Muzikinė dėžutė
Sėdėjo kartą šaunioji mezgėja Mukutė medžio viršūnėje, ant šakos suposi, kojom tabalavo ir nuobodžiavo. Visus savo siūlus ji išmezgė jau praeitą savaitę. Veikti nebuvo ką.
- Uaaaaau, – nusižiovavo ji taip, kad, rodės, visą pasaulį nori praryti. - Nuobodu. Einu miegoti, – pridūrė pasidairiusi po tuščią dangų.
Išardė ryte numegztą saulę, susirangė savo lizde į kamuoliuką ir giliai atsiduso.
Bet vos tik akis sumerkė, pajuto, kad kažkas jos pasaulyje pasikeitė.
Pasigirdo paukštelio giesmė. Vos girdima. Galbūt iš toliausių tolių, kažkur už jūrų vandenynų, galbūt senų senovėje, prieš daugybę metų, paukštelio sugiedota.
- Galbūt tas paukštelis jau seniausiai miręs, o, pamanyk, jo giesmelė vis dar sklando po pasaulį, – pagalvojo Mukutė gulėdama lizde.
Staiga kažką sugalvojusi Mukutė pašoko lyg kukurūzas keptuvėje. Čiupo už giesmelės galo, apsuko aplink virbalus ir ėmė greitai megzti, kol giesmelė ore neištirpo ar vėl į toliausius tolius nenuskrido. Mezgė labai susikaupusi, net nemirksėdama.
Ir numezgė avį. Mažą pūkuotą avytę. Žiūri į ją ir pati negali patikėti .
- Kas galėjo pamanyti, kad numegsiu avį? Maniau, bus paukštelis. Gerai dar, kad ne spinta, – nusijuokė ji.
- Bet aš ne paprasta avytė, - rimtai pasakė avytė apsidairiusi. - Numegzk man mažą medinę dėžutę.
Mukutė išardė vieną medžio šaką, susuko ją į siūlų kamuoliuką, o tada iš jo numezgė mažą medinę dėželę, išraižytą Mėnuliukais, Jupiteriais, Saturnais ir žvaigždutėmis.
Avytė priekabiai apžiūrėjo dėžutę. Pabaksnojo kanopėle. O tada pritariamai sumekeno. Paskui iš likusių siūlų galiukų susirišo pagalvėlę, įsitaisė ant jos ir užgiedojo.
Taip užgiedojo, kad niekaip to nei raidėmis, nei natomis neaprašysi.
Ir štai nuo to karto, vos tik į Mukutės pasaulį atslinkdavo vakaras, ji įsitaisydavo ant aukščiausios šakos medžio viršūnėje, atidarydavo dėželę, užsimerkdavo ir tyliai klausydavosi, kaip avytė gieda.
Ir taip gera, taip ramu jai darydavosi, kad, rodėsi, žvaigždės pas ją nusileisdavo ir begaliniais spiečiais apsupusios šokdavo. O gal ji pati iki tų žvaigždžių pakildavo ir sukdavosi jame lyg pienių lauke?
Mukutė mokėjo klausytis avytės.
Bet vieną gražų vakarą pro mezgėjos Mukutės medį savo triračiu atidardėjo Lipotapas. Netyčia išgirdo jis avytę dėželėj dainuojant.
- Tai bent stebuklą turi ta kvaila Mukutė, – nustebo Lipotapas ir sako: - na, kam tau, bobulyte ta dėžutė reikalinga, vis tiek gyveni medyje lyg laukinė pelėda. Geriau ją atiduok gudriam žmogui, tai yra man. O aš tą avį po pasaulį pavežiosiu, neregėtų įdomybių parodysiu. Maišą pinigų uždirbsim. Neverta tokį stebuklą slėpti.
Mukutė pažiūrėjo į Lipotapą, bet nieko jam nesakė.
- Leisk mane po pasaulį pakeliauti, – pasiprašė avytė. - Norėčiau visas tas įdomybes pamatyti.
Pagalvojo šaunioji Mukutė ir sutiko.
Nusivežė Lipotapas dėželę į miestą ir ėmė rodyti žmonėms aikštėse ir turguose. Bet avytė labai jau tyliai dainuodavo. Jei daugiau žmonių susirinkdavo į koncertą, šurmuliuodavo, šnekėdavo, telefonais plepėdavo, keptas bulves kimšdavo, kojom trepsėdavo, tai avytės visai negirdėdavo. O paskui žiūrovai labai nepatenkinti Lipotapą už švarko skvernų ir kelnių kišenių tampydavo, priekaištaudavo ir už bilietus nenorėdavo mokėti.
Bet nebūtų Lipotapas protingas žmogus, jei ko nors neprigalvotų. Pritaisė prie dėželės varpelius. Kai avytė dainuodavo, varpeliai skambėdavo ir blizgėdavo. Jau iškart žmonėm įdomiau pasidarė. Kažkas žybsi!
Supratęs, ko reikia, dar pritaisė būgnelius, dujinius trimitėlius ir ugnim spjaudančius vargonėlius. Bet nuo viso to svorio medinė dėželė sulūžo. Todėl teko naują dėžę iš storos geležies suvirinti. Bet gal ir gerai, kad medinė dėželė sulūžo, nes naujoje dėžėje vietos ir lemputėms, ir fejerverkams atsirado.
Dabar jau kuo puikiausiai muzikikė skambėjo. Ir, svarbiausia, garsiai. Net ausys nuo jos lapsėjo lyg varnalėšų lapai. Tik kažkodėl avytės visai nesigirdėjo.
- Na, ir kam ta avis mano dėžėje reikalinga? Ir be jos čia viskas puikiai skamba, – pasakė Lipotapas ir išmetė avytę lauk.
Avytė parbėgo namo pas Mukutę. Ta sušildė ją, pamaitino, naują dėželę numezgė: ir avytė vėl pradėjo giedoti, o mezgėja Mukutė jos klausydavosi. O ką veikia Lipotapas su savo spindinčia dėže, tai jau nežinau.
Sėdėjo kartą šaunioji mezgėja Mukutė medžio viršūnėje, ant šakos suposi, kojom tabalavo ir nuobodžiavo. Visus savo siūlus ji išmezgė jau praeitą savaitę. Veikti nebuvo ką.
- Uaaaaau, – nusižiovavo ji taip, kad, rodės, visą pasaulį nori praryti. - Nuobodu. Einu miegoti, – pridūrė pasidairiusi po tuščią dangų.
Išardė ryte numegztą saulę, susirangė savo lizde į kamuoliuką ir giliai atsiduso.
Bet vos tik akis sumerkė, pajuto, kad kažkas jos pasaulyje pasikeitė.
Pasigirdo paukštelio giesmė. Vos girdima. Galbūt iš toliausių tolių, kažkur už jūrų vandenynų, galbūt senų senovėje, prieš daugybę metų, paukštelio sugiedota.
- Galbūt tas paukštelis jau seniausiai miręs, o, pamanyk, jo giesmelė vis dar sklando po pasaulį, – pagalvojo Mukutė gulėdama lizde.
Staiga kažką sugalvojusi Mukutė pašoko lyg kukurūzas keptuvėje. Čiupo už giesmelės galo, apsuko aplink virbalus ir ėmė greitai megzti, kol giesmelė ore neištirpo ar vėl į toliausius tolius nenuskrido. Mezgė labai susikaupusi, net nemirksėdama.
Ir numezgė avį. Mažą pūkuotą avytę. Žiūri į ją ir pati negali patikėti .
- Kas galėjo pamanyti, kad numegsiu avį? Maniau, bus paukštelis. Gerai dar, kad ne spinta, – nusijuokė ji.
- Bet aš ne paprasta avytė, - rimtai pasakė avytė apsidairiusi. - Numegzk man mažą medinę dėžutę.
Mukutė išardė vieną medžio šaką, susuko ją į siūlų kamuoliuką, o tada iš jo numezgė mažą medinę dėželę, išraižytą Mėnuliukais, Jupiteriais, Saturnais ir žvaigždutėmis.
Avytė priekabiai apžiūrėjo dėžutę. Pabaksnojo kanopėle. O tada pritariamai sumekeno. Paskui iš likusių siūlų galiukų susirišo pagalvėlę, įsitaisė ant jos ir užgiedojo.
Taip užgiedojo, kad niekaip to nei raidėmis, nei natomis neaprašysi.
Ir štai nuo to karto, vos tik į Mukutės pasaulį atslinkdavo vakaras, ji įsitaisydavo ant aukščiausios šakos medžio viršūnėje, atidarydavo dėželę, užsimerkdavo ir tyliai klausydavosi, kaip avytė gieda.
Ir taip gera, taip ramu jai darydavosi, kad, rodėsi, žvaigždės pas ją nusileisdavo ir begaliniais spiečiais apsupusios šokdavo. O gal ji pati iki tų žvaigždžių pakildavo ir sukdavosi jame lyg pienių lauke?
Mukutė mokėjo klausytis avytės.
Bet vieną gražų vakarą pro mezgėjos Mukutės medį savo triračiu atidardėjo Lipotapas. Netyčia išgirdo jis avytę dėželėj dainuojant.
- Tai bent stebuklą turi ta kvaila Mukutė, – nustebo Lipotapas ir sako: - na, kam tau, bobulyte ta dėžutė reikalinga, vis tiek gyveni medyje lyg laukinė pelėda. Geriau ją atiduok gudriam žmogui, tai yra man. O aš tą avį po pasaulį pavežiosiu, neregėtų įdomybių parodysiu. Maišą pinigų uždirbsim. Neverta tokį stebuklą slėpti.
Mukutė pažiūrėjo į Lipotapą, bet nieko jam nesakė.
- Leisk mane po pasaulį pakeliauti, – pasiprašė avytė. - Norėčiau visas tas įdomybes pamatyti.
Pagalvojo šaunioji Mukutė ir sutiko.
Nusivežė Lipotapas dėželę į miestą ir ėmė rodyti žmonėms aikštėse ir turguose. Bet avytė labai jau tyliai dainuodavo. Jei daugiau žmonių susirinkdavo į koncertą, šurmuliuodavo, šnekėdavo, telefonais plepėdavo, keptas bulves kimšdavo, kojom trepsėdavo, tai avytės visai negirdėdavo. O paskui žiūrovai labai nepatenkinti Lipotapą už švarko skvernų ir kelnių kišenių tampydavo, priekaištaudavo ir už bilietus nenorėdavo mokėti.
Bet nebūtų Lipotapas protingas žmogus, jei ko nors neprigalvotų. Pritaisė prie dėželės varpelius. Kai avytė dainuodavo, varpeliai skambėdavo ir blizgėdavo. Jau iškart žmonėm įdomiau pasidarė. Kažkas žybsi!
Supratęs, ko reikia, dar pritaisė būgnelius, dujinius trimitėlius ir ugnim spjaudančius vargonėlius. Bet nuo viso to svorio medinė dėželė sulūžo. Todėl teko naują dėžę iš storos geležies suvirinti. Bet gal ir gerai, kad medinė dėželė sulūžo, nes naujoje dėžėje vietos ir lemputėms, ir fejerverkams atsirado.
Dabar jau kuo puikiausiai muzikikė skambėjo. Ir, svarbiausia, garsiai. Net ausys nuo jos lapsėjo lyg varnalėšų lapai. Tik kažkodėl avytės visai nesigirdėjo.
- Na, ir kam ta avis mano dėžėje reikalinga? Ir be jos čia viskas puikiai skamba, – pasakė Lipotapas ir išmetė avytę lauk.
Avytė parbėgo namo pas Mukutę. Ta sušildė ją, pamaitino, naują dėželę numezgė: ir avytė vėl pradėjo giedoti, o mezgėja Mukutė jos klausydavosi. O ką veikia Lipotapas su savo spindinčia dėže, tai jau nežinau.