Kraktozauras Kramtodokas
Kol Bumbambilija neturėjo Janytės Vabalytės, vakarai buvo tamsūs kaip juoda prarūgus gira. O tokios naktys - puikiausias laikas baisiom istorijom.
Todėl vieną tokią tamsią naktelę susirinko būrys bumbambukų į žmogelio Pulio namuką truputį pasigąsdinti. O kad nebūtų taip labai baisu, pradėjo pasakoti senas, baisias istorijas. Kai klausai seną, baisią istoriją, tai ne taip jau ir baisu. Galima net neužsimerkti iš baimės.
Čiumbas, beklausydamas senų istorijų, tiek išdrąsėjo, kad net ėmė žiovauti.
Žmogelis Pulis ilgai tylėjo, klausėsi, bet galų gale neiškentęs tarė:
- Ar jūs žinote,kas gyvena mano palovyje?
- Ne, – nedarniai atsakė visi.
- Gal kaktusas? – pabandė spėti paštininkas Anulėnas
- Pats tu kaktusas, – įsižeidė Žmogelis Pulis. – mano palovyje gyvena Kraktozauras Kramtodokas.
- Oi! – suspigo išsigandusi mezgėja Mukutė ir pasislėpė siūlų krepšyje.
- O kas jis toks? – paklausė drebančiu balseliu Čiumbas
- Kraktozauras Kramtodokas - labai labai baisus žvėris. Turbūt pats baisiausias pasaulio siaubūnas. Nuožmus ir grėsmingas, – niūriai pradėjo Pulis. - Dieną jis ramiai snaudžia dulkėse, tarp senų skėčių, senelės atvirukų ir dėdės žemėlapių. Bet vos tik pro namelio langus įslenka naktis ir senasis laikrodis, klaksėdamas surūdijusiomis spyruoklėmis, išmuša dvyliką kartų, Kramtodokas pašoka ant savo septynių kojų... – tęsė jis nervingai barbendamas pirštais į stalą.
- Ai! – vėl suspigo Mukutė.
- Garsiai suriaumoja ir pasiutusiais šuoliais išlekia iš palovio, - kalbėjo Pulis. - Tamsoje žybsi jo raudonos akutės žarijos, kaukši penkios eilės aštrių lyg durklai dantų. Lenkti nagai kaip akmeninės adatos gremžia grindis. Žvynuota uodega botagu plaka orą. Šnervės piktai virpčioja. Tai Kraktozauras Kramtodokas uodžia orą, ieškodamas grobio...
- Bet kaip, Puli, tas baisus plėšrūnas tavęs nesuėda? Gal jis pririštas juoda užburta grandine?
- Ne, – atšovė Žmogelis Pulis.
- Tai gal tu žinai keturis stebuklingus žodžius?
- Ne, – atšovė Pulis.
- Tai gal tu stipresnis už dramblį?
- Nieko panašaus. Tiesiog tas grėsmingasis Kraktozauras Kramtodokas yra labai mažas. Nors “mažas” - tai dar ne tas žodis, jis pasakiškai mažas, toks mažas, kad jo net neįmanoma pamatyti. Net aš jo niekad nesu matęs. Tiesiog vienoj knygelėj perskaičiau, kad jis toks gali būti, todėl žinau.
- Fuf, - su palengvėjimu atsiduso visi.
Bet dėl visa ko jie nuėjo miegoti pas mezgėją Mukutę. Maža kas. O gal tas Kraktozauras Kramtodokas nežino, kad yra labai mažas?
Kol Bumbambilija neturėjo Janytės Vabalytės, vakarai buvo tamsūs kaip juoda prarūgus gira. O tokios naktys - puikiausias laikas baisiom istorijom.
Todėl vieną tokią tamsią naktelę susirinko būrys bumbambukų į žmogelio Pulio namuką truputį pasigąsdinti. O kad nebūtų taip labai baisu, pradėjo pasakoti senas, baisias istorijas. Kai klausai seną, baisią istoriją, tai ne taip jau ir baisu. Galima net neužsimerkti iš baimės.
Čiumbas, beklausydamas senų istorijų, tiek išdrąsėjo, kad net ėmė žiovauti.
Žmogelis Pulis ilgai tylėjo, klausėsi, bet galų gale neiškentęs tarė:
- Ar jūs žinote,kas gyvena mano palovyje?
- Ne, – nedarniai atsakė visi.
- Gal kaktusas? – pabandė spėti paštininkas Anulėnas
- Pats tu kaktusas, – įsižeidė Žmogelis Pulis. – mano palovyje gyvena Kraktozauras Kramtodokas.
- Oi! – suspigo išsigandusi mezgėja Mukutė ir pasislėpė siūlų krepšyje.
- O kas jis toks? – paklausė drebančiu balseliu Čiumbas
- Kraktozauras Kramtodokas - labai labai baisus žvėris. Turbūt pats baisiausias pasaulio siaubūnas. Nuožmus ir grėsmingas, – niūriai pradėjo Pulis. - Dieną jis ramiai snaudžia dulkėse, tarp senų skėčių, senelės atvirukų ir dėdės žemėlapių. Bet vos tik pro namelio langus įslenka naktis ir senasis laikrodis, klaksėdamas surūdijusiomis spyruoklėmis, išmuša dvyliką kartų, Kramtodokas pašoka ant savo septynių kojų... – tęsė jis nervingai barbendamas pirštais į stalą.
- Ai! – vėl suspigo Mukutė.
- Garsiai suriaumoja ir pasiutusiais šuoliais išlekia iš palovio, - kalbėjo Pulis. - Tamsoje žybsi jo raudonos akutės žarijos, kaukši penkios eilės aštrių lyg durklai dantų. Lenkti nagai kaip akmeninės adatos gremžia grindis. Žvynuota uodega botagu plaka orą. Šnervės piktai virpčioja. Tai Kraktozauras Kramtodokas uodžia orą, ieškodamas grobio...
- Bet kaip, Puli, tas baisus plėšrūnas tavęs nesuėda? Gal jis pririštas juoda užburta grandine?
- Ne, – atšovė Žmogelis Pulis.
- Tai gal tu žinai keturis stebuklingus žodžius?
- Ne, – atšovė Pulis.
- Tai gal tu stipresnis už dramblį?
- Nieko panašaus. Tiesiog tas grėsmingasis Kraktozauras Kramtodokas yra labai mažas. Nors “mažas” - tai dar ne tas žodis, jis pasakiškai mažas, toks mažas, kad jo net neįmanoma pamatyti. Net aš jo niekad nesu matęs. Tiesiog vienoj knygelėj perskaičiau, kad jis toks gali būti, todėl žinau.
- Fuf, - su palengvėjimu atsiduso visi.
Bet dėl visa ko jie nuėjo miegoti pas mezgėją Mukutę. Maža kas. O gal tas Kraktozauras Kramtodokas nežino, kad yra labai mažas?