Kelionė į Australiją
Išlydėję paštininką į kelionę, bumbambukai dar ilgai negalėjo nurimti. Svarstė, kaipgi sekasi Anulėnui jo pavojingame žygyje. Visus pagavo kelionių karštligė. Slapčia susėdę namie mąstė, kaip gerai būtų kada nors ir patiems tą paslaptingą Australiją pamatyti. Bet labiausiai dėl kelionių pablūdo Čiumbas. Šis padarėlis ta Australija ėmė kliedėti. Net didžiulį žemėlapį nusibraižė ant grindų. Vakarais vaikščiodavo ant jo įsivaizduodamas, kaip keliauja Australijos link. Kartais taip net visą naktį pravaikščiodavo.
Po vienos tokios bemiegės nakties prisėdo ant laiptelių gliaudyti žirnių. Diena kaip tyčia pasitaikė nuostabi. Saulutė linksmai žybsi iš balučių lyg sakydama: „ei, ko sėdi toks apkiautęs, bėk tolyn paskui mano zuikučius.“ Debesėliai dangaus jūrom plaukia kažkur, uodegėlėm vizgina, vilioja plaukti iš paskos. Ir vėjas maloniai šiaušia plaukus, ir žirnius tolyn ridena, tarytum kviesdamas keliauti. Taip sunku nusėdėti vietoj. Rodos, tempia kažkas už rankos iš namų. Kaip tokią dieną Čiumbui ramiai žirnius lukštenti?
Neiškentė jis ir, viską palikęs, iššokavo pro vartelius.
Taip jam linksma, kad žygiuoja net pasistrykčiodamas.
Pamatė jį du maži vabaliukai ir nustebę klausia:
- Dėde, kur jūs taip smarkiai žygiuojat?
- Į Australiją, – atsakė daug nemąstydamas Čiumbas.
- Į Australiją?! Ohoho! Štai čia tai rimta kelionė. Čia ne į kokį nulinkusį berželį įsilipti. Jūs nepaprastai drąsus vabalas, jei vienas susiruošėt į tokią tolimą ir pavojingą kelionę. Gal galėtumėm ir mes kartu su jumis?
Gėda Čiumbui prisipažinti, kad jis visai ne į Australiją keliauja ir kad nėra jau toks drąsus. Juk jis net nežino, kurioj pusėj ta Australija. Ar toj pačioj, kur spanguolynas, ar kažkur toliau, už ežero? Todėl tik truputį kukliai pakosėjo ir mandagiai patylėjo. O vabaliukai sušuko : “Valio!” ir žygiuoja iš paskos. Linksmi strykčioja ir patenkinti dainuoja:
- Mes Australijon keliausim, ten smagiai atostogausim!
Kiekvienam sutiktam pasakoja, į kokį nepaprastą žygį jie išsiruošė. Tai išgirdę ir kiti padarėliai užsimanė į tą nuostabią šalį nukakti. Susirinko didžiulis pulkas. Visi žygiuoja, kojom mojuoja, dainelę kartu dainuoja. Mezgėja Mukutė kelioninę vėliavą numezgė. Bambina Bimba pasirūpino, kad visiems užtektų bandelių. Ji dar puodą kompoto velka. Šmucikas prisijungė prie visų pats gerai nežinodamas, kur eina. Keliavo valytis dantų, todėl ir išėjo su dantų šepetėliu. Lipotapas, pamatęs tokią margą minią, pradėjo visiems aiškinti, kad nėra jokios Australijos, kad tai tik išgalvota pasaka. Bet paskui neiškentęs trenkė durimis ir patraukė iš paskos. Nors bambėti nenustojo visą kelią. Bet viena bambanti musė negali sugadinti geros nuotaikos. Žmogelis Pulis pasiėmė net grybavimo krepšį, jei netyčia surastų Australijoj grybų. O kad grybų galėtų ir naktį ieškoti, įkalbėjo ir Janytę Vabalytę keliauti kartu. O Čiumbas eina ir galvoja, kaip čia dabar į tą Australiją patekti, ir dar tokį būrį keliauninkų nuvesti. Baisiai gėda suklysti, kai visi tavim taip pasitiki. Ir šen ėjo, ir ten pavaikščiojo, ir ant kelmelio pagulėjo, ir į kalnelį užbėgo. Po pernykščiais lapais pažiūrėjo. Niekur Australijos nematyti.
Silpnesni keliauninkai, išvydę nematytas vietas, visai drąsą prarado ir pradėjo gailėtis į tokį neapgalvotą žygį išsiruošę. O viena boružytė apalpo ir teko ją nešti kaip kuprinę ant pečių. Taip ilgai jie po pievas blaškėsi, kol visai paklydo. Jau Čiumbas ne tik nebežino, kur ta paslaptingoji Australija, bet nelabai nutuokia, kur jo namai.
- Kur čia traukiat? Gal į karą kokį? Jau dešimtą kartą aplink mano kopūstą sukatės! – paklausė kažkas.
Visi sustojo ir pamatė vikšrą, tupintį ant kopūsto. Šalia jo sėdėjo Bucikiukas, plėšantis prirašytą rankraštį.
- Ne, gerbiamasis. Mes žygiuojame pamatyti nuostabios šalies, vadinamos Australija. Gal žinai kur tokią surasti?
- Tai kur čia durpynuose to Astralijaus ieškot? Dar kiaulidėj paieškokit. Et, tamsuoliai! Eikit štai tuo takeliu. Kai pakilsit ant kalnelio, tai prieisit namuką, štai jame ir bus jūsų Astralijus.
- Ar gražu tenai?
- Aišku, gražu, juk Astralijus! Aš pats tai nesu buvęs, bet mano mama jaunystėj buvo užlėkusi. Nieko, sako, neblogai. Tik plėšrūnų baisiai daug, o kopūstų visai nėra. Ir būkit geri, pasiimkit su savim tą poetą, nes jis jau man visą galvą išūžė savo eilėraščiais.
Padėkojo visi vikšrui, nutempė nuo kopūsto besispyriojantį Bucikiuką ir, atgavę viltį, keliauja takučiu. Užlipo ant kalnelio ir mato - stovi žibantis, permatomas namas. Ir durelės praviros.
Šast, pašast ir subėgo visi vidun. Ir ką gi jūs manot? Papuolė į Australiją, į nuostabią šalį, kur visada šilta, visada žalia, daug gražių gėlių ir sultingų vaisių. O jau spalvų gražumas,o jau kvapų gardumas!
Bet nesuspėjo jie kaip reikiant visko apžiūrėti nei padainuoti, kaip iš kažkur atšokavo labai baisus padaras, tikriausiai koks Australijos liūtas, ir pradėjo cypti:
- Vabalai, vabalai, vabaliūkščiai užpuolė mano pomidorus!!! Jukš greitai iš šiltnamio, bjaurybės. Čia viskas priklauso man! Ei Aldona, tempk čionai greičiau purkštuvą! Tuoj aš jiems parodysiu!
Ir kad pradės kojom trepsėt! Aišku, niekas nelaukė, kol jis ten kažką papurkš. Kad dūmė, tai dūmė, net kelelis padulkėjo. Namie per kelias minutes atsirado. Paskui šast, plest po varnalėšos lapu palindo ir tupi šnopuodami.
- Graži šalis ta Australija, bet namie vis tiek geriausia. Mažiau plėšrūnų, – nusprendė visi atsipūtę ir išsiskirstė po namučius įvertintiti kelionės įspūdžius.
Čiumbas mandagiai patylėjo ir nusprendė daugiau nepatekti į tokią kvailą istoriją.
Nuo tos dienos bumbambukai kasmet rengia garsiąsias bėgimo varžybas „Australija – Varnalėšos lapas”. Susirenka būriai bėgimo mėgėjų ir visi labai noriai klauso Čiumbo pasakojimų apie pirmąją kelionę į Australijos miškus.
Išlydėję paštininką į kelionę, bumbambukai dar ilgai negalėjo nurimti. Svarstė, kaipgi sekasi Anulėnui jo pavojingame žygyje. Visus pagavo kelionių karštligė. Slapčia susėdę namie mąstė, kaip gerai būtų kada nors ir patiems tą paslaptingą Australiją pamatyti. Bet labiausiai dėl kelionių pablūdo Čiumbas. Šis padarėlis ta Australija ėmė kliedėti. Net didžiulį žemėlapį nusibraižė ant grindų. Vakarais vaikščiodavo ant jo įsivaizduodamas, kaip keliauja Australijos link. Kartais taip net visą naktį pravaikščiodavo.
Po vienos tokios bemiegės nakties prisėdo ant laiptelių gliaudyti žirnių. Diena kaip tyčia pasitaikė nuostabi. Saulutė linksmai žybsi iš balučių lyg sakydama: „ei, ko sėdi toks apkiautęs, bėk tolyn paskui mano zuikučius.“ Debesėliai dangaus jūrom plaukia kažkur, uodegėlėm vizgina, vilioja plaukti iš paskos. Ir vėjas maloniai šiaušia plaukus, ir žirnius tolyn ridena, tarytum kviesdamas keliauti. Taip sunku nusėdėti vietoj. Rodos, tempia kažkas už rankos iš namų. Kaip tokią dieną Čiumbui ramiai žirnius lukštenti?
Neiškentė jis ir, viską palikęs, iššokavo pro vartelius.
Taip jam linksma, kad žygiuoja net pasistrykčiodamas.
Pamatė jį du maži vabaliukai ir nustebę klausia:
- Dėde, kur jūs taip smarkiai žygiuojat?
- Į Australiją, – atsakė daug nemąstydamas Čiumbas.
- Į Australiją?! Ohoho! Štai čia tai rimta kelionė. Čia ne į kokį nulinkusį berželį įsilipti. Jūs nepaprastai drąsus vabalas, jei vienas susiruošėt į tokią tolimą ir pavojingą kelionę. Gal galėtumėm ir mes kartu su jumis?
Gėda Čiumbui prisipažinti, kad jis visai ne į Australiją keliauja ir kad nėra jau toks drąsus. Juk jis net nežino, kurioj pusėj ta Australija. Ar toj pačioj, kur spanguolynas, ar kažkur toliau, už ežero? Todėl tik truputį kukliai pakosėjo ir mandagiai patylėjo. O vabaliukai sušuko : “Valio!” ir žygiuoja iš paskos. Linksmi strykčioja ir patenkinti dainuoja:
- Mes Australijon keliausim, ten smagiai atostogausim!
Kiekvienam sutiktam pasakoja, į kokį nepaprastą žygį jie išsiruošė. Tai išgirdę ir kiti padarėliai užsimanė į tą nuostabią šalį nukakti. Susirinko didžiulis pulkas. Visi žygiuoja, kojom mojuoja, dainelę kartu dainuoja. Mezgėja Mukutė kelioninę vėliavą numezgė. Bambina Bimba pasirūpino, kad visiems užtektų bandelių. Ji dar puodą kompoto velka. Šmucikas prisijungė prie visų pats gerai nežinodamas, kur eina. Keliavo valytis dantų, todėl ir išėjo su dantų šepetėliu. Lipotapas, pamatęs tokią margą minią, pradėjo visiems aiškinti, kad nėra jokios Australijos, kad tai tik išgalvota pasaka. Bet paskui neiškentęs trenkė durimis ir patraukė iš paskos. Nors bambėti nenustojo visą kelią. Bet viena bambanti musė negali sugadinti geros nuotaikos. Žmogelis Pulis pasiėmė net grybavimo krepšį, jei netyčia surastų Australijoj grybų. O kad grybų galėtų ir naktį ieškoti, įkalbėjo ir Janytę Vabalytę keliauti kartu. O Čiumbas eina ir galvoja, kaip čia dabar į tą Australiją patekti, ir dar tokį būrį keliauninkų nuvesti. Baisiai gėda suklysti, kai visi tavim taip pasitiki. Ir šen ėjo, ir ten pavaikščiojo, ir ant kelmelio pagulėjo, ir į kalnelį užbėgo. Po pernykščiais lapais pažiūrėjo. Niekur Australijos nematyti.
Silpnesni keliauninkai, išvydę nematytas vietas, visai drąsą prarado ir pradėjo gailėtis į tokį neapgalvotą žygį išsiruošę. O viena boružytė apalpo ir teko ją nešti kaip kuprinę ant pečių. Taip ilgai jie po pievas blaškėsi, kol visai paklydo. Jau Čiumbas ne tik nebežino, kur ta paslaptingoji Australija, bet nelabai nutuokia, kur jo namai.
- Kur čia traukiat? Gal į karą kokį? Jau dešimtą kartą aplink mano kopūstą sukatės! – paklausė kažkas.
Visi sustojo ir pamatė vikšrą, tupintį ant kopūsto. Šalia jo sėdėjo Bucikiukas, plėšantis prirašytą rankraštį.
- Ne, gerbiamasis. Mes žygiuojame pamatyti nuostabios šalies, vadinamos Australija. Gal žinai kur tokią surasti?
- Tai kur čia durpynuose to Astralijaus ieškot? Dar kiaulidėj paieškokit. Et, tamsuoliai! Eikit štai tuo takeliu. Kai pakilsit ant kalnelio, tai prieisit namuką, štai jame ir bus jūsų Astralijus.
- Ar gražu tenai?
- Aišku, gražu, juk Astralijus! Aš pats tai nesu buvęs, bet mano mama jaunystėj buvo užlėkusi. Nieko, sako, neblogai. Tik plėšrūnų baisiai daug, o kopūstų visai nėra. Ir būkit geri, pasiimkit su savim tą poetą, nes jis jau man visą galvą išūžė savo eilėraščiais.
Padėkojo visi vikšrui, nutempė nuo kopūsto besispyriojantį Bucikiuką ir, atgavę viltį, keliauja takučiu. Užlipo ant kalnelio ir mato - stovi žibantis, permatomas namas. Ir durelės praviros.
Šast, pašast ir subėgo visi vidun. Ir ką gi jūs manot? Papuolė į Australiją, į nuostabią šalį, kur visada šilta, visada žalia, daug gražių gėlių ir sultingų vaisių. O jau spalvų gražumas,o jau kvapų gardumas!
Bet nesuspėjo jie kaip reikiant visko apžiūrėti nei padainuoti, kaip iš kažkur atšokavo labai baisus padaras, tikriausiai koks Australijos liūtas, ir pradėjo cypti:
- Vabalai, vabalai, vabaliūkščiai užpuolė mano pomidorus!!! Jukš greitai iš šiltnamio, bjaurybės. Čia viskas priklauso man! Ei Aldona, tempk čionai greičiau purkštuvą! Tuoj aš jiems parodysiu!
Ir kad pradės kojom trepsėt! Aišku, niekas nelaukė, kol jis ten kažką papurkš. Kad dūmė, tai dūmė, net kelelis padulkėjo. Namie per kelias minutes atsirado. Paskui šast, plest po varnalėšos lapu palindo ir tupi šnopuodami.
- Graži šalis ta Australija, bet namie vis tiek geriausia. Mažiau plėšrūnų, – nusprendė visi atsipūtę ir išsiskirstė po namučius įvertintiti kelionės įspūdžius.
Čiumbas mandagiai patylėjo ir nusprendė daugiau nepatekti į tokią kvailą istoriją.
Nuo tos dienos bumbambukai kasmet rengia garsiąsias bėgimo varžybas „Australija – Varnalėšos lapas”. Susirenka būriai bėgimo mėgėjų ir visi labai noriai klauso Čiumbo pasakojimų apie pirmąją kelionę į Australijos miškus.