Kopūstiniai saldainiai
Vieną rytą virš Bumbambilijos pievos pralėkė pašto karvelis. Blaškydamas į šalis debesis, išraitė padangėje trisdešimt įvairaus dydžio kilpas, bet susipainiojęs kvyktelėjo paršiuko balsu ir numetė siuntinėlį tiesiai paštininkui Anulėnui ant nosies. O paskui be garso pranyko rūkuose.
Anulėnas taip persigando, kad tuoj pat krito žemėn lyg pamuštas kankorėžis ir apsimetė kietai miegančiu. Mat keliautojas Čiumbas jam vieną vakarą pasakojo, jog tai pats geriausias būdas apgauti piktą tigrą. Pagulėjo taip pusvalanduką, bet, supratęs, kad daugiau netikėtumų nebus, atsisėdo, patrynė ausis ir atsimerkė. Priešais jį ant žemės ramiai gulėjo nedidukas daiktelis, susuktas į gelsvą popierių. Ištiesęs drebantį pirštą, Anulėnas atsargiai pačiupinėjo siuntinėlį. Lyg nieko baisaus, tiesiog kažkoks mažas rutuliukas ant pagaliuko. Prie pagaliuko buvo prisegtas lapelis, o jame išblukusiomis raidėmis atspausdinta: „ Australija. H. Timbui Limbui. Skubiai.“
- Na, ir ko čia bijoti? Tai tik kažkoks mažas siuntinukas, – nuramino jis pats save ir nervingai sukrizeno.
Bet staiga supratęs visą šio nutikimo svarbumą, sušuko:
- Bambadu! Juk tai pirmas rimtas siuntinys mūsų pievoje!
Be galo susijaudinęs nuskuodė namo ieškoti savo šventinio švarko su keturiom eilėm žibančių varinių sagų, ir ilgų kelnių, raudonais dryžiais. Juk ne kiekvieną dieną atkeliauja siuntinys tiesiai iš Australijos.
Tiesa sakant, siuntiniai čia išvis neatkeliaudavo. Juk Bumbambilija - pasakų šalis, niekas apie ją nieko nežino, kas čia tuos siuntinius siuntinės? Anulėnas nešiodavo tik mažus raštelius, kuriuos išdidžiai vadino laiškais. Juos Bumbambilijos gyventojai siuntinėdavo vienas kitam. Kartais su reikalu, o kartais šiaip sau. Pavyzdžiui pranešdavo, kad bandelės jau iškepė, ar kad Čiumbas pamiršo skėtį svečiuose. O kai turėdavo laisvo laiko, Anulėnas nupiešdavo laikraštį „Bumbambilijos naujienos“ ir nešiodavo jį ištikimiausiems skaitytojams.
Taigi pasipuošė Anulėnas, įsimetė į lapinį krepšį siuntinį ir išdidus nužygiavo pas Timbą. Eidamas vis galvoja: įdomu, kokio skonio tas australiškas saldainis?
Taip jam knieti sužinoti, kad net nosis niežti. Neiškentė paštininkas, pasislėpė už jazminų ir atsargiai lyžtelėjo saldainį. Lyg ir slyvinis. Lyžtelėjo dar, lyg ir obuolinis. Dar lyžtelėjo, lyg ir agrastinis. Nors turi ir žemuogių prieskonio. O kvepia avietėm. Taip žygiavo Anulėnas nuo krūmo prie krūmo, ragaudamas saldainį ir sukdamas galvą dėl jo pavadinimo. Juk jam būtinai reikėjo kažkaip iškilmingai pristatyti siuntinį. Nemandagu tiesiog paduoti ryšulėlį ir burbtelėti: „Čia tau atskrido kažkoks burbuliukas popierėlyje“. To niekaip neleidžia paštininkų mandagumo taisyklės.
- Ko toks linksmas? Atrodai taip, lyg saldainis tau iš dangaus būtų ant nosies nukritęs, – sugrąžino jį žemėn iš keistų apmąstymų Timbo balsas.
- Kokios linksmybės, ar nematai, kad dirbu! Štai nešu labai labai skubią siuntą, – krūptelėjo Anulėnas, slėpdamas siuntinį už nugaros.
Jis pasitaisė kepurę, pasistiebė ant pirštų galiukų ir išdidžiai ištratino:
- Mielas mano Timbai, šią nuostabią dieną tau atkeliavo nepaprastas stebuklas - Siuntinys iš Australijos. Kriaušiaslyvinis saldainis su moliūgomorkiniu prieskoniu ir bananasiniu įdaru.
Kerėpliškai nusilenkęs, įteikė Timbui tik saldainio pagalėlį. Mat beragaudamas netyčia visą saldainį sulaižė.
- Ne, tokių saldainių aš nemėgstu. Man labiau patinka kopūstiniai, – pasakė Timbas, atidžiai apžiūrinėdamas pagalėlį. - Man rodos, kad šitas siuntinys ne iš Australijos, o į Australiją. Be to, aš visai ne H. Timbas Limbas, o tiesiog Timbas. Ir man rodos, kad tas Henrikas ar Haroldas Timbas Limbas labai supyks, kad tu jo saldainį suvalgei. Gali karą mums paskelbti, nes, sprendžiant iš vardo jis gali būti net Australijos karalius.
- Ojojoi, kas dabar bus? – išsigando paštininkas Anulėnas ir šmurkštelėjo alksnio drevėn.
- Žinai ką, imk tu štai šitą kopūstą ir keliauk į Australiją. Gal kažkaip užglaistysi šį nesusipratimą. Kopūstas, aišku, ne saldainis, bet irgi labai geras, ūkyje naudingas daiktas, – pasiūlė Timbas ir užmovė kopūsto galvą ant saldainio pagaliuko.
- Puiki mintis! – nudžiugo padrąsėjęs paštininkas ir net truputį išlindo iš slėptuvės. – Seniai galvojau iš Bumbambilijos į platųjį pasaulį išsirauti, po svetimus kraštus pasidairyti. Gal net pavyks su kokiomis užsienių paštininkėmis į pasimatymą nueiti.
Jis atsibučiavo su Timbu ir, pasikišęs kopūstinį saldainį po pažastimi, iškeliavo Australijon.
Bet dar ilgai jį galėdavai susitikti Bumbambilijos miškuose. Visą mėnesį jis pasirodydavo pačiose keisčiausiose vietose, visų klausinėdamas, kur tiesiausias kelias į Australiją. Kelio jam niekas parodyti negalėjo, bet gerų patarimų ir naudingų dovanų negailėjo. Greitai jis jau turėjo kuprinę daiktų: grybavimo peiliuką, parašiutą su inkaru ir pelių spąstus be sūrio. Vienu žodžiu, visko, ko gali prireikti Australijoj.
Vieną rytą virš Bumbambilijos pievos pralėkė pašto karvelis. Blaškydamas į šalis debesis, išraitė padangėje trisdešimt įvairaus dydžio kilpas, bet susipainiojęs kvyktelėjo paršiuko balsu ir numetė siuntinėlį tiesiai paštininkui Anulėnui ant nosies. O paskui be garso pranyko rūkuose.
Anulėnas taip persigando, kad tuoj pat krito žemėn lyg pamuštas kankorėžis ir apsimetė kietai miegančiu. Mat keliautojas Čiumbas jam vieną vakarą pasakojo, jog tai pats geriausias būdas apgauti piktą tigrą. Pagulėjo taip pusvalanduką, bet, supratęs, kad daugiau netikėtumų nebus, atsisėdo, patrynė ausis ir atsimerkė. Priešais jį ant žemės ramiai gulėjo nedidukas daiktelis, susuktas į gelsvą popierių. Ištiesęs drebantį pirštą, Anulėnas atsargiai pačiupinėjo siuntinėlį. Lyg nieko baisaus, tiesiog kažkoks mažas rutuliukas ant pagaliuko. Prie pagaliuko buvo prisegtas lapelis, o jame išblukusiomis raidėmis atspausdinta: „ Australija. H. Timbui Limbui. Skubiai.“
- Na, ir ko čia bijoti? Tai tik kažkoks mažas siuntinukas, – nuramino jis pats save ir nervingai sukrizeno.
Bet staiga supratęs visą šio nutikimo svarbumą, sušuko:
- Bambadu! Juk tai pirmas rimtas siuntinys mūsų pievoje!
Be galo susijaudinęs nuskuodė namo ieškoti savo šventinio švarko su keturiom eilėm žibančių varinių sagų, ir ilgų kelnių, raudonais dryžiais. Juk ne kiekvieną dieną atkeliauja siuntinys tiesiai iš Australijos.
Tiesa sakant, siuntiniai čia išvis neatkeliaudavo. Juk Bumbambilija - pasakų šalis, niekas apie ją nieko nežino, kas čia tuos siuntinius siuntinės? Anulėnas nešiodavo tik mažus raštelius, kuriuos išdidžiai vadino laiškais. Juos Bumbambilijos gyventojai siuntinėdavo vienas kitam. Kartais su reikalu, o kartais šiaip sau. Pavyzdžiui pranešdavo, kad bandelės jau iškepė, ar kad Čiumbas pamiršo skėtį svečiuose. O kai turėdavo laisvo laiko, Anulėnas nupiešdavo laikraštį „Bumbambilijos naujienos“ ir nešiodavo jį ištikimiausiems skaitytojams.
Taigi pasipuošė Anulėnas, įsimetė į lapinį krepšį siuntinį ir išdidus nužygiavo pas Timbą. Eidamas vis galvoja: įdomu, kokio skonio tas australiškas saldainis?
Taip jam knieti sužinoti, kad net nosis niežti. Neiškentė paštininkas, pasislėpė už jazminų ir atsargiai lyžtelėjo saldainį. Lyg ir slyvinis. Lyžtelėjo dar, lyg ir obuolinis. Dar lyžtelėjo, lyg ir agrastinis. Nors turi ir žemuogių prieskonio. O kvepia avietėm. Taip žygiavo Anulėnas nuo krūmo prie krūmo, ragaudamas saldainį ir sukdamas galvą dėl jo pavadinimo. Juk jam būtinai reikėjo kažkaip iškilmingai pristatyti siuntinį. Nemandagu tiesiog paduoti ryšulėlį ir burbtelėti: „Čia tau atskrido kažkoks burbuliukas popierėlyje“. To niekaip neleidžia paštininkų mandagumo taisyklės.
- Ko toks linksmas? Atrodai taip, lyg saldainis tau iš dangaus būtų ant nosies nukritęs, – sugrąžino jį žemėn iš keistų apmąstymų Timbo balsas.
- Kokios linksmybės, ar nematai, kad dirbu! Štai nešu labai labai skubią siuntą, – krūptelėjo Anulėnas, slėpdamas siuntinį už nugaros.
Jis pasitaisė kepurę, pasistiebė ant pirštų galiukų ir išdidžiai ištratino:
- Mielas mano Timbai, šią nuostabią dieną tau atkeliavo nepaprastas stebuklas - Siuntinys iš Australijos. Kriaušiaslyvinis saldainis su moliūgomorkiniu prieskoniu ir bananasiniu įdaru.
Kerėpliškai nusilenkęs, įteikė Timbui tik saldainio pagalėlį. Mat beragaudamas netyčia visą saldainį sulaižė.
- Ne, tokių saldainių aš nemėgstu. Man labiau patinka kopūstiniai, – pasakė Timbas, atidžiai apžiūrinėdamas pagalėlį. - Man rodos, kad šitas siuntinys ne iš Australijos, o į Australiją. Be to, aš visai ne H. Timbas Limbas, o tiesiog Timbas. Ir man rodos, kad tas Henrikas ar Haroldas Timbas Limbas labai supyks, kad tu jo saldainį suvalgei. Gali karą mums paskelbti, nes, sprendžiant iš vardo jis gali būti net Australijos karalius.
- Ojojoi, kas dabar bus? – išsigando paštininkas Anulėnas ir šmurkštelėjo alksnio drevėn.
- Žinai ką, imk tu štai šitą kopūstą ir keliauk į Australiją. Gal kažkaip užglaistysi šį nesusipratimą. Kopūstas, aišku, ne saldainis, bet irgi labai geras, ūkyje naudingas daiktas, – pasiūlė Timbas ir užmovė kopūsto galvą ant saldainio pagaliuko.
- Puiki mintis! – nudžiugo padrąsėjęs paštininkas ir net truputį išlindo iš slėptuvės. – Seniai galvojau iš Bumbambilijos į platųjį pasaulį išsirauti, po svetimus kraštus pasidairyti. Gal net pavyks su kokiomis užsienių paštininkėmis į pasimatymą nueiti.
Jis atsibučiavo su Timbu ir, pasikišęs kopūstinį saldainį po pažastimi, iškeliavo Australijon.
Bet dar ilgai jį galėdavai susitikti Bumbambilijos miškuose. Visą mėnesį jis pasirodydavo pačiose keisčiausiose vietose, visų klausinėdamas, kur tiesiausias kelias į Australiją. Kelio jam niekas parodyti negalėjo, bet gerų patarimų ir naudingų dovanų negailėjo. Greitai jis jau turėjo kuprinę daiktų: grybavimo peiliuką, parašiutą su inkaru ir pelių spąstus be sūrio. Vienu žodžiu, visko, ko gali prireikti Australijoj.