Kėdutė
Visi daiktai Lipotapo rūmuose turėjo aiškią vietą. Net ir mažiausias šapelis buvo sunumeruotas ir įrašytas į raudonąjį sąsiuvinį.
Tik jazminas nesilaikė Lipotapo tvarkos. Augo kaip pats norėjo ir žydėjo kada tik sugalvodavo. Todėl Lipotapas ant jo labai pyko. Auga sau tokia šluota prie durų be jokios naudos. Nei bulvių, nei mėsos. Tik kvapas gardus. Bet kas iš to kvapo? Ant duonos jo neužsitepsi. Geriau jau vietoj jazmino kiaulių tvartą pasistatys. Kiaulė - naudingas gyvulys. Na, ir kas, kad smirdi. Kiaulės lašinių užvalgęs, gali tvorą ar dar vieną tvartą pastatyti. O jazminų prisiuostęs, tik eilėraščių pundą prirašysi. O kokia nauda iš tų eilėraščių?
Vis pyko, pyko Lipotapas, kol vieną dieną, sočiai spirgučių su cepelinais prisikirtęs, nupjovė jazminą. O kad mediena nepražūtų veltui, liepė Špinkeliui padirbdinti kėdutę.
Visai daili kėdutė išėjo. Išsinešė ją Lipotapas į lauką ir atsisėdęs prieš pavasarinę saulutę šildosi. Šildosi, murkia ir cepelinus tyliai virškina. Nejučiom ir užsnūdo. O kėdutės kojos į žemę susmigo ir šaknis išleido. Pradėjo augti kėdutė. Peraugo namą, peraugo slyvą, peraugo kriaušę, peraugo stulpą, debesis pramušė ir pražydo. Nuo to gardaus kvapo ir pabudo Lipotapas. Nuo kėdutės nušoko ant debesiukų, pasirąžė ir nusprendė eiti namo giros atsigerti. O kur tie namai? Žvalgosi šen, žvalgosi ten - prapuolė namukas. Vien tik debesys aplink.
- Bene jis skradžiai žemę prasmego? O gal kas pavogė? Na, ir kur ta sargyba žiūri? – nusistebėjo Lipotapas ir treptelėjo koja.
Bet debesys - tai ne žemelė. Sukliuksėjo jie lyg kisielius ir švystelėjo Lipotapą į viršų. Tam net galva nuo tokių aukštybių apsisuko.
- Kokie stebuklai čia vyksta po pietų? – šūktelėjo jis, sukdamasis kamuoliu ore. – Negi rimti dėdės gali padebesiais lakioti? Turbūt čia sapnas. Gal čia Šmucikas mane sapnuoja? O jei čia sapnas, tai galiu daryti, ką noriu.
Persivertęs ore, nuplasnojo. Pradžioj negrabiai, nedrąsiai, už debesėlių prisilaikydamas. Paskui vis aukščiau ir aukščiau.
- Juk aš skraidau! – sukrykštė jis, mojuodamas lyg vieversėlis. – Tai bent geras sapnas. Jei jau čia viskas galima, tai imsiu ir atjaunėsiu.
Vos tik taip pagalvojo, iškart šmakt ir atjaunėjo. Tapo vėl mažas vaikeliukas, toks, koks buvo kadaise. Bėga debesimis dėdulė, lyg ir ne dėdulė, ir dainuoja visa gerkle iš to lengvumo. Rodos, ir pats tuoj debesėliu pavirs, ar net saulės spinduliuku.
Bet nespėjo jis niekuo pavirsti, nes prisiminė, kad lašinių spintelėj neužrakino. Nuo tokių sunkiai rimtų minčių jo galva taip apsunko, kad jis kaipmat žemėn nuo debesų nugarmėjo. Tiesiai į savo cepelinų lėkštę. Ir vėl paseno, ir skraidyti pamiršo, nes manė, kad viskas buvo tik sapnas. Tada nubėgo lašinių matuoti. Ar kartais per jo pasiskraidymus Špinkelis gabaliuko nenupjovė?
Visi daiktai Lipotapo rūmuose turėjo aiškią vietą. Net ir mažiausias šapelis buvo sunumeruotas ir įrašytas į raudonąjį sąsiuvinį.
Tik jazminas nesilaikė Lipotapo tvarkos. Augo kaip pats norėjo ir žydėjo kada tik sugalvodavo. Todėl Lipotapas ant jo labai pyko. Auga sau tokia šluota prie durų be jokios naudos. Nei bulvių, nei mėsos. Tik kvapas gardus. Bet kas iš to kvapo? Ant duonos jo neužsitepsi. Geriau jau vietoj jazmino kiaulių tvartą pasistatys. Kiaulė - naudingas gyvulys. Na, ir kas, kad smirdi. Kiaulės lašinių užvalgęs, gali tvorą ar dar vieną tvartą pastatyti. O jazminų prisiuostęs, tik eilėraščių pundą prirašysi. O kokia nauda iš tų eilėraščių?
Vis pyko, pyko Lipotapas, kol vieną dieną, sočiai spirgučių su cepelinais prisikirtęs, nupjovė jazminą. O kad mediena nepražūtų veltui, liepė Špinkeliui padirbdinti kėdutę.
Visai daili kėdutė išėjo. Išsinešė ją Lipotapas į lauką ir atsisėdęs prieš pavasarinę saulutę šildosi. Šildosi, murkia ir cepelinus tyliai virškina. Nejučiom ir užsnūdo. O kėdutės kojos į žemę susmigo ir šaknis išleido. Pradėjo augti kėdutė. Peraugo namą, peraugo slyvą, peraugo kriaušę, peraugo stulpą, debesis pramušė ir pražydo. Nuo to gardaus kvapo ir pabudo Lipotapas. Nuo kėdutės nušoko ant debesiukų, pasirąžė ir nusprendė eiti namo giros atsigerti. O kur tie namai? Žvalgosi šen, žvalgosi ten - prapuolė namukas. Vien tik debesys aplink.
- Bene jis skradžiai žemę prasmego? O gal kas pavogė? Na, ir kur ta sargyba žiūri? – nusistebėjo Lipotapas ir treptelėjo koja.
Bet debesys - tai ne žemelė. Sukliuksėjo jie lyg kisielius ir švystelėjo Lipotapą į viršų. Tam net galva nuo tokių aukštybių apsisuko.
- Kokie stebuklai čia vyksta po pietų? – šūktelėjo jis, sukdamasis kamuoliu ore. – Negi rimti dėdės gali padebesiais lakioti? Turbūt čia sapnas. Gal čia Šmucikas mane sapnuoja? O jei čia sapnas, tai galiu daryti, ką noriu.
Persivertęs ore, nuplasnojo. Pradžioj negrabiai, nedrąsiai, už debesėlių prisilaikydamas. Paskui vis aukščiau ir aukščiau.
- Juk aš skraidau! – sukrykštė jis, mojuodamas lyg vieversėlis. – Tai bent geras sapnas. Jei jau čia viskas galima, tai imsiu ir atjaunėsiu.
Vos tik taip pagalvojo, iškart šmakt ir atjaunėjo. Tapo vėl mažas vaikeliukas, toks, koks buvo kadaise. Bėga debesimis dėdulė, lyg ir ne dėdulė, ir dainuoja visa gerkle iš to lengvumo. Rodos, ir pats tuoj debesėliu pavirs, ar net saulės spinduliuku.
Bet nespėjo jis niekuo pavirsti, nes prisiminė, kad lašinių spintelėj neužrakino. Nuo tokių sunkiai rimtų minčių jo galva taip apsunko, kad jis kaipmat žemėn nuo debesų nugarmėjo. Tiesiai į savo cepelinų lėkštę. Ir vėl paseno, ir skraidyti pamiršo, nes manė, kad viskas buvo tik sapnas. Tada nubėgo lašinių matuoti. Ar kartais per jo pasiskraidymus Špinkelis gabaliuko nenupjovė?