Kaip Bucikiukas pasaulį gelbėjo
Sėdėjo obelyje Bucikiukas. Lyg obuolys ant šakos suposi, kojytėm kadaravo ir liūdnas daineles linksmai dainavo. Dainelių žinojo daugybę. Pats visas buvo sukūręs. Jis buvo poetas. Tiesa, nelabai žinomas. O gal net visai nežinomas. Turbūt tik pats vienas apie save žinojo. Todėl jis savo daineles dainuodavo akmenims, musėms ir grybams. Juk gerų klausytojų ne taip paprasta surasti.
Dainavo, dainavo tą dieną Bucikiukas, ir taip jam gera pasidarė, kad net nuo šakos žemėn nugriuvo.
- Ak, koks gražus pasaulis! Saulytė lyg pienė danguj žydi debesėlių pūkeliais pasidabinusi. Štai imsiu ir aprašysiu visą šios dienos grožybę. Pradėsiu kurti poemą nuo šito nepaprastai apvalaus kopūsto.
Jis nusilupo kopūstlapį ir jau pasiruošė rašyti ant jo naują savo eilėraštį. Bet netikėtai pastebėjo lapu ropojantį vikšrą.
- Ką tas baisus nedorėlis ruošiasi daryti? Tas pūkuotas vikšras mano mielame, apvaliame kopūstėlyje ruošiasi prigraužioti skylių? – pasibaisėjo Bucikiukas. - Privalau išgelbėti nekaltą augalėlį!
Jis karingai užsimojo kopūstlapiu. Netikėtai čirškėdamas ant kopūstėlio nutūpė žvirblelis. Pažiūrėjo į vikšrą ir linksmai sukaleno snapuku.
- Tas žvirblėnas kažką negero sugalvojo. Turbūt nori vikšrelį suryti. Vargšą padarėlį! Tokį jauną ir gražų. Būtinai privalau jį išgelbėti! – sušuko gailestingasis Bucikiukas ir, avietę nusiraškęs, į laidynę įsidėjęs, taikosi į žvirblelį paleisti.
Staiga pamatė jis, kaip prie kopūsto sėlina katinas. Nagučiai lenkti, dantukai aštrūs. Akytės jo žiba į žvirblelį žiūrint, aiškiai matyt, kad papietauti nori.
- O nelaimė! Juk tas plėšrūnas ruošiasi sušlamšti šį dailutį dangaus skrajūną. Aš negaliu į tai ramiai žiūrėti. Aš būtinai turiu tvarką padaryti, – sunerimo Bucikiukas ir, išgliaudęs žirnių saują, šiaudelį burnon įsikišęs, pasiruošė katiną apšaudyti.
Bet čia prie katino prisėlino Lipotapas. Skėtį iškėlęs kiūtina ir panosėje bamba:
- Štai kur tas nedorėlis. Visą mano grietinę surijo, o dabar kopūstuose miega. Iškaršiu aš jam kailį, tai žinos, kaip iš Lipotapo vogti.
- Vaje, vaje, juk tas pikčiurna Lipotapas pritrenks katinėlį! Tokį dailutį, tokį pūkuotą. Negaliu ramiai į tai žiūrėti, privalau tuoj pat jį išgelbėti! – sušuko susijaudinęs Bucikiukas ir, išsirovęs iš žemės dideliausią morką, užsimojo virš Lipotapo galvos.
Bet tuomet pamatė savo šešėlį, grąsinantį, Lipotapui.
- Ajajai, gaila man to vargšo Lipotapo! Tas pakvaišęs poetas Bucikiukas tuoj pat jam trinktelės galvon morka. Būtinai reikia Lipotapą išgelbėti ir tą Bucikiuką sustabdyti, – sunerimo Bucikiukas. - Bet kaip čia dabar juos visus išgelbėti? Kurį pirmiausia? Ir nuo ko?
- Tai painus tas pasaulis. Sunki užduotis tokiam mažam padarėliui, – atsiduso Bucikiukas.
Tada parašė dainą apie tai, kaip kopūstas, vikšrelis, žvirblelis, katinėlis, Lipotapas ir kažkoks Bucikiukas gelbėjo pasaulį.
Sėdėjo obelyje Bucikiukas. Lyg obuolys ant šakos suposi, kojytėm kadaravo ir liūdnas daineles linksmai dainavo. Dainelių žinojo daugybę. Pats visas buvo sukūręs. Jis buvo poetas. Tiesa, nelabai žinomas. O gal net visai nežinomas. Turbūt tik pats vienas apie save žinojo. Todėl jis savo daineles dainuodavo akmenims, musėms ir grybams. Juk gerų klausytojų ne taip paprasta surasti.
Dainavo, dainavo tą dieną Bucikiukas, ir taip jam gera pasidarė, kad net nuo šakos žemėn nugriuvo.
- Ak, koks gražus pasaulis! Saulytė lyg pienė danguj žydi debesėlių pūkeliais pasidabinusi. Štai imsiu ir aprašysiu visą šios dienos grožybę. Pradėsiu kurti poemą nuo šito nepaprastai apvalaus kopūsto.
Jis nusilupo kopūstlapį ir jau pasiruošė rašyti ant jo naują savo eilėraštį. Bet netikėtai pastebėjo lapu ropojantį vikšrą.
- Ką tas baisus nedorėlis ruošiasi daryti? Tas pūkuotas vikšras mano mielame, apvaliame kopūstėlyje ruošiasi prigraužioti skylių? – pasibaisėjo Bucikiukas. - Privalau išgelbėti nekaltą augalėlį!
Jis karingai užsimojo kopūstlapiu. Netikėtai čirškėdamas ant kopūstėlio nutūpė žvirblelis. Pažiūrėjo į vikšrą ir linksmai sukaleno snapuku.
- Tas žvirblėnas kažką negero sugalvojo. Turbūt nori vikšrelį suryti. Vargšą padarėlį! Tokį jauną ir gražų. Būtinai privalau jį išgelbėti! – sušuko gailestingasis Bucikiukas ir, avietę nusiraškęs, į laidynę įsidėjęs, taikosi į žvirblelį paleisti.
Staiga pamatė jis, kaip prie kopūsto sėlina katinas. Nagučiai lenkti, dantukai aštrūs. Akytės jo žiba į žvirblelį žiūrint, aiškiai matyt, kad papietauti nori.
- O nelaimė! Juk tas plėšrūnas ruošiasi sušlamšti šį dailutį dangaus skrajūną. Aš negaliu į tai ramiai žiūrėti. Aš būtinai turiu tvarką padaryti, – sunerimo Bucikiukas ir, išgliaudęs žirnių saują, šiaudelį burnon įsikišęs, pasiruošė katiną apšaudyti.
Bet čia prie katino prisėlino Lipotapas. Skėtį iškėlęs kiūtina ir panosėje bamba:
- Štai kur tas nedorėlis. Visą mano grietinę surijo, o dabar kopūstuose miega. Iškaršiu aš jam kailį, tai žinos, kaip iš Lipotapo vogti.
- Vaje, vaje, juk tas pikčiurna Lipotapas pritrenks katinėlį! Tokį dailutį, tokį pūkuotą. Negaliu ramiai į tai žiūrėti, privalau tuoj pat jį išgelbėti! – sušuko susijaudinęs Bucikiukas ir, išsirovęs iš žemės dideliausią morką, užsimojo virš Lipotapo galvos.
Bet tuomet pamatė savo šešėlį, grąsinantį, Lipotapui.
- Ajajai, gaila man to vargšo Lipotapo! Tas pakvaišęs poetas Bucikiukas tuoj pat jam trinktelės galvon morka. Būtinai reikia Lipotapą išgelbėti ir tą Bucikiuką sustabdyti, – sunerimo Bucikiukas. - Bet kaip čia dabar juos visus išgelbėti? Kurį pirmiausia? Ir nuo ko?
- Tai painus tas pasaulis. Sunki užduotis tokiam mažam padarėliui, – atsiduso Bucikiukas.
Tada parašė dainą apie tai, kaip kopūstas, vikšrelis, žvirblelis, katinėlis, Lipotapas ir kažkoks Bucikiukas gelbėjo pasaulį.