Namas grybas
Šmucikas nusprendė, kad metas surimtėti, liautis gyvenus svajonių pilyse, kaip jam dažnai prikišdavo Lipotapas, ir pasistatyti tikrą namą iš tikrų akmenų ir sunkių rąstų. Iš tiesų, gyventi sapnų namuose gana nepatogu. Niekad nežinai, ar tavo namui staiga neišdygs šešios žalios kojos, ar jis netikėtai nepavirs drugeliu. Bet statyti tikrą namą ilgas ir varginantis darbas. Todėl Šmucikas nutarė pradėti nuo šiek tiek paprastesnio. Susirado miške sutrūnijusį, kiauravidurį medžio rastą ir pranešė mezgėjai Mukutei. Mukutė nelabai nudžiugo, ji turbūt tikėjosi kažko rimtesnio, bet nutarė pabandyti ir rąste pagyventi. Juk nepabandęs nieko nesužinosi. Taigi ėmė jiedu ir įsikėlė į rąstanamį. Sunešė vidun keletą savo daiktų, paruošė gardžias vaišes, pakvietė visus bumbambukiečius ir surengė gražias įkurtuves. Prisišoko, prisidainavo ir tik paryčiais nuėjo miegoti. Todėl kitą dieną Šmucikas pabudo tik vidurdienį.
- Kokį skanų sapną šiąnakt naujame name susapnavau! Sapnavau, kad įkurtuvių proga svečiai man padovanojo ilgą makaroną. Valgau, valgau aš tą makaroną, valgau, valgau, o jis vis nesibaigia. Nuostabus sapnas! – sušuko Šmucikas svajingai glostydamas pilvą.
- O kas pas mus šiandien skanaus? – pasidomėjo jis.
- Pasižiūrėk puode, – pasigirdo mieguistas balsas iš po megztos antklodės.
Linksmai sužvangėjo puodas. Paskui keptuvė. Puodeliai. Stiklainiukai. Cukrinė. Druskinė.
- Nieko, – numykė Šmucikas, iškišęs galvą iš suverstų indų krūvos.
- Ar tikrai nieko? Turėjo likti koks nors trupinėlis. Mažutėlis trupinėliūkštis.
- Visiškai nieko, – atkirto Šmucikas dar pažvanginęs indais.
- Labai keista, – iš po antklodės išlindo šauniosios mezgėjos Mukutės nosis. – Užvakar buvo lygiai tas pats. Gal šiandien dar užvakardiena?
- Ne. Šiandien ne užvakardiena. Tiesiog kažkas nenumezgė valgyt, – subambėjo Šmucikas.
- Gal tiesiog kažkas siūlų neatnešė? – atsikirto Mukutė.
- Na, ir gyvenimėlis. Tik pabusk šiame Nesapnų pasaulyje ir viskuo iš karto turi pats pradėti rūpintis! – supyko Šmucikas ir trinktelėjo koja į sieną. Pažiro trūnėsių dulkės, o koja išlindo kiaurai į lauką.
- Nėr ko trankytis. Galėtum geriau naująjį namiuką paremontuoti. O tai pačiam teks tame rėtyje gyventi.
- Ką čia tą puvėką remontuot, jame tik pievagrybius auginti! Va, jau lenda guotais iš kampų...
Ir atsivėdėjęs trinktelėjo puodu į grindis taip, kad tos suliumpsėjo lyg kisielius. Nuo to kliunktelėjimo visas namas sujudo, sukruto ir pradėjo augti. Pasiūbuodamas, papupsėdamas ir retkarčiais patraškėdamas. Kilo, augo, o paskui, neišlaikęs spaudimo, sutrūko ir išlakstė į šipulius. Pokšt!
Šmucikas su Mukute išgriuvo lyg iš puodo iškritę makaronai.
- Kas tai? – paklausė užsimerkusi šaunioji mezgėja Mukutė.
- Nežinau. Mūsų sutrešęs namelis kažkodėl pavirto į dangoraižį. Ir, atrodo, vis dar auga. Matai, kaip artėja debesys? Pats laikas megzti parašiutą, – sumurmėjo prie krašto prislinkęs ir žemyn žiūrėdamas Šmucikas.
Mukutė atsimerkė, pažiūrėjo į tolstančią žemę ir atsisuko į Šmuciką:
- Čia tikrai ne tavo sapnas?
Šmucikas įsižnybo į žandą.
- Au! - kniauktelėjo jis. – Skauda! Atrodo nesapnas.
Mukutė patrepsėjo koja per liumpsintį namo - nenamo paviršių.
- Man atrodo, kad mes stovim ant grybo. Iš kur tu atsitempei tą rąstą?
- Iš kazlėkyno.
- Na, tada viskas aišku. Rąstas buvo su grybu. Sušilo per naktį ir, va, užaugo. Tai ką dabar darysim su tuo grybnamiu?
- Kaip ką? Valgysim aišku! – džiugiai pareiškė Šmucikas.
- O kokiam puode mes jį virsim? Ar nemanai kad jis kiek didokas.
- Didokas, didokas, - burbėjo Šmucikas, atsigulęs prie krašto ir liūdnai žiūrėdamas žemyn į tolstančią žolę. – Va, būtinai reikia nuotaiką sugadinti. Taip, į puodą mes jo tikrai neįkišim. Ir į keptuvę turbūt. Tai ką mums su juo daryti?
Tuo metu apačioje iš varnalėšų išlindo Lipotapas. Jis bedė pirštu į žemę ir pareiškė:
- Čia statysim stalą su keptom gulbėm!
Iš paskos atbėgo Špinkelis, tempdamas už rankovės baltai išsipusčiusį virėją.
- Bet iš kur aš gausiu tų keptų gulbių? – sudejavo virėjas.
- Man neįdomu. Visi valdovai turi. Reiškia, reikia ir man. Privalau visus nustebinti savo užmoju! – atkirto Lipotapas, žengė atatupstas, matuodamas žingsniais būsimų stalų ilgį ir atsitrenkė į grybo kamieną.
- O čia dabar kas? – paklausė jis, užvertęs galvą ir apžiūrinėdamas išdygusią naujieną.
- Žemėlapyje pažymėta, kad čia kelias į Lipotapo rūmus. Bet panašu, kad jį užtvėrė kažkoks grybas, – pasakė Špinkelis, pasirausęs savo knygoje, o paskui apibėgęs grybą su liniuote.
- Ei, jūs, ten viršuje, greitai patraukit tą grybą man nuo kelio! O tai įsakysiu Špinkeliui jį susprogdinti! – užriko Lipotapas.
- Mes negalim! – sušuko išsigandę Šmucikas ir Mukutė.
- Špinkeli, sprogdink, – burbtelėjo Lipotapas.
- Palaukit, juk tai Bumbus kumbus, nepaprasto skonio grybas. Vien iš jo kepurėlės galima paruošti nepaprastą kepsnį, vertą karališkų vaišių, su saldžiais pyragėliais ir virtinukais su suktukais, ir... – vardijo virėjas mojuodamas rankomis.
- Špinkeli, nesprogdink. Įsakau grybą supjaustyt gabalais ir nutempt į rūmus! – nutraukė virėją Lipotapas.
- O kaipgi mes? Juk tai mūsų namas! – sušuko Mukutė.
- Čia ne mano reikalas. Jūsų grybas reikalingas valdovo puotai. O valdovo norai svarbiau už viską! – ryžtingai mostelėjo pirštu į dangų Lipotapas.
- Taip negalima. Grybas labai jautrus. Jį būtinai reikia nupjauti su meile. Kitaip jis apkars, bus baisiai neskanus ir tiks tik prakuroms. – užginčijo virėjas.
- O kaip reikia su meile? Aš taip nemoku, – nustebo Lipotapas.
- Sakykit: „Brangieji, ar nesutiktumėte į ką nors iškeisti savo nuostabaus grybo?“ – patarė virėjas.
- Brangieji, ar nesutiktumėte į ką nors iškeisti savo grybo? – išbubijo kartodamas Lipotapas.
- Sutiktumėm. Mums tas grybas ir patiems kiek didokas. Bet mums būtinai reikia naujo namelio.
- Ar turime kokį namelį sandėlyje? – paklausė Lipotapas, atsisukęs į Špinkelį.
- Namelio nėra. Turim tik du žaislinių kaladėlių rinkinius. Ir penkiasdešimt pakelių makaronų, – pridėjo Špinkelis, pavartęs savo aplankus.
- Mums tinka! Ir kaladėlės, ir makaronai! – sušuko Šmucikas ir Mukutė, pasitarę tarpusavyje.
- Sutarta! – trptelėjo patenkintas Lipotapas.
- Tuojau suvyniosim, – susijaudinęs pasakė Šmucikas, beviltiškai bandydamas apvynioti grybą servetėle.
- Nereikia. Lipkit greičiau žemėn, mums dar šiandien darbų iki ausų.
- Su malonumu, bet patys nežinom, kaip čia atsidūrėm! – sušuko Šmucikas, bėgiodamas grybo kepure ir beviltiškai bandydamas nulipti.
- Nukelk juos! – įsakė Lipotapas Špinkeliui.
- Bet iš kur mes gausim tokias ilgas kopėčias? Net gaisrininkai tokių neturi, – sutriko Špinkelis.
- Nereikia kopėčių. Mums pakaks siūlų kamuoliuko, - patarė Mukutė.
Špinkelis ištraukė iš virėjo kepurės siūlo galiuką, o tada greitai kepurę išardė ir susuko į mažą siūlų kamuoliuką pasipiktinusiam virėjui nespėjus net žioptelėti. Paskui pasirausė kišenėse, išsitraukė iš ten laidynę. Kamuoliuką įstatė į timpą, įtempė ir šovė į grybo kepurę. Kamuoliukas kaukštelėjo Šmucikui kakton. Bet jis vis tik spėjo kamuoliuką pagauti ir džiūgaudamas nunešė Mukutei. Mukutė įsitaisė ant grybo kepurės kraštelio, išsitraukė iš šukuosenos du virbalus ir žvilgsniu vertindama aukštį numezgė du parašiutukus. Vieną uždėjo Šmucikui, kitą sau. Tada abu nedrąsiai paspyruokliavo ant krašto, užsimerkę šoko žemyn ir sukdamiesi ore lyg pienių pūkai minkštai nusileido ant žemės.
- Valio, valio, liolio! – sušuko visi iš nežinia kodėl užplūdusio džiaugsmo ir apsikabino.
Net Lipotapas išspaudė ašarą. Tada Špinkelis subėgiojo iki rūmų sandėlio ir atgal. Visai uždusęs atitempė du kaladėlių rinkinius ir penkiasdešimt keturis makaronų pakelius. Paskui, apimtas begalinio dosnumo, išsitraukė iš kišenės tris pakelius sūrio ir padovanojo Mukutei. Lipotapas rūsčiai pažvelgė į išlaidaujantį Špinkelį, bet nutylėjo. Vėliau Špinkelis, vadovaujamas rėkalojančio Lipotapo, nupjovė grybą, ir virėjas čia pat ėmėsi gaminti visokius, įmantriausius, aukštosios virtuvės patiekalus.
Tuo metu Mukutė su Šmuciku ant kalnelio iš kaladėlių susidėliojo namelį. Tokį, kokio patys labai norėjo. Paskui, aišku, perstatė, nes panorėjo kitokio. Ir dar perstatė. Šiaip sau, dėl juoko. Bet tuo ir geras namelis iš kaladėlių, kad bet kada gali jį perstatyti taip, kaip tau patinka. Na, o apie makaronus nėr ko ir pasakot, jie visiems patinka, ką su jais daryti kiekvienas žino. O jei nežino, gali sapne paklausti Šmuciko.
Šmucikas nusprendė, kad metas surimtėti, liautis gyvenus svajonių pilyse, kaip jam dažnai prikišdavo Lipotapas, ir pasistatyti tikrą namą iš tikrų akmenų ir sunkių rąstų. Iš tiesų, gyventi sapnų namuose gana nepatogu. Niekad nežinai, ar tavo namui staiga neišdygs šešios žalios kojos, ar jis netikėtai nepavirs drugeliu. Bet statyti tikrą namą ilgas ir varginantis darbas. Todėl Šmucikas nutarė pradėti nuo šiek tiek paprastesnio. Susirado miške sutrūnijusį, kiauravidurį medžio rastą ir pranešė mezgėjai Mukutei. Mukutė nelabai nudžiugo, ji turbūt tikėjosi kažko rimtesnio, bet nutarė pabandyti ir rąste pagyventi. Juk nepabandęs nieko nesužinosi. Taigi ėmė jiedu ir įsikėlė į rąstanamį. Sunešė vidun keletą savo daiktų, paruošė gardžias vaišes, pakvietė visus bumbambukiečius ir surengė gražias įkurtuves. Prisišoko, prisidainavo ir tik paryčiais nuėjo miegoti. Todėl kitą dieną Šmucikas pabudo tik vidurdienį.
- Kokį skanų sapną šiąnakt naujame name susapnavau! Sapnavau, kad įkurtuvių proga svečiai man padovanojo ilgą makaroną. Valgau, valgau aš tą makaroną, valgau, valgau, o jis vis nesibaigia. Nuostabus sapnas! – sušuko Šmucikas svajingai glostydamas pilvą.
- O kas pas mus šiandien skanaus? – pasidomėjo jis.
- Pasižiūrėk puode, – pasigirdo mieguistas balsas iš po megztos antklodės.
Linksmai sužvangėjo puodas. Paskui keptuvė. Puodeliai. Stiklainiukai. Cukrinė. Druskinė.
- Nieko, – numykė Šmucikas, iškišęs galvą iš suverstų indų krūvos.
- Ar tikrai nieko? Turėjo likti koks nors trupinėlis. Mažutėlis trupinėliūkštis.
- Visiškai nieko, – atkirto Šmucikas dar pažvanginęs indais.
- Labai keista, – iš po antklodės išlindo šauniosios mezgėjos Mukutės nosis. – Užvakar buvo lygiai tas pats. Gal šiandien dar užvakardiena?
- Ne. Šiandien ne užvakardiena. Tiesiog kažkas nenumezgė valgyt, – subambėjo Šmucikas.
- Gal tiesiog kažkas siūlų neatnešė? – atsikirto Mukutė.
- Na, ir gyvenimėlis. Tik pabusk šiame Nesapnų pasaulyje ir viskuo iš karto turi pats pradėti rūpintis! – supyko Šmucikas ir trinktelėjo koja į sieną. Pažiro trūnėsių dulkės, o koja išlindo kiaurai į lauką.
- Nėr ko trankytis. Galėtum geriau naująjį namiuką paremontuoti. O tai pačiam teks tame rėtyje gyventi.
- Ką čia tą puvėką remontuot, jame tik pievagrybius auginti! Va, jau lenda guotais iš kampų...
Ir atsivėdėjęs trinktelėjo puodu į grindis taip, kad tos suliumpsėjo lyg kisielius. Nuo to kliunktelėjimo visas namas sujudo, sukruto ir pradėjo augti. Pasiūbuodamas, papupsėdamas ir retkarčiais patraškėdamas. Kilo, augo, o paskui, neišlaikęs spaudimo, sutrūko ir išlakstė į šipulius. Pokšt!
Šmucikas su Mukute išgriuvo lyg iš puodo iškritę makaronai.
- Kas tai? – paklausė užsimerkusi šaunioji mezgėja Mukutė.
- Nežinau. Mūsų sutrešęs namelis kažkodėl pavirto į dangoraižį. Ir, atrodo, vis dar auga. Matai, kaip artėja debesys? Pats laikas megzti parašiutą, – sumurmėjo prie krašto prislinkęs ir žemyn žiūrėdamas Šmucikas.
Mukutė atsimerkė, pažiūrėjo į tolstančią žemę ir atsisuko į Šmuciką:
- Čia tikrai ne tavo sapnas?
Šmucikas įsižnybo į žandą.
- Au! - kniauktelėjo jis. – Skauda! Atrodo nesapnas.
Mukutė patrepsėjo koja per liumpsintį namo - nenamo paviršių.
- Man atrodo, kad mes stovim ant grybo. Iš kur tu atsitempei tą rąstą?
- Iš kazlėkyno.
- Na, tada viskas aišku. Rąstas buvo su grybu. Sušilo per naktį ir, va, užaugo. Tai ką dabar darysim su tuo grybnamiu?
- Kaip ką? Valgysim aišku! – džiugiai pareiškė Šmucikas.
- O kokiam puode mes jį virsim? Ar nemanai kad jis kiek didokas.
- Didokas, didokas, - burbėjo Šmucikas, atsigulęs prie krašto ir liūdnai žiūrėdamas žemyn į tolstančią žolę. – Va, būtinai reikia nuotaiką sugadinti. Taip, į puodą mes jo tikrai neįkišim. Ir į keptuvę turbūt. Tai ką mums su juo daryti?
Tuo metu apačioje iš varnalėšų išlindo Lipotapas. Jis bedė pirštu į žemę ir pareiškė:
- Čia statysim stalą su keptom gulbėm!
Iš paskos atbėgo Špinkelis, tempdamas už rankovės baltai išsipusčiusį virėją.
- Bet iš kur aš gausiu tų keptų gulbių? – sudejavo virėjas.
- Man neįdomu. Visi valdovai turi. Reiškia, reikia ir man. Privalau visus nustebinti savo užmoju! – atkirto Lipotapas, žengė atatupstas, matuodamas žingsniais būsimų stalų ilgį ir atsitrenkė į grybo kamieną.
- O čia dabar kas? – paklausė jis, užvertęs galvą ir apžiūrinėdamas išdygusią naujieną.
- Žemėlapyje pažymėta, kad čia kelias į Lipotapo rūmus. Bet panašu, kad jį užtvėrė kažkoks grybas, – pasakė Špinkelis, pasirausęs savo knygoje, o paskui apibėgęs grybą su liniuote.
- Ei, jūs, ten viršuje, greitai patraukit tą grybą man nuo kelio! O tai įsakysiu Špinkeliui jį susprogdinti! – užriko Lipotapas.
- Mes negalim! – sušuko išsigandę Šmucikas ir Mukutė.
- Špinkeli, sprogdink, – burbtelėjo Lipotapas.
- Palaukit, juk tai Bumbus kumbus, nepaprasto skonio grybas. Vien iš jo kepurėlės galima paruošti nepaprastą kepsnį, vertą karališkų vaišių, su saldžiais pyragėliais ir virtinukais su suktukais, ir... – vardijo virėjas mojuodamas rankomis.
- Špinkeli, nesprogdink. Įsakau grybą supjaustyt gabalais ir nutempt į rūmus! – nutraukė virėją Lipotapas.
- O kaipgi mes? Juk tai mūsų namas! – sušuko Mukutė.
- Čia ne mano reikalas. Jūsų grybas reikalingas valdovo puotai. O valdovo norai svarbiau už viską! – ryžtingai mostelėjo pirštu į dangų Lipotapas.
- Taip negalima. Grybas labai jautrus. Jį būtinai reikia nupjauti su meile. Kitaip jis apkars, bus baisiai neskanus ir tiks tik prakuroms. – užginčijo virėjas.
- O kaip reikia su meile? Aš taip nemoku, – nustebo Lipotapas.
- Sakykit: „Brangieji, ar nesutiktumėte į ką nors iškeisti savo nuostabaus grybo?“ – patarė virėjas.
- Brangieji, ar nesutiktumėte į ką nors iškeisti savo grybo? – išbubijo kartodamas Lipotapas.
- Sutiktumėm. Mums tas grybas ir patiems kiek didokas. Bet mums būtinai reikia naujo namelio.
- Ar turime kokį namelį sandėlyje? – paklausė Lipotapas, atsisukęs į Špinkelį.
- Namelio nėra. Turim tik du žaislinių kaladėlių rinkinius. Ir penkiasdešimt pakelių makaronų, – pridėjo Špinkelis, pavartęs savo aplankus.
- Mums tinka! Ir kaladėlės, ir makaronai! – sušuko Šmucikas ir Mukutė, pasitarę tarpusavyje.
- Sutarta! – trptelėjo patenkintas Lipotapas.
- Tuojau suvyniosim, – susijaudinęs pasakė Šmucikas, beviltiškai bandydamas apvynioti grybą servetėle.
- Nereikia. Lipkit greičiau žemėn, mums dar šiandien darbų iki ausų.
- Su malonumu, bet patys nežinom, kaip čia atsidūrėm! – sušuko Šmucikas, bėgiodamas grybo kepure ir beviltiškai bandydamas nulipti.
- Nukelk juos! – įsakė Lipotapas Špinkeliui.
- Bet iš kur mes gausim tokias ilgas kopėčias? Net gaisrininkai tokių neturi, – sutriko Špinkelis.
- Nereikia kopėčių. Mums pakaks siūlų kamuoliuko, - patarė Mukutė.
Špinkelis ištraukė iš virėjo kepurės siūlo galiuką, o tada greitai kepurę išardė ir susuko į mažą siūlų kamuoliuką pasipiktinusiam virėjui nespėjus net žioptelėti. Paskui pasirausė kišenėse, išsitraukė iš ten laidynę. Kamuoliuką įstatė į timpą, įtempė ir šovė į grybo kepurę. Kamuoliukas kaukštelėjo Šmucikui kakton. Bet jis vis tik spėjo kamuoliuką pagauti ir džiūgaudamas nunešė Mukutei. Mukutė įsitaisė ant grybo kepurės kraštelio, išsitraukė iš šukuosenos du virbalus ir žvilgsniu vertindama aukštį numezgė du parašiutukus. Vieną uždėjo Šmucikui, kitą sau. Tada abu nedrąsiai paspyruokliavo ant krašto, užsimerkę šoko žemyn ir sukdamiesi ore lyg pienių pūkai minkštai nusileido ant žemės.
- Valio, valio, liolio! – sušuko visi iš nežinia kodėl užplūdusio džiaugsmo ir apsikabino.
Net Lipotapas išspaudė ašarą. Tada Špinkelis subėgiojo iki rūmų sandėlio ir atgal. Visai uždusęs atitempė du kaladėlių rinkinius ir penkiasdešimt keturis makaronų pakelius. Paskui, apimtas begalinio dosnumo, išsitraukė iš kišenės tris pakelius sūrio ir padovanojo Mukutei. Lipotapas rūsčiai pažvelgė į išlaidaujantį Špinkelį, bet nutylėjo. Vėliau Špinkelis, vadovaujamas rėkalojančio Lipotapo, nupjovė grybą, ir virėjas čia pat ėmėsi gaminti visokius, įmantriausius, aukštosios virtuvės patiekalus.
Tuo metu Mukutė su Šmuciku ant kalnelio iš kaladėlių susidėliojo namelį. Tokį, kokio patys labai norėjo. Paskui, aišku, perstatė, nes panorėjo kitokio. Ir dar perstatė. Šiaip sau, dėl juoko. Bet tuo ir geras namelis iš kaladėlių, kad bet kada gali jį perstatyti taip, kaip tau patinka. Na, o apie makaronus nėr ko ir pasakot, jie visiems patinka, ką su jais daryti kiekvienas žino. O jei nežino, gali sapne paklausti Šmuciko.