeliais sapnuoti. Visur jam drambliai šokdavo. Todėl vieną rytą apsisprendė:
- Trūks plyš, bus kaip bus, bet ir aš tapsiu drambliu.
Įlindo į didelį maišą, nušokavo prie cirko palapinės ir sako:
- Sveiki, drambliai. Aš irgi dramblys.
Drambliai apžiūrėjo jį, pagalvojo ir sako:
- Na, koks tu dramblys, tu - kalbantis maišas.
Išlipo Čiumbas iš maišo, parbėgo namo, prisitaisė varnalėšos lapus vietoj ausų, ilgiausią nosį iš makaronų ir, atbėgęs į cirką, šaukia:
- Na, dabar aš jau tikras dramblys! Matot, kokia ilga mano nosis! Matot, kokios didelės mano ausys!
- Teisybė, - sako drambliai, - nosis ilga ir ausys didelės. Bet tu plonas kaip šaukštas. O visi drambliai apvalūs lyg arbūzai.
Nuliūdo Čiumbas, bet nusprendė nepasiduoti ir, nusipirkęs parduotuvėj tris dėžes vatos, visą ją surijo. Nuriedėjo kaip kamuolys pas dramblius ir porina:
- Na, vyručiai, dabar jau aš tikrų tikriausias dramblys. Tikresnių nė Afrikoj nerasit. Storas, ausylas ir nosylas.
- Neeeee, tu labiau panašus į storą kriaušę su ausimis arba į kamuolį su nosimi, - juokiasi drambliai.
Neištvėrė Čiumbas ir kad užraudojo: „Būūūūūūūūū!” Graudžios ašarėlės lyg žirniai papsi per pilvą.
- Ko gi verki, Čiumbai? – nustebo drambliai.
- Aš taip norėjau vaidinti jūsų cirke. Bet man niekaip nepavyksta tapti drambliu. Kad ir ką darau, esu tik paprastas Čiumbas ir į dramblį net iš tolo nepanašus.
- Paklausyk, Čiumbai, vienos istorijos, – ramino dramblys akrobatas, pašoko į viršų ir, supdamasis ant lyno žemyn galva, ėmė pasakoti:
„Gyveno viename tvarte šešiasdešimt aštuoni paršeliai. Šešiasdešimt septyni buvo gražūs, o vienas nelabai. Na, nei šioks, nei toks. Turėjo ilgėliausią nosį. Kai visi šešiasdešimt septyni paršeliai gražiai šliurpčiodami iš lovio srėbdavo kompotą, tai tas šešiasdešimt aštuntasis įkišdavo savo ilgą nosį į puoduką ir siurbdavo iš jo tarsi koks ponaitis per šiaudelį. O jo ausys buvo siaubingai didelės. Plevėsuodavo lyg paklodės vėjyje. Vos tik pradėdavo jomis vėduotis, tai visi kiti paršeliai lyg kamuoliukai nusirisdavo į pakampes. Ir nepaprastai storas buvo. Toks storas, kad vos pro tvarto duris pratilpdavo.
Todėl paršeliai nelabai mėgo šešiasdešimt aštuntojo. Dažniausiai siųsdavo jį vandens iš upelio parnešti, kad kitiems paršeliams savo išvaizda negadintų nuotaikos.
Bet kartą, dideliam paršelių džiaugsmui, į kaimą atvyko cirkas. Pats tikriausias cirkas. Su klounais, akrobatais, žonglieriais, ugnies rijikais ir, žinoma, drambliais. Gerieji paršeliai taip apsidžiaugė, kad nieko nelaukę, sudaužė savo kiaulytę – taupyklytę. Nubildėjo prie cirko palapinės ir prisipirko bilietukų. Tik šešiasdešimt aštuntajam neužteko pinigų. Visi - su ledais, cukraus vata ir saldainiukais - sugužėjo vidun, o jis vienas liko lauke.
Labai nuliūdo šešiasdešimt aštuntasis ir vos neapsižliumbė, bet staiga pastebėjo palapinės viršuje mažą plyšelį. Plyšelis buvo labai aukštai, todėl jam teko atsiritinti penkias statines limonado, geležinį rutulį, būgną, spintutę su triušiais, pastatyti tarsi į bokštą, kad ant jo užsilipus pro mažą skylutę galėtų žiūrėti vidun.
O viduje prasidėjo tikros įdomybės.
Užgrojo tranki muzika, žiūrovai iš baimės karameles nurijo: atsidarė uždanga, įėjo klounas raudonais plaukais ir sako:
- Deja, vaidinimas neįvyks. Susirgo mūsų pagrindinis artistas – dramblys Bamblys, labai atsiprašome.
Šešiasdešimt aštuntasis iš to netikėtumo net nuo savo statinių nuvirto, praplėšė palapinės lubas ir įgriuvo į cirko vidų. Krisdamas įsipainiojo tarp lynų, šiek tiek pasisupo, krito į areną, pataikė ant batuto, vartydamasis atšoko dešimt kartų, bešokinėdamas pagavo dėžę su triušiais ir nusileido kopėčiomis ant scenos. Bumpt! Visi net aiktelėjo. Bet klounas nežinia kodėl labai apsidžiaugė, ėmė šokinėti ir kratyti paršeliui ranką. Visiems žiūrovams pareiškė, kad atsirado naujas dramblys, ir vaidinimas tuoj pat prasidės. Užgrojo dūdos, sumirgėjo šviesos, ir paršelis netikėtai suprato, kad jis ir yra tas dramblys. Dėl to taip apsidžiaugė, kad pradėjo suktis ratu, vartytis ore, ir šokinėdamas lynu, purkšti limonadą. Visi žiūrovai juo buvo sužavėti, po kiekvieno gražaus šuolio plodavo net taškydami ledus į šalis. Šešiasdešimt aštuntasis vaidino kartu su visais artistais, net su pačiu klounu, suko jį už kojos straubliu, juokindamas žiūrovus.
Nuo to laiko jis keliauja su cirku po pasaulį. Niekas negali jo nuskriausti, nes jis žino, kad yra dramblys. O paršeliai toliau gyvena savo tvarte, irgi vargo nemato“
- Tai ką gi reiškia šis pasakojimas? Ar tai, kad tu esi tas paršelis? Ar tai, kad aš irgi esu paslaptingas dramblys tarp paršelių? Ar tai, kad jūs ne drambliai? Ar kad reikia įkristi į palapinę? – nustebo Čiumbas.
- Ne, Čiumbai. Tu viską ne taip supratai. Nesvarbu, apie ką šis pasakojimas, bet žinok: tam, kad galėtum džiuginti žmones, visai nebūtina būti panašiu į dramblį. Mums būtų didelė garbė, jei sutiktum mūsų cirke rodyti pokštus. Mes ir patys norėjom tau pasiūlyti, tik nedrįsom.
Štai taip Čiumbas tapo Drambliu Bambliu. Ir jei kada pas jus užsuks Dramblių – Bamblių cirkas, būtinai nueikit pažiūrėti, kaip Čiumbas ryja vatą ir vartosi kūliais.