Nukritęs debesėlis
Lipotapas labai nemėgo žiemos. Visą žiemą jis prakiūtodavo prie krosnies, susisupęs į kailinius.
- Tai pati geriausia vieta rimtam žmogui, - sakydavo jis.
Bet vieną žiemos dieną Lipotapo krosnis pradėjo keistai rūkti.
- Kas čia dabar darosi? – susierzinęs pasimuistė jis kailiniuose. – Tegul ta kvaila krosnis nemano, kad aš dėl jos kur nors išsikraustysiu.
Ir įmetė dar pora malkų. Bet krosnis atsakydama privarė pilną kambarį dūmų. Net akis pradėjo graužti.
- Gerai jau, gerai, – suburbėjo jis, lįsdamas iš po savo kailinių.
Iškišo galvą pro duris ir pažiūrėjo į stogą.
- Na, gražumėlis! – sušuko jis, grėsmingai mojuodamas pirštu nematomam niekadėjui. – Kas tą debesį ant mano kamino užmetė?
Iš debesies iššoko snaigės ir pasileido ratuku šokti aplink Lipotapą.
- Dėdule, dėdule, dėdule, mūsų debesėlis nukrito, būkit geras, įkelkit jį į dangų, – šiugžda jos aplink švelniais balseliais.
- Na, ir dienelė! Galvojat, kad neturiu aš ką veikti ir kad bėgiosiu dėl jūsų ir debesėlius į dangų nešiosiu? O, be to, aš jums ne dėdulė. Aš dar pakankamai gražus jaunuolis, – supyko Lipotapas.
- Pakankamai gražus jaunuoli, būkit toks geras, padėkit. Kaip dabar be sniego? Kaip vaikams reikės rogutėm važinėtis? Kas žibės ant šakų?
- Gerai jau, gerai, – nusileido Lipotapas. – Vis tiek kaminą reik išlaisvint. Tik nustokit suktis ratu, nes man akyse raibuliuoja nuo jūsų baltumo.
Nukėlė Lipotapas debesį nuo kamino, užsimetė ant kupros ir tempia į aukščiausią kalną. Sunkus tas debesis. Pilnutinai prikištas snaigių. Šiaip ne taip užtempė Lipotapas tą debesį į kalno viršūnę.
- Viso gero, – sako jis ir jau taikosi sprukti.
- Ne, skrendam. Stumk ir šok! - šaukia jam snaigės.
- Ar jau visai išprotėjot? Taigi susikulsiu! – išsigando Lipotapas.
Bet snaigės niekaip neatstoja, vis už rankų jį tempia. Nusispjovė Lipotapas, įsibėgėjo stumdamas debesėlį ir ūūūūžt į dangų.
- O dabar barstyk. Tik negailėk! – šaukia jam snaigės.
Čiupo Lipotapas snaiges pilnom saujom ir žarsto į kairę, į dešinę kaip koks turtuolis deimantus. O jau gražumėlis, viskas žėri, kibirkščiuoja kaip sapne! Taip linksma Lipotapui pasidarė. Visai pamiršo, kad dabar žiema. Nuo to karto žiemos jis nebebijo. Nors prie krosnies jam vis tiek labiau patinka.
Lipotapas labai nemėgo žiemos. Visą žiemą jis prakiūtodavo prie krosnies, susisupęs į kailinius.
- Tai pati geriausia vieta rimtam žmogui, - sakydavo jis.
Bet vieną žiemos dieną Lipotapo krosnis pradėjo keistai rūkti.
- Kas čia dabar darosi? – susierzinęs pasimuistė jis kailiniuose. – Tegul ta kvaila krosnis nemano, kad aš dėl jos kur nors išsikraustysiu.
Ir įmetė dar pora malkų. Bet krosnis atsakydama privarė pilną kambarį dūmų. Net akis pradėjo graužti.
- Gerai jau, gerai, – suburbėjo jis, lįsdamas iš po savo kailinių.
Iškišo galvą pro duris ir pažiūrėjo į stogą.
- Na, gražumėlis! – sušuko jis, grėsmingai mojuodamas pirštu nematomam niekadėjui. – Kas tą debesį ant mano kamino užmetė?
Iš debesies iššoko snaigės ir pasileido ratuku šokti aplink Lipotapą.
- Dėdule, dėdule, dėdule, mūsų debesėlis nukrito, būkit geras, įkelkit jį į dangų, – šiugžda jos aplink švelniais balseliais.
- Na, ir dienelė! Galvojat, kad neturiu aš ką veikti ir kad bėgiosiu dėl jūsų ir debesėlius į dangų nešiosiu? O, be to, aš jums ne dėdulė. Aš dar pakankamai gražus jaunuolis, – supyko Lipotapas.
- Pakankamai gražus jaunuoli, būkit toks geras, padėkit. Kaip dabar be sniego? Kaip vaikams reikės rogutėm važinėtis? Kas žibės ant šakų?
- Gerai jau, gerai, – nusileido Lipotapas. – Vis tiek kaminą reik išlaisvint. Tik nustokit suktis ratu, nes man akyse raibuliuoja nuo jūsų baltumo.
Nukėlė Lipotapas debesį nuo kamino, užsimetė ant kupros ir tempia į aukščiausią kalną. Sunkus tas debesis. Pilnutinai prikištas snaigių. Šiaip ne taip užtempė Lipotapas tą debesį į kalno viršūnę.
- Viso gero, – sako jis ir jau taikosi sprukti.
- Ne, skrendam. Stumk ir šok! - šaukia jam snaigės.
- Ar jau visai išprotėjot? Taigi susikulsiu! – išsigando Lipotapas.
Bet snaigės niekaip neatstoja, vis už rankų jį tempia. Nusispjovė Lipotapas, įsibėgėjo stumdamas debesėlį ir ūūūūžt į dangų.
- O dabar barstyk. Tik negailėk! – šaukia jam snaigės.
Čiupo Lipotapas snaiges pilnom saujom ir žarsto į kairę, į dešinę kaip koks turtuolis deimantus. O jau gražumėlis, viskas žėri, kibirkščiuoja kaip sapne! Taip linksma Lipotapui pasidarė. Visai pamiršo, kad dabar žiema. Nuo to karto žiemos jis nebebijo. Nors prie krosnies jam vis tiek labiau patinka.