Pabaisa
Gorgodila
– Mama, – urvo angoje pasirodė Gorgodilos plaukų kuokštas.
Moliu aplipusi ranka pabandė įsikibti į lango rankeną, bet tuoj nuslydo. Urvo gilumoje kažkas dusliai bumbtelėjo.
– Vėl pelkynuose rauseisi? – paklausė Gorgodilos mama, žvilgterėjusi į dumblinų pirštų antspaudus ant lango, ir toliau įnirtingai grumdė kankorėžius kočėlu. Urve už lango girdėjosi besiropščiančios Gorgodilos šnopavimas ir trupančio molio šiugždėjimas.
– Mama, ar aš graži? – paklausė Gorgodila, pagaliau užšokusi ant palangės.
– Graži, graži. Eik atnešk samanų, – atsakė Gorgodilos mama, vyniodama kankorėžius į varnalėšų lapų pyragą.
– Bet kodėl kaimo vaikai mane vadina pabaisa ir apmėto akmenimis?
– Vaikai tau taip pasakė? – Gorgodilos mama padėjo kočėlą ir į šiurkščią prijuostę nusivalė rankas.
– Taip. Visas kaimelis vadina mus pabaisomis. Sako, kad dėl mūsų kaltės šiemet taip ilgai užsitęsė sausra. O vaikai sakė, kad nežais su manim, nes aš bloga.
Gorgodilos mama įdėmiai pasižiūrėjo į Gorgodilą ir, nukėlusi ją nuo palangės, pasisodino sau ant kelių.
– Tu ne bloga ir ne pabaisa. Tiesiog tu kitokia. Kitokia nei dauguma.
– Bet aš noriu būti kaip visi. Noriu būti graži, – kalbėjo Gorgodila, bandydama susukti savo dideles ausis, kad tos atrodytų mažesnės.
– Man tu ir taip pati gražiausia, – Gorgodilos mama apkabino ją. – Ir tavo ausys man labai patinka. Be to, jomis taip patogu vėduotis karštą dieną.
– Tas tai taip, – sutiko Gorgodila – bet vis tiek norėtųsi, kad mane pamatę, žmonės nenusisuktų ar nesimėtytų akmenimis.
– Būtų gerai, – atsiduso mama.
Jos kiek patylėjo susiglaudusios.
– Tai gal aš jau eisiu. Pagilinsiu urvą dainuojančių medžių miške. Vakar ten radau keturis mėlynus akmenėlius. Gali būti, kad giliau po moliu driekiasi visas jų sluoksnis, – pasakė Gorgodila, sukinėdama didelę mamos sagą.
– Gerai. Tik nenešk visko, ką rasi urvuose, namo. Jau ir taip pilna palėpė šikšnosparnių ir dar kažko, nežinau, net kaip jie vadinasi.
– Gerai ma! – išpyškino Gorgodila, išlėkė į lauką dainuodama ir dingo tarp paparčių.
Pabėgęs namelis
Sename apleisto dvaro parke būrelis vaikų žaidė slėpynes. Sustoję po medžiu jie garsiai ginčijosi. Matyt, aiškinosi, kieno eilė dabar ieškoti pasislėpusiųjų. Todėl niekas nepastebėjo artyn slenkančios Gorgodilos.
– Aš galėčiau jūsų ieškoti? – pasisiūlė Gorgodila, išlindusi iš jazminų krūmo.
– Vėl ta pabaisa! – piktai susiraukė vienas berniukas ir pakėlė nuo žemės akmenį.
Bet mergaitė kažką tyliai pašnibždėjo jam į ausį, ir visas būrys pritariamai prunkštelėjo.
– Gerai. Tu galėsi su mumis žaisti slėpynių. Tačiau turėsi labai ilgai nežiūrėti, kol visi pasislėps, – pasiūlė ji Gorgodilai.
– Aš labai gerai moku nežiūrėti. Ilgai, ilgai. Jums tikrai labai patiks, kaip aš nežiūrėsiu, – džiaugsmingai išbėrė Gorgodila ir iššoko iš krūmo.
– Kol mes visi slėpsimės, turėsi tūnoti štai šitame namelyje ir užsimerkusi skaičiuoti iki šimto, – mergaitė parodė į keistą būdelę ant ratų.
Gorgodila linktelėjo, nubėgo prie šalikelėje stovinčios būdelės ir įsiropštė vidun. Ten įsispraudė tarp viduje sukrautų dėžių ir, nusisukusi į sieną, pradėjo skaičiuoti. Greitai suskaičiavusi iki šimto sušuko:
– Jau šimtas!
– Dar ne. Mes dar slepiamės. Skaičiuok toliau! – atsakė kvatodami vaikai ir Gorgodila vėl pradėjo skaičiuoti.
Staiga būdelė sukrutėjo lyg pabudęs šuo ir ėmė eiti keliu. Gorgodila, neišlaikiusi pusiausvyros, nugriuvo ant grindų. Kai atsikėlė pasiruošusi sprukti, namelis sparčiai greitėdamas dardėjo tolyn nuo kaimo. Pro šalį švilpė medžiai, kaukė vėjas, o Gorgodila neišdrįso iššokti iš keisto namelio. Ji įsitaisė tarp dėžių ir, stebėdama bėgantį kelią, ėmė laukti, kol namelis pats sustos. Bet būdelė nekreipdama dėmesio į savo keleivę, siūbavo keliu toliau. Gorgodila sėdėjo linguodama, kol pavargusi užsnūdo.
Didysis skruzdėlynas
Kai nubudo, buvo jau tamsu. Namelis nejudėdamas stovėjo ilgoje gatvėje, tarp daugybės aukštų namų. Gorgodila išlindo apsidairyti, bet tuoj pat vėl pasislėpė, nes artėjo nežinomo padaro žingsniai.
– Iškraukit penkias dėžes morkų ir tris dėžes bulvių. O likusias aš vežu į sandėlį, – sududeno tamsoje kažkoks storabalsis.
Keletas dėžių pakilo į viršų ir dingo. Paskui kažkieno ilgos rankos čiupo jai už ausų, tarsi už dėžės rankenų ir truktelėjo viršun.
– Auuuuu! – suspigo išsigandusi Gorgodila.
– Ajai! – tuoj pat atsakė išsigandęs balsas, ir rankos greitai pradingo.
– Ten kažkas yra! – tamsoje suvebleno drebėdamas balsas.
– Mesk bulvę! – patarė kitas spygčiojantis balselis.
Gorgodila nelaukė, kol ją apmėtys bulvėmis. Greitai šoko iš namelio ir pasileido bėgti.
– Pabaisa! Pabaisa! – suklego balsų choras.
Gorgodila lėkė visom keturiom, lipdama per kažkokius neregėtus daiktus, sprausdamasi į plyšius ir šokinėdama per tvoras. Bet išėjimo iš šios akmeninės kelių raizgalynės nerado. Kad ir kur bėgo - tik sukosi gatvių siūluose lyg musė voratinklyje. Visai pavargusi susirangė kažkieno pakampėje numestoje popierinėje dėžėje, užsidarė dangtelį ir neramiai užmigo. Rytą ją pažadino skardus trepsėjimas. Gorgodila prakrapštė nagu mažą skylutę dėžės sienelėj ir, prikišusi akį, žvilgterėjo laukan. Iš dėžės ji galėjo niekieno nepastebėta dairytis po miesto aikštę. Aplinkui įvairiom kryptim bėgo, riedėjo, skrido miesto gyventojai. Retkarčiais jie užsižiopsodavo ir atsitrenkdavo vienas į kitą. Tuomet kiek parėkdavo, pasistumdydavo, bet pažvelgę į laikrodžius, vėl pasileisdavo dar greičiau lėkti. Uždusę nerdavo į pastatus ir po kiek laiko languose matydavosi, kaip jie ten keistai kruta tarp kalnų įvairiausių daiktų. Vieni kažką nešdavo, kiti stumdavo, treti mojuodavo rankom, ketvirti visą laiką sėdėdavo už stalo ir rėkdavo. Gorgodilai tas beprasmis bruzdėjimas priminė miške matytas skruzdėles, visą laiką kažką tempiančias pirmyn ir atgal. Ji neišdrįso išlįsti iš dėžės, todėl visą dieną pratūnojo viduj, stebėdama didžiojo skruzdėlyno gyventojus.
Bandelių pardavėjas
Kai sutemo, šalia jos dėžės atriedėjo ir sustojo gelsvom lemputėm mirksintis vežimėlis. Ant šonų kabėjo užrašas – „KUKU bandelės“. Iš vežimėlio skambėjo muzika ir sklido kepinių kvapas.
– Jei tau šiandien liūdna ar nuotaikos nėra, paimk Kuku bandelę ir jauskis mylima! – įtaigiai dainavo prikimęs moters balsas iš garsiakalbių.
Gorgodila pro skylutę giliai įkvėpė saldų bandelių kvapą. „Primena mamos varnalėšų pyragą“ – pagalvojo ji.
Lyg atsakydamas garsiai sugurgė pilvas. Neiškentusi ji išlipo iš dėžės ir atsargiai prislinko prie vežimėlio. Ant gėlėmis išmargintų padėklų gulėjo tvarkingai išrikiuotos bandelės. Ji susižavėjusi lėtai apėjo visą padėklų eilę ir nusikėlė nuo viršaus jai patikusią bandelę.
– Penki pinigai, – pasakė iš bandelių krūvos išlindęs pardavėjas ir ištiesė platų delną.
– Gorgodila, – ištiesė jam delną Gorgodila.
– Mokėk penkis pinigus už bandelę, sakau! – pyktelėjo pardavėjas.
– Neturiu, – atsakė sutrikusi Gorgodila ir tvirčiau suspaudė bandelę.
– Neturi pinigų - neturi ir bandelės, – griežtai burbtelėjo pardavėjas ir, ištraukęs iš Gorgodilos nagų bandelę, su pasibjaurėjimu įmetė ją į šiukšlių kibirą.
– Bet man nereikia pinigų, aš noriu bandelės, – Gorgodila su ašarom pažiūrėjo į kibirą.
– Jei nori bandelių, mainais turi atnešti pinigų. Tokios mūsų miesto taisyklės, – pakratė galvą pardavėjas.
– O iš kur gauti tų pinigų? – paklausė Gorgodila.
– Reikia uždirbti. Tu dirbi, o mainais gauni tokius ženklelius. Paskui juos neši man ir kemši bandeles kiek telpa. O kai nebetelpa, tai vėl eini pas mane, ir aš tau duodu tabletę, kad daugiau tilptų. O tada vėl kemši. Aišku?
– O kur man dirbti?
– Nežinau, kur tau dirbti, bet jau tikrai ne pas mane. Pabaisų man nereikia. Keliauk sau. Man tik pirkėjus išbaidysi.
– Bet aš ne pabaisa.
– Kaip tai ne pabaisa? Tik pažiūrėk į save. Ilgiausia nosis, atlėpusios ausys, burbulinės akys, dramblinės kojos, dantys kaip šaukštai. O dabar pažiūrėk į mane. Mažutis, tvarkingutis žmogelis. Tikras gražuolis. Atrodau visiškai kitaip nei tu.
– Bet kodėl gi tai turi reikšti kad aš pabaisa? Tiesiog mes skirtingi, ir tiek.
– Tokių kaip aš šimtai, tūkstančiai, milijonai. O jeigu mūsų daug, tai jau įrodymas, kad mes esame teisingi. Ir be to mes visi taip pat galvojam. Gali bet kurio paklausti ir jie pakartos tą patį. Gal tu manai, kad tokios minios žmonių gali suklysti. Nejuokink. Geriau keliauk iš čia ir negadink man nuotaikos savo kvailais klausimais, – atkirto pardavėjas.
Darbo paieškos
Gorgodila atsitraukė atatupsta toliau nuo vežimėlio. Paskui susitraukusi nuslinko į šešėlį pasienyje. Bet pilvas įkyriai gurgė. Tada ji įsidrąsino ir patraukė per miestą, klausinėdama praeivių kokio nors darbo. Užsuko į keletą parduotuvių, bet visi kaip susitarę tvirtino, kad neturi jai jokio darbo. Ir kuo greičiau išprašydavo lauk. Ji bandė sustabdyti prabėgančius pro šalį žmones ir paklausti, gal jie žino, kur gauti darbo. Bet tie tik išsigandę atšokdavo į šalį lyg nuo purvino katino. Dauguma praeivių stengėsi jos nepastebėti arba slapčia nužvelgdavo pasibjaurėjimo pilnais žvilgsniais. Pavargusi Gorgodila sugrįžo prie savo dėžės, atsirėmė į sieną ir susimąstė. Vėjas draikė po aikštę popierines dėžutes, blizgančias skiautes, spalvotus raištelius ir barškančius butelaičius. Gorgodila primynė vieną riedančią pro šalį skiautę. Apžiūrėjo ją ir įsidėjo į savo dėžę. Kiek pagalvojo ir žvaliai ėmėsi darbo. Ji rinko viską, kas tik voliojosi ir ritinėjosi grindiniu, ir krovė į savo dėžę. Sustojo tik tuomet, kai aikštė tapo visai švari. Tačiau niekas nepasiūlė jokių pinigų ir turbūt net nepastebėjo jos darbo. Bet Gorgodila jautėsi tikrai naudingai padirbėjusi, todėl drąsiai priėjo prie vežimėlio ir, nusikėlusi bandelę prakando.
– Ei baidykle, ką darai?! – sušuko pardavėjas, bandydamas atimti bandelę.
Gorgodila supykusi suurzgė.
– Pabaisa užpuolė! Kur žiūri pareigūnai! Privažiavo čia visokių pabaisų, urzgia ir paskutinį kąsnį atiminėja! – pradėjo plyšauti pardavėjas.
Tuoj pat susirinko žioplių minia.
– Kas čia vyksta, tuoj pat skirstykitės! – Į vidurį prasibrovė pareigūnas, apsikarstęs daugybe spalvotų ženklelių.
– Štai šita pabaisa bandė pavogti mano bandeles. Viską čia apčiupinėjo savo purvinom letenom ir prišnekėjo kvailysčių. Kaip jūs dirbat, jei tokios, va, šmukštaros laisvėje laisviausiai šlaistosi. Tuoj aš jus vyresnybei apskųsiu.
– Jūs čia nerėkaukit. Aš geriau išmanau, kaip dirbti! – pareigūnas rūgščiai susiraukė lyg džiūstantis obuolys ir įdėmiai apžiūrinėjo Gorgodilą.
– Šitą padarą aš sulaikau. Bus daiktinis įrodymas. Vėliau išsiaiškinsim, kas ji tokia ir kaip čia papuolė. O dabar aš sulaikau jūsų vežimėlį. Turėsim sunaikinti, nes ta pabaisa galėjo jį apčiupinėti savo neaiškiom pabaisiškom letenom.
– Na, ką jūs, – suvebleno ūmai perbalęs pardavėjas, – tai tik nesusipratimas. Čia nevykusiai mano giminaitė pajuokavo. Ruošėsi mat mokyklos šventei. Persirengė pabaisos kostiumu ir atėjo man pasirodyti. O aš jos prietemoj nepažinau. Štai ir kilo sumaištis. Dovanokit. Mums jau metas. Vėluojam į vaidinimą.
– Kur pirkot tokį beprotiškai baisų kostiumą? Kokia kaina? Gal parduosit? Ir mums reikės vakarėliui... – siūbtelėjo į priekį susidomėjusi minia.
Pareigūnas šaižiai sušvilpė.
– Stovėt savo vietose! Vyksta tyrimas! – šaukė jis, stumdamas lyg želė kliuksinčią minią.
Pardavėjas greitai čiupo Gorgodilą, įgrūdo į vežimėlio stalčių ir pro šurmuliuojančią minią išdardėjo iš aikštės. Ankštame stalčiuje suspausta Gorgodila nieko nematė. Tik girdėjo, kaip keikiasi vežimėlio stumdomi žmonės ir darda ratai.
Kepykloje
Po kurio laiko triukšmas ir dardėjimas nurimo. Vežimėlis sustojo. Sugirgždėjo ištraukiamas stalčius, ir Gorgodila pamatė didelį kambarį, pilną kubilų, lėkštelių, šaukštų ir kitokių nepažįstamų daiktų.
– Fuf, regis pabėgau! Lipk lauk. Na, ir pridirbai man bėdų. Kaip dabar turėsiu prekiauti, kai sukėlei tokį triukšmą pagrindinėj miesto aikštėj?
Gorgodila išsikepurnėjo iš stalčiaus ir atsargiai ėmė slinkti durų link.
– Na, jau ne. Niekur neisi. Pareigūnas sakė, kad esi daiktinis įrodymas, – pardavėjas užtrenkė duris prieš pat Gorgodilos nosį. - Liksi čia kepykloje. Jei vėl blaškysies po miestą, tuoj visi prisimins šitą nutikimą ir atims mano bandeles. Per tave teks dabar perdažyti vežimėlį, kad niekas nepažintų. Važiuoju nusipirkti dažų. O tu sėdėk tyliai.
Jis bambėdamas išlėkė laukan, trinktelėjo durimis, o raktai trakštelėjo spynoje.
Gorgodila apsižvalgė. Kambario viduryje stovėjo tvirtas medinis stalas. Ant jo didelis kubilas su pradėta maišyti tešla. Gorgodila pasilipo ant kedės, paskui užsilipo ant stalo. Įkišusi pirštą, pamaišė tešlą, paragavo ir susiraukė. Tada pasėmė iš maišo miltų, pripylė į dubenį, atgnybusi įmetė gabalą sviesto, įmušė keletą kiaušinių. Viską rūpestingai išmaišė ilgu mediniu šaukštu, paragavo. Tada nuo stalo peršoko ant pasieniuose sustatytų lentynų. Ten rikiavosi ilgos eilės įvairiausių kvapnių maišelių, įvairiaspalvių stiklainių, žvilgančių indelių. Gorgodila uostydama iš tos gausybės atsirinko glėbį indelių. Paskui su jais vėl nušoko ant stalo. Paragaudama ir uostinėdama bėrė prieskonius iš indelių į tešlą ir įnirtingai maišė. Dar pripylė miltų ir, išvertusi ant stalo, gerai išminkė tešlą. Tada supjaustė gabalėliais ir iš jų ėmė raityti bandeles. Įsidirbusi neišgirdo, kad spynoje sukdamasis trakštelėjo raktas ir pro atsivėrusias duris įėjo pardavėjas.
– Ak, tu!... - sušuko jis pasipiktinęs.
Gorgodila krūptelėjo, susigūžė, o paskui lyg į tvenkinį nėrė po stalu ir pasislėpė tarp miltų maišų.
Pardavėjas piktai sutrepsėjo, stvėrė nuo stalo ilgą šaukštą ir ėmė įnirtingai mojuoti. Ir tada pastebėjo ant stalo išrikiuotas bandeles. Nustebęs pakėlė vieną nuo stalo, prisikišęs apžiūrėjo, pauostė, atgnybęs gabalėlį, įsidėjo burnon. Patenkintas sučepsėjo. Tada įjungė krosnį, sužėrė bandeles nuo stalo į skardinį padėklą ir, pašovęs į krosnį, uždarė dureles.
– Klausyk, pabaisa, nežinau, iš kur išmokai minkyti bandelių tešlą, bet ji tiesiog nuostabi. Planavau naktį tave išvežti už miesto į mišką ir paleisti, kad niekas nematytų. Bet dabar šovė geresnė mintis. Liksi čia ir minkysi bandeles. Ir net negalvok niekur sprukti. Tiek pridarei man nuostolių, kad ilgai turėsi minkyti bandeles, kol už viską atsimokėsi.
Pardavėjas nukėlė nuo lentynos ilgą grandinę. Vieną galą apsuko aplink Gorgodilos koją, o kitą prisegė prie geležinės krosnies. Tada nusižiovavo ir išėjo trenkęs durimis. Gorgodila susirangė ant maišų ir užmigo.
Žmogėnas su rimbu
Ryte vėl pasirodęs apsimiegojęs pardavėjas pažadino Gorgodilą. Ištraukęs iš krepšio, užrišo jai dideliais, pūstais kaspinėliais apkarstytą prijuostę. O ant galvos užmaukšlino ilgaplaukį peruką ir milžinišką, veidą slepiančią kepurę.
– Dabar tavęs niekas nepažins. Kepk bandeles ir nešk pro šitas duris į parduotuvę, – sukomandavo jis ir išėjo.
Gorgodila minkė tešlą, lipdė bandeles, kepė krosnyje, krovė į padėklus ir nešė į parduotuvę. Matyt, bandelės buvo labai skanios, nes parduotuvėje išsirikiavo ilgiausios eilės. Kartą, kai pietų metu Gorgodila spraudėsi su padėklais per minią,
kažkas spūstyje užmynė ant jos prijuostės kaspino. Gorgodila truktelėjo, kaspinas nuplyšo, ir ji su keturiais bandelių padėklais nuriedėjo grindimis. Parduotuvėje kilo sumaištis. Visi puolė graibstyti pabirusias bandeles, bet staiga vienas pirkėjas pastebėjo ant žemės gulinčią Gorgodilą. Kepurė jai nusmuko, o prijuostė perplyšo pusiau.
– Ai! – suspigo išsigandęs balsas. – Ar matei, kokios čia pabaisos po parduotuvę laksto?
– Kur pabaisos? – sunerimo visi, įtariai apžiūrinėdami vienas kitą.
– Kaip tai kur? Va, tiesiai po kojom!
Guminis sportbatis kaukštelėjo į Gorgodilos nugarą, ir vargšė atriedėjo į parduotuvės vidurį.
– Tik pamanykit! Kokia čia nešvara, jei štai tokie sutvėrimai veisiasi. Fui, daugiau šitų bandelių net matyti nenoriu! Drebulys purto apie jas pagalvojus. Šita baidyklė turbūt ant jų miega, –piktinosi moteris su bandelių maišu.
– Reikėtų pranešti pareigūnams ir uždaryti šitą pabaisiną, – pasiūlė vyriškis.
Rėkaudama minia apstojo Gorgodilą ir pardavėją.
– Aš nieko nežinau. Iš kur čia atsirado tas padaras? Gal jį kažkas atsivedė? – teisinosi pardavėjas, drebančiom rankom maigydamas savo kepurę.
– Mieli miestiečiai, prašom nusiraminti! – sušuko iš minios atsiskyręs žmogėnas ilgais odiniais drabužiais, susijuosęs daugybę dirželių su sagtimis. Rankoje jis laikė dailiai supintą rimbą, kuriuo šnekėdamas tolydžio pliaukštelėdavo į grindis, priversdamas visus krūptelėti ir suklusti. – Jums nuskilo neregėta sėkmė, nes patys to nenujausdami patekote į naujojo pabaisų vaidinimo pristatymą. Kviečiu visus šį vakarą į teatro aikštę. Nepaprastame vaidinime išvysite neregėtų baisybių ir kraują stingdančių baidyklių iš viso pasaulio. Visiems dalyvavusiems šiame pristatyme ir atnešusiems bandelę - penkiasdešimties procentų nuolaida.
Jis švystelėjo ore rimbu, ir tas apsivijo Gorgodilą tarsi makaronas šakutę. Tada staigiai truktelėjo, o Gorgodila atsidūrė jo apsiausto kišenėje lyg tvirtai susuktas siuntinys. Tada žmogėnas, išdidžiai kaukšėdamas batų apkaustais, išėjo iš kepyklos, įšoko į prie durų stovintį vežimą ir nurūko keliu.
Tarsi apsvaiginta minia nesiginčydama susirinko bandeles ir greitai dingo iš kepyklos.
Vaidinimas
Suvyniota Gorgodila nieko nematė, bet jautė, kad jie greitai skrieja vežimu, vingiuodami klaidžiomis miesto gatvėmis. Po kiek laiko vežimo stabdžiai sužviegė, o žmogėnas, persivertęs ore, nušoko nuo pasostės ir įėjo į skardžiai aidintį pastatą.
Jis ištraukė susuktą Gorgodilą iš kišenės, truktelėjo rimbu ore, išsukdamas vijas, ir išvertė ją į didelį pūstašonį stiklainį. Paskui iš kitos kišenės ištraukė saują plastmasinių kaulų ir sumetė Gorgodilai.
– Gerai atrodo! – nusprendė jis, apžiūrėjęs Gorgodilą iš visų pusių, ir tuoj pat ėmėsi piešti reklaminius plakatus.
Juose Gorgodila buvo didžiulėmis iltimis ir mėlynu dvišakiu liežuviu. Nagingose letenose laikė po kaukolę. Iš nasrų ėjo burbulai su užrašais – BIJOK.
Dar nenudžiūvusiom dekoracijom apkabinėjo savo vežimėlį ir, įkėlęs Gorgodilą, išvažiavo į miesto aikštę. Čia tingiai šurmuliavo minia nuobodžiaujančių žmonių. Vieni kažką kramtė, kiti snaudė ant suoliukų, treti stebėjo, ką veikia kiti.
Pardavėjas ištraukė iš vežimėlio stalą, pastatė stiklainį ir apdengė staltiese.
– Pirmą kartą mūsų mieste nepaprastai pabaisiška pabaisa! – šaukė į garsiakalbį pardavėjas, o aplink vežimėlį pradėjo rinktis žioplių minia.
Tada pardavėjas, paslaptingai suraukęs kaktą, atitraukė užuolaidą - visi pamatė Gorgodilą. Ji ramiai snaudė ant plastmasinių kaulų krūvos.
– Jinai turbūt netikra, – suabejojo kažkas.
Pardavėjas įkišo į stiklainį pagaliuką ir apvertė Gorgodilą. Ji pašoko ir įniršusi puolė gaudyti lazdelę. Žmonės išsigandę atsitraukė per kelis žingsnius. Išgaubtas stiklainis padidindavo ir iškreipdavo Gorgodilos figūrą, ji tikrai atrodė kaip įniršusi dievybė. Patenkinti žiūrovai trypė kojomis ir mėtė saldainių popieriukus.
– Dar! Dar! Judėk, tingi kiaule! Daugiau siaubo! – šaukė įsiaudrinę žiūrovai, svaidydami viską kas pasitaikydavo po ranka, į Gorgodilą.
Vienas tuščias butelis trinktelėjo į stiklainį. Tas sprogo, ir pažiro šimtais žibančių žvaigždžių tarsi trykštantis fontanas. Patenkinta minia kaukė. Keletas stiklo šukių skaudžiai susmigo Gorgodilai į nugarą. Ji šaižiai suriko ir įniršusi puolė besityčiojančią minią. Žmonės išgąstingai klykdami išsisklaidė tarsi pabaidyti žvirbliai. Bet sušvilpė botagas ir tvirtai apvijo Gorgodilos koją. Ji, neišlaikiusi pusiausvyros, šlumštelėjo žemėn. Priviliotas spiegiančios minios, tuoj pat pasirodė pareigūnas.
– Kas čia vyksta? - raukydamas antakius, paklausė jis.
– Padėtis valdoma, tai tik naujas mano triukas! Jokio pavojaus, bet krūvos įspūdžių! – puolė jį raminti žmogėnas, tempdamas Gorgodilą prie vežimo.
– Ar turit leidimą laikyti pabaisą mieste? – griežtai nutraukė jo išvedžiojimus pareigūnas. - Šią savaitę gavom tris šimtus skundų dėl mieste siautėjančių pabaisų.
– Nieko apie šitą pabaisą nežinau, pirmą kartą ją matau, – iškart užginčijo žmogėnas, kišdamas pareigūnui į kišenę pinigų pluoštelį.
– Tikiu. Matau, esat sąžiningas mūsų miesto pilietis. Ačiū už pagalba gaudant pažeidėją. O šitą padarą aš areštuoju...
Kalėjime
Gorgodila norėjo daug ką paaiškinti, bet jos niekas nesiklausė. Jai surakino kojas ir išvežė raudonai mirksinčiu vežimėliu. Po kiek laiko ją nuvežė į niūrų pilką pastatą, pareigūnas įvedė areštantę vidun pro geležinius aprūdijusius vartus. Jie ilgai ėjo koridoriais su daugybe durų, kol prie vienų sustojo, ir pareigūnas jas atrakino. Gorgodila pamatė ankštą patalpą, kurioje ant lovų sėdėjo vienodai aprengti žmonės. Pareigūnas stumtelėjo ją į vidų ir ruošėsi vėl uždaryti duris.
– Mes su pabaisom nesėdėsim! Mes dori vagys ir turim teisę sėdėti su tokiais pat kaip mes. Mums kitokių čia nereikia! – prieštaravo nuo lovų pašokę kaliniai.
Pareigūnas užtrenkė šias duris ir atrakino kitas. Bet ir ten - tas pats. Galiausiai jam nusipabodo, ir jis nuvedė Gorgodila į kambarį, kuriame sėdėjo būrelis pareigūnų ir žiūrėjo į spindinčią dėžę. Jis pasodino Gorgodilą ant spintelės ir užsiplikė puodelį kavos.
– Kam tu čia tą pabaisą atvilkai? Nori nuotaiką mums sugadinti? Negana, kad per televiziją baisybes rodo.
– O kur ją dėti? – pyktelėjo pareigūnas.
– Na, įgrūsk pas ką nors!
– Visi rėkia, kad pabaisų jiems nereikia. Negi ją dabar atgal turiu paleisti?
– Ne. Ką jau pagavom, to paleisti negalima. Atrodysim nerimtai. Vežk tada geriau į keistenybių muziejų. Ten pilna panašių padarų. – patarė jam viršininkas, o žvilgsnis nukrypo į spindinčią dėžę.
Muziejus
Gorgodila vėl buvo įgrūsta į vežimą ir kreivomis miesto gatvėmis nudardinta į miesto keistenybių muziejų. Čia miestiečiai slėpė viską, kas jiems nepatiko ar buvo per painu suprasti. Tai buvo į labirintą panašus pastatas, apjuostas aukšta mūrine tvora. Pareigūnas nekantriai pypsėjo prie aprūdijusių muziejaus vartų, o tiems tingiai atsivėrus, įdardėjo į kiemą.
– Štai dar vieną pabaisą atvežiau! – pareiškė jis pasitikusiam muziejaus sargui. - Priviso neaiškių padarų nežinia kiek. Ramybės miestiečiam nebėr. Trankausi čia per juos naktimis, o namie šeima laukia. Turbūt vertėtų miestą apjuosti spygliuota tvora. Gal net elektrą paleisti? Kai gautų per nagus, tai žinotų...
– Žinai, o aš kartais pagalvoju, kad mes tiesiog jų nesuprantam. Juk ir pabaisos turi širdį, kažką mąsto, svajoja. Gal net pasiilgsta savo šeimos kaip ir tu. Na, supranti, ką noriu pasakyti. Jos tokios pačios kaip ir mes, – svarstė sargas.
Pareigūnas įdėmiai į jį pažiūrėjo
– Na, tau nuo naktinio darbo visos mintys susipainiojo. Radai ką lyginti - mane ir pabaisą. Jau visai čik čirik. Išrašyk man geriau pažymą, kad ją gavai, ir aš važiuoju namo. O tu gerai išsimiegok.
Muziejaus prižiūrėtojas išrašė pareigūnui pažymą, kad priėmė vieną nenustatytos rūšies pabaisą. Paskui užrakino sunkius vartus ir nuvedė Gorgodilą į didelį, medžiais apaugusį kiemą. Čia stovėjo geležinių narvų eilės. Priėjęs prie vieno, atrakino dureles ir įleido vidun Gorgodilą. Užrakinęs nuėjo prie kiemo viduryje augančio didžiulio žydinčio kaštono, įsitaisė prie jo šaknų, atsirėmė į kamieną ir sėdėjo susimąstęs. Užslinko naktis, miesto triukšmas palengva sklaidėsi, o kiemą užliejo mėnulio šviesa. Prižiūrėtojas išsitraukė iš vidinės apsiausto kišenės vamzdelį su skylutėm. Pridėjo jį prie lūpų, susikaupęs pūstelėjo. Oru nuvinguriavo švelni melodija. Narvo kampe susigūžusi Gorgodila sukluso. Prikišo savo didelę ausį prie geležinių virbų ir gaudė kiekvieną garsą. Toje melodijoje ji girdėjo miško paukščių čiulbėjimą, vėjyje šlamančius lapus, juto namuose sklidantį varnalėšų pyrago kvapą, mamos niūniuojamą dainą. Pati nepajuto, kaip uždainavo. Dainavo beveik be žodžių niekam nesuprantama kalba, kuri pati liejosi jai iš vidaus. Jau nebegalėjai atskirti balso ir vamzdelio melodijos, jie pynėsi vienas su kitu lyg nekantrūs vijokliai. Sargas atsistojo ir užsimerkęs nužingsniavo per kiemą, be pertraukos grodamas vamzdeliu. Narvai ir grotos ištirpo, jie stovėjo kalno viršūnėje, pro šalį skriejo, nyko ir vėl atsirasdavo vėjo stumdomi debesys, tolyn lėkė paukščių būriai, skleidėsi ir vėrėsi žiedai, augo ir džiūvo medžiai, saulė ir žvaigždės šoko ratu. Melodija vis greitėjo, greitėjo, kol staiga nutrūko lyg iš požemių iššokusia šaižia nata. Prižiūrėtojas atsimerkė ir pamatė, kad stovi prie Gorgodilos narvo. Pabaisa nutilo, bet be baimės žiūrėjo muziejaus prižiūrėtojui į akis.
Pabėgimas
Jis apsisprendė staiga. Lyg būtų vienu mostu nusimetęs ilgai neštą, sunkią kuprinę. Įsikišo į kišenę vamzdelį ir išsitraukė raktų ryšulį. Atrakinęs spyną, atlapojo Gorgodilos narvo grotas. Paskui apsisuko ir žygiavo per kiemą, atrakindamas kitus narvus. Įkalinti padarėliai išlindo iš narvų ir susispietė į krūvą kiemo viduryje, nesuprasdami, kas vyksta. Muziejaus prižiūrėtojas mostelėjo rankomis į dangų lyg gandras sparnais. Ir padarėliai pasileido bėgti. Ropštėsi per mūrinę tvorą ir ištirpo tamsoje. Greitai kiemas ištuštėjo, liko tik Gorgodila ir muziejaus prižiūrėtojas. Jis vėl mostelėjo ranka, rodydamas į tvorą. Gorgodila priėjo prie jo, paglostė ranką, o paskui nubėgo prie tvoros. Tačiau staiga už tvoros sužviegė sirenos, sumirguliavo šviesos.
– Tuoj pat atidarykit! Iš jūsų muziejaus bėga pabaisos! - skardžiai sudrebėjo geležiniai vartai, į kuriuos beldėsi miesto pareigūnai.
– Jis turbūt miega. Lipkit per tvorą! Laužkit vartus! – už tvoros aidėjo sunerimę vyrų balsai.
Tvoros viršuje pasirodė geležinės kopėčios, o jomis kabarojosi keletas pareigūnų su tinklu. Vartai atsilapojo ir įdardėjo virtinė kaukiančių vežimėlių. Muziejaus prižiūrėtojas stovėjo sustingęs lyg medis. Gorgodila pribėgo prie jo, pasilenkė ir ėmė rausti duobę prie pat jo kojų. Į šalis lėkė smėlis, molio grumstai ir akmenys. Tokia netikėta kruša išgąsdino pareigūnus, ir jie išsislapstė už vežimėlių. Staiga iš atsiradusio urvo išlindo Gorgodilos ranka, įsikibo į muziejaus prižiūrėtojo apsiaustą ir truktelėjo. Prižiūrėtojas aiktelėjęs įvirto vidun. Kai pareigūnai įsidrąsinę pribėgo artyn, urve jau nieko nebebuvo. Net žibintų šviesa nepajėgė pavyti bėglių.
Urvas
Gorgodila puikiai mokėjo kasti. Tvirti nagai lyg kirtikliai kapojo žemę, traukė iš jos, akmenis, plačios saujos lyg kastuvai sėmė sutrupintus grumstus ir stūmė į viršų, ausys be perstojo vėdavo pūsdamos tolyn dulkes. Laikas nuo laiko ji nustodavo rausti, grįždavo atgal ir vesdavo į gelmę, tamsoje klupinėjantį muziejaus prižiūrėtoją. Didelės Gorgodilos akys puikiai matė tamsoje. Baimė jai neleido sustoti ir varė tolyn nuo nedraugiško miesto.
Gorgodila rausė, rausė, rausė... Nežinodama, ar diena, ar naktis. Nevalgydama, nemiegodama. Neaišku, kiek prabėgo laiko, bet staiga žemių kamštis išgriuvo laukan ir į urvą žybtelėjo saulės šviesa. Markstydamasi nuo ryškių spindulių Gorgodila išsiropštė iš urvo. Apsidairė ir išgąstingai susigūžė. Ji vėl stovėjo miesto aikštėje. Gorgodila greitai pritūpė ir įsitempė pasiruošusi šokti atgal į urvą. Staiga atidžiau įsižiūrėjo į artėjantį padarą. Tai buvo pabaisa. Tikrų tikriausia pabaisa.
– Bėkim iš čia, kol mūsų nepagavo! – sušuko Gorgodila, modama pabaisai.
– Nesuprantu, kodėl turėčiau kažkur bėgti, – sutriko priėjusi pabaisa.
– Juk tu pabaisa. Mus gali pagauti ir uždaryti, – atsargiai sušnibždėjo Gorgodila.
– Iš kur ištraukei, kad aš pabaisa? – įsižeidė pabaisa.
– Bet juk tavo tokios didelės ausys, – bakstelėjo pirštu į ausis Gorgodila.
– Ne didesnės nei kitų, – atrėžė pabaisa vėduodamasi ausimis.
Gorgodila apsidairė aplink. Ir tikrai. Aplink nesibaimindamos bėgiojo didžiaakės, didžianosės, didžiarankės, didžiabambės, storakojės pabaisos.
– O kodėl jūs, būdamos tokios negražios, visai nesislapstydamos vaikštote gatvėmis? – nustebo Gorgodila.
– Iš kur ištraukei, kad mes negražios? – dar labiau nustebo pabaisa.
– Bet jūs didžianosės, kukulakės!
– Na taip. Bet juk tik tokie ir turi būti gražuoliai. Tik pažvelk. Čia visi tokie. Kitokių gražuolių pasaulyje net nebūna,– protingai atrėžė pabaisa, mostelėjusi ranka į besiburiančią pabaisų minią.
– Bet ar žinot, kad kitoj žemės pusėj visi gyventojai atrodo kitaip nei jūs?
– To negali būti. Prieš kalbėdama išsikratyk kankorėžius iš galvos, nes visiškas nesąmones pliauški, – nepatikėjo pabaisos.
– Tuoj aš jums parodysiu! – Gorgodila šoko į urvą ir po kurio laiko išlindo laukan, tempdama už rankos muziejaus prižiūrėtoją.
– Iš kur tą pabaisą ištraukei? – pasibaisėjo pabaisos.
– Jis ne pabaisa. Jis tiesiog kitoks. Kitoj urvo pusėj jie visi tokie, – prieštaravo Gorgodila.
– Tai neįmanoma! – griežtai užginčijo pabaisos.
Kelionė atgal ir pirmyn
Tačiau Gorgodila atkakliai tvirtino savo.
Todėl pabaisos nusprendė į mokslinį žygį nusiųsti būrį pačių protingiausių pabaisų ir visiems laikams įrodyti, kad nėra jokios kitos pasaulio pusės.
Ilgai jos keliavo Gorgodilos iškastu tuneliu, bet vieną dieną galų gale priėjo pabaigą. Arba pradžią. Čia priklauso nuo to, iš kurios pusės į urvą pažiūrėsi. Išlindo kitoj pusėj ir nuėjo į miestą pasižvalgyti. Bet kai anapusiečiai pamatė šitapusiečius, tai taip pradėjo klykti, kad net varpinės stogas nukrito.
– Aaaa, juk čia baisiosios pabaisos!
Bet šitapusiečiai nemažiau išsigando, pamatę anapusiečius.
– Auuu, juk tai dar baisesnės pabaisos!
Ir pradėjo mojuodami pagaliais aiškintis, kurie čia iš jų teisūs, o kurie ne.
– Ką jūs čia, didžianosiai, veikiat? Jeigu esat nenormalūs, nesirodykit mums! – šaukė vieni.
– Tai kas čia nenormalūs? Į save geriau pasižiūrėkit. Nosis kaip žirnis, ausų išvis nematyt. Tokių keistenybių žemėje negali būti! Reikia jus į muziejų uždaryti! – rėkė kiti.
– Kaip negali būti? Juk mūsų daugiau, čia tik jūs kažkokia išimtis ir gamtos mįslė!
– Eime su mumis į kitą žemės pusę, patys pamatysit, kaip iš ten viskas atrodo!
Išdundėjo tada ir šitapusiečiai tuneliu į kitą žemės pusę įrodyti, kad pabaisų pasakojimas yra tiesiog akių dūmimas, neparemtas tvirtais šitapusiečių pasaulio moksliniais faktais.
Bet kai šitapusiečiai nuvyko į kitą žemės pusę, tai nutiko visiškai tas pats, kas ir šitoj pusėj. Ir vėl teko atgal keliauti aiškintis. O paskui į kitą pusę.
Taip besiaiškindami visai susipainiojo. Todėl nusprendė visi gyventi savo žemės pusėse ir apsimesti, kad kitoj pusėj nieko nėra.
Pabaiga?
– Na, štai dabar suradai miestą, kuriame niekas tavęs daugiau nepravardžiuos, – pasakė muziejaus prižiūrėtojas, atsisėdęs ant akmens šalia Gorgodilos.
Gorgodila žiūrėjo į tolį.
– Bet pravardžiuos tave, – atsakė Gorgodila, ilgokai patylėjusi. – Jie tik atrodo kitaip, tačiau galvoja lygiai taip pat kaip ir kiti.
Jie ilgam nutilo, stebėdami aplink akmenį zujančias skruzdėles.
– Metas keliauti, – Gorgodila nušoko nuo akmens. – išmokysi mane groti vamzdeliu?
– Jei tu išmokysi mane dainuoti, – atsakė muziejaus prižiūrėtojas.
Keliu, vedančiu tolyn nuo miesto, žingsniavo dvi mažos figūrėlės. Retkarčiais jos sustodavo, sukdavosi lyg šokdamos ar žaisdamos, paskui vėl patraukdavo tolyn. Netrukus jos ištirpo kelio posūkį apgaubusiame rūke. Niekas jų nepastebėjo. Tik vienai mieste skubančiai pabaisai pasirodė, kad ore virptelėjo nepaprastai gražios melodijos nuotrupa. Pabaisa trumpam sustojusi susimąstė.
Gorgodila
– Mama, – urvo angoje pasirodė Gorgodilos plaukų kuokštas.
Moliu aplipusi ranka pabandė įsikibti į lango rankeną, bet tuoj nuslydo. Urvo gilumoje kažkas dusliai bumbtelėjo.
– Vėl pelkynuose rauseisi? – paklausė Gorgodilos mama, žvilgterėjusi į dumblinų pirštų antspaudus ant lango, ir toliau įnirtingai grumdė kankorėžius kočėlu. Urve už lango girdėjosi besiropščiančios Gorgodilos šnopavimas ir trupančio molio šiugždėjimas.
– Mama, ar aš graži? – paklausė Gorgodila, pagaliau užšokusi ant palangės.
– Graži, graži. Eik atnešk samanų, – atsakė Gorgodilos mama, vyniodama kankorėžius į varnalėšų lapų pyragą.
– Bet kodėl kaimo vaikai mane vadina pabaisa ir apmėto akmenimis?
– Vaikai tau taip pasakė? – Gorgodilos mama padėjo kočėlą ir į šiurkščią prijuostę nusivalė rankas.
– Taip. Visas kaimelis vadina mus pabaisomis. Sako, kad dėl mūsų kaltės šiemet taip ilgai užsitęsė sausra. O vaikai sakė, kad nežais su manim, nes aš bloga.
Gorgodilos mama įdėmiai pasižiūrėjo į Gorgodilą ir, nukėlusi ją nuo palangės, pasisodino sau ant kelių.
– Tu ne bloga ir ne pabaisa. Tiesiog tu kitokia. Kitokia nei dauguma.
– Bet aš noriu būti kaip visi. Noriu būti graži, – kalbėjo Gorgodila, bandydama susukti savo dideles ausis, kad tos atrodytų mažesnės.
– Man tu ir taip pati gražiausia, – Gorgodilos mama apkabino ją. – Ir tavo ausys man labai patinka. Be to, jomis taip patogu vėduotis karštą dieną.
– Tas tai taip, – sutiko Gorgodila – bet vis tiek norėtųsi, kad mane pamatę, žmonės nenusisuktų ar nesimėtytų akmenimis.
– Būtų gerai, – atsiduso mama.
Jos kiek patylėjo susiglaudusios.
– Tai gal aš jau eisiu. Pagilinsiu urvą dainuojančių medžių miške. Vakar ten radau keturis mėlynus akmenėlius. Gali būti, kad giliau po moliu driekiasi visas jų sluoksnis, – pasakė Gorgodila, sukinėdama didelę mamos sagą.
– Gerai. Tik nenešk visko, ką rasi urvuose, namo. Jau ir taip pilna palėpė šikšnosparnių ir dar kažko, nežinau, net kaip jie vadinasi.
– Gerai ma! – išpyškino Gorgodila, išlėkė į lauką dainuodama ir dingo tarp paparčių.
Pabėgęs namelis
Sename apleisto dvaro parke būrelis vaikų žaidė slėpynes. Sustoję po medžiu jie garsiai ginčijosi. Matyt, aiškinosi, kieno eilė dabar ieškoti pasislėpusiųjų. Todėl niekas nepastebėjo artyn slenkančios Gorgodilos.
– Aš galėčiau jūsų ieškoti? – pasisiūlė Gorgodila, išlindusi iš jazminų krūmo.
– Vėl ta pabaisa! – piktai susiraukė vienas berniukas ir pakėlė nuo žemės akmenį.
Bet mergaitė kažką tyliai pašnibždėjo jam į ausį, ir visas būrys pritariamai prunkštelėjo.
– Gerai. Tu galėsi su mumis žaisti slėpynių. Tačiau turėsi labai ilgai nežiūrėti, kol visi pasislėps, – pasiūlė ji Gorgodilai.
– Aš labai gerai moku nežiūrėti. Ilgai, ilgai. Jums tikrai labai patiks, kaip aš nežiūrėsiu, – džiaugsmingai išbėrė Gorgodila ir iššoko iš krūmo.
– Kol mes visi slėpsimės, turėsi tūnoti štai šitame namelyje ir užsimerkusi skaičiuoti iki šimto, – mergaitė parodė į keistą būdelę ant ratų.
Gorgodila linktelėjo, nubėgo prie šalikelėje stovinčios būdelės ir įsiropštė vidun. Ten įsispraudė tarp viduje sukrautų dėžių ir, nusisukusi į sieną, pradėjo skaičiuoti. Greitai suskaičiavusi iki šimto sušuko:
– Jau šimtas!
– Dar ne. Mes dar slepiamės. Skaičiuok toliau! – atsakė kvatodami vaikai ir Gorgodila vėl pradėjo skaičiuoti.
Staiga būdelė sukrutėjo lyg pabudęs šuo ir ėmė eiti keliu. Gorgodila, neišlaikiusi pusiausvyros, nugriuvo ant grindų. Kai atsikėlė pasiruošusi sprukti, namelis sparčiai greitėdamas dardėjo tolyn nuo kaimo. Pro šalį švilpė medžiai, kaukė vėjas, o Gorgodila neišdrįso iššokti iš keisto namelio. Ji įsitaisė tarp dėžių ir, stebėdama bėgantį kelią, ėmė laukti, kol namelis pats sustos. Bet būdelė nekreipdama dėmesio į savo keleivę, siūbavo keliu toliau. Gorgodila sėdėjo linguodama, kol pavargusi užsnūdo.
Didysis skruzdėlynas
Kai nubudo, buvo jau tamsu. Namelis nejudėdamas stovėjo ilgoje gatvėje, tarp daugybės aukštų namų. Gorgodila išlindo apsidairyti, bet tuoj pat vėl pasislėpė, nes artėjo nežinomo padaro žingsniai.
– Iškraukit penkias dėžes morkų ir tris dėžes bulvių. O likusias aš vežu į sandėlį, – sududeno tamsoje kažkoks storabalsis.
Keletas dėžių pakilo į viršų ir dingo. Paskui kažkieno ilgos rankos čiupo jai už ausų, tarsi už dėžės rankenų ir truktelėjo viršun.
– Auuuuu! – suspigo išsigandusi Gorgodila.
– Ajai! – tuoj pat atsakė išsigandęs balsas, ir rankos greitai pradingo.
– Ten kažkas yra! – tamsoje suvebleno drebėdamas balsas.
– Mesk bulvę! – patarė kitas spygčiojantis balselis.
Gorgodila nelaukė, kol ją apmėtys bulvėmis. Greitai šoko iš namelio ir pasileido bėgti.
– Pabaisa! Pabaisa! – suklego balsų choras.
Gorgodila lėkė visom keturiom, lipdama per kažkokius neregėtus daiktus, sprausdamasi į plyšius ir šokinėdama per tvoras. Bet išėjimo iš šios akmeninės kelių raizgalynės nerado. Kad ir kur bėgo - tik sukosi gatvių siūluose lyg musė voratinklyje. Visai pavargusi susirangė kažkieno pakampėje numestoje popierinėje dėžėje, užsidarė dangtelį ir neramiai užmigo. Rytą ją pažadino skardus trepsėjimas. Gorgodila prakrapštė nagu mažą skylutę dėžės sienelėj ir, prikišusi akį, žvilgterėjo laukan. Iš dėžės ji galėjo niekieno nepastebėta dairytis po miesto aikštę. Aplinkui įvairiom kryptim bėgo, riedėjo, skrido miesto gyventojai. Retkarčiais jie užsižiopsodavo ir atsitrenkdavo vienas į kitą. Tuomet kiek parėkdavo, pasistumdydavo, bet pažvelgę į laikrodžius, vėl pasileisdavo dar greičiau lėkti. Uždusę nerdavo į pastatus ir po kiek laiko languose matydavosi, kaip jie ten keistai kruta tarp kalnų įvairiausių daiktų. Vieni kažką nešdavo, kiti stumdavo, treti mojuodavo rankom, ketvirti visą laiką sėdėdavo už stalo ir rėkdavo. Gorgodilai tas beprasmis bruzdėjimas priminė miške matytas skruzdėles, visą laiką kažką tempiančias pirmyn ir atgal. Ji neišdrįso išlįsti iš dėžės, todėl visą dieną pratūnojo viduj, stebėdama didžiojo skruzdėlyno gyventojus.
Bandelių pardavėjas
Kai sutemo, šalia jos dėžės atriedėjo ir sustojo gelsvom lemputėm mirksintis vežimėlis. Ant šonų kabėjo užrašas – „KUKU bandelės“. Iš vežimėlio skambėjo muzika ir sklido kepinių kvapas.
– Jei tau šiandien liūdna ar nuotaikos nėra, paimk Kuku bandelę ir jauskis mylima! – įtaigiai dainavo prikimęs moters balsas iš garsiakalbių.
Gorgodila pro skylutę giliai įkvėpė saldų bandelių kvapą. „Primena mamos varnalėšų pyragą“ – pagalvojo ji.
Lyg atsakydamas garsiai sugurgė pilvas. Neiškentusi ji išlipo iš dėžės ir atsargiai prislinko prie vežimėlio. Ant gėlėmis išmargintų padėklų gulėjo tvarkingai išrikiuotos bandelės. Ji susižavėjusi lėtai apėjo visą padėklų eilę ir nusikėlė nuo viršaus jai patikusią bandelę.
– Penki pinigai, – pasakė iš bandelių krūvos išlindęs pardavėjas ir ištiesė platų delną.
– Gorgodila, – ištiesė jam delną Gorgodila.
– Mokėk penkis pinigus už bandelę, sakau! – pyktelėjo pardavėjas.
– Neturiu, – atsakė sutrikusi Gorgodila ir tvirčiau suspaudė bandelę.
– Neturi pinigų - neturi ir bandelės, – griežtai burbtelėjo pardavėjas ir, ištraukęs iš Gorgodilos nagų bandelę, su pasibjaurėjimu įmetė ją į šiukšlių kibirą.
– Bet man nereikia pinigų, aš noriu bandelės, – Gorgodila su ašarom pažiūrėjo į kibirą.
– Jei nori bandelių, mainais turi atnešti pinigų. Tokios mūsų miesto taisyklės, – pakratė galvą pardavėjas.
– O iš kur gauti tų pinigų? – paklausė Gorgodila.
– Reikia uždirbti. Tu dirbi, o mainais gauni tokius ženklelius. Paskui juos neši man ir kemši bandeles kiek telpa. O kai nebetelpa, tai vėl eini pas mane, ir aš tau duodu tabletę, kad daugiau tilptų. O tada vėl kemši. Aišku?
– O kur man dirbti?
– Nežinau, kur tau dirbti, bet jau tikrai ne pas mane. Pabaisų man nereikia. Keliauk sau. Man tik pirkėjus išbaidysi.
– Bet aš ne pabaisa.
– Kaip tai ne pabaisa? Tik pažiūrėk į save. Ilgiausia nosis, atlėpusios ausys, burbulinės akys, dramblinės kojos, dantys kaip šaukštai. O dabar pažiūrėk į mane. Mažutis, tvarkingutis žmogelis. Tikras gražuolis. Atrodau visiškai kitaip nei tu.
– Bet kodėl gi tai turi reikšti kad aš pabaisa? Tiesiog mes skirtingi, ir tiek.
– Tokių kaip aš šimtai, tūkstančiai, milijonai. O jeigu mūsų daug, tai jau įrodymas, kad mes esame teisingi. Ir be to mes visi taip pat galvojam. Gali bet kurio paklausti ir jie pakartos tą patį. Gal tu manai, kad tokios minios žmonių gali suklysti. Nejuokink. Geriau keliauk iš čia ir negadink man nuotaikos savo kvailais klausimais, – atkirto pardavėjas.
Darbo paieškos
Gorgodila atsitraukė atatupsta toliau nuo vežimėlio. Paskui susitraukusi nuslinko į šešėlį pasienyje. Bet pilvas įkyriai gurgė. Tada ji įsidrąsino ir patraukė per miestą, klausinėdama praeivių kokio nors darbo. Užsuko į keletą parduotuvių, bet visi kaip susitarę tvirtino, kad neturi jai jokio darbo. Ir kuo greičiau išprašydavo lauk. Ji bandė sustabdyti prabėgančius pro šalį žmones ir paklausti, gal jie žino, kur gauti darbo. Bet tie tik išsigandę atšokdavo į šalį lyg nuo purvino katino. Dauguma praeivių stengėsi jos nepastebėti arba slapčia nužvelgdavo pasibjaurėjimo pilnais žvilgsniais. Pavargusi Gorgodila sugrįžo prie savo dėžės, atsirėmė į sieną ir susimąstė. Vėjas draikė po aikštę popierines dėžutes, blizgančias skiautes, spalvotus raištelius ir barškančius butelaičius. Gorgodila primynė vieną riedančią pro šalį skiautę. Apžiūrėjo ją ir įsidėjo į savo dėžę. Kiek pagalvojo ir žvaliai ėmėsi darbo. Ji rinko viską, kas tik voliojosi ir ritinėjosi grindiniu, ir krovė į savo dėžę. Sustojo tik tuomet, kai aikštė tapo visai švari. Tačiau niekas nepasiūlė jokių pinigų ir turbūt net nepastebėjo jos darbo. Bet Gorgodila jautėsi tikrai naudingai padirbėjusi, todėl drąsiai priėjo prie vežimėlio ir, nusikėlusi bandelę prakando.
– Ei baidykle, ką darai?! – sušuko pardavėjas, bandydamas atimti bandelę.
Gorgodila supykusi suurzgė.
– Pabaisa užpuolė! Kur žiūri pareigūnai! Privažiavo čia visokių pabaisų, urzgia ir paskutinį kąsnį atiminėja! – pradėjo plyšauti pardavėjas.
Tuoj pat susirinko žioplių minia.
– Kas čia vyksta, tuoj pat skirstykitės! – Į vidurį prasibrovė pareigūnas, apsikarstęs daugybe spalvotų ženklelių.
– Štai šita pabaisa bandė pavogti mano bandeles. Viską čia apčiupinėjo savo purvinom letenom ir prišnekėjo kvailysčių. Kaip jūs dirbat, jei tokios, va, šmukštaros laisvėje laisviausiai šlaistosi. Tuoj aš jus vyresnybei apskųsiu.
– Jūs čia nerėkaukit. Aš geriau išmanau, kaip dirbti! – pareigūnas rūgščiai susiraukė lyg džiūstantis obuolys ir įdėmiai apžiūrinėjo Gorgodilą.
– Šitą padarą aš sulaikau. Bus daiktinis įrodymas. Vėliau išsiaiškinsim, kas ji tokia ir kaip čia papuolė. O dabar aš sulaikau jūsų vežimėlį. Turėsim sunaikinti, nes ta pabaisa galėjo jį apčiupinėti savo neaiškiom pabaisiškom letenom.
– Na, ką jūs, – suvebleno ūmai perbalęs pardavėjas, – tai tik nesusipratimas. Čia nevykusiai mano giminaitė pajuokavo. Ruošėsi mat mokyklos šventei. Persirengė pabaisos kostiumu ir atėjo man pasirodyti. O aš jos prietemoj nepažinau. Štai ir kilo sumaištis. Dovanokit. Mums jau metas. Vėluojam į vaidinimą.
– Kur pirkot tokį beprotiškai baisų kostiumą? Kokia kaina? Gal parduosit? Ir mums reikės vakarėliui... – siūbtelėjo į priekį susidomėjusi minia.
Pareigūnas šaižiai sušvilpė.
– Stovėt savo vietose! Vyksta tyrimas! – šaukė jis, stumdamas lyg želė kliuksinčią minią.
Pardavėjas greitai čiupo Gorgodilą, įgrūdo į vežimėlio stalčių ir pro šurmuliuojančią minią išdardėjo iš aikštės. Ankštame stalčiuje suspausta Gorgodila nieko nematė. Tik girdėjo, kaip keikiasi vežimėlio stumdomi žmonės ir darda ratai.
Kepykloje
Po kurio laiko triukšmas ir dardėjimas nurimo. Vežimėlis sustojo. Sugirgždėjo ištraukiamas stalčius, ir Gorgodila pamatė didelį kambarį, pilną kubilų, lėkštelių, šaukštų ir kitokių nepažįstamų daiktų.
– Fuf, regis pabėgau! Lipk lauk. Na, ir pridirbai man bėdų. Kaip dabar turėsiu prekiauti, kai sukėlei tokį triukšmą pagrindinėj miesto aikštėj?
Gorgodila išsikepurnėjo iš stalčiaus ir atsargiai ėmė slinkti durų link.
– Na, jau ne. Niekur neisi. Pareigūnas sakė, kad esi daiktinis įrodymas, – pardavėjas užtrenkė duris prieš pat Gorgodilos nosį. - Liksi čia kepykloje. Jei vėl blaškysies po miestą, tuoj visi prisimins šitą nutikimą ir atims mano bandeles. Per tave teks dabar perdažyti vežimėlį, kad niekas nepažintų. Važiuoju nusipirkti dažų. O tu sėdėk tyliai.
Jis bambėdamas išlėkė laukan, trinktelėjo durimis, o raktai trakštelėjo spynoje.
Gorgodila apsižvalgė. Kambario viduryje stovėjo tvirtas medinis stalas. Ant jo didelis kubilas su pradėta maišyti tešla. Gorgodila pasilipo ant kedės, paskui užsilipo ant stalo. Įkišusi pirštą, pamaišė tešlą, paragavo ir susiraukė. Tada pasėmė iš maišo miltų, pripylė į dubenį, atgnybusi įmetė gabalą sviesto, įmušė keletą kiaušinių. Viską rūpestingai išmaišė ilgu mediniu šaukštu, paragavo. Tada nuo stalo peršoko ant pasieniuose sustatytų lentynų. Ten rikiavosi ilgos eilės įvairiausių kvapnių maišelių, įvairiaspalvių stiklainių, žvilgančių indelių. Gorgodila uostydama iš tos gausybės atsirinko glėbį indelių. Paskui su jais vėl nušoko ant stalo. Paragaudama ir uostinėdama bėrė prieskonius iš indelių į tešlą ir įnirtingai maišė. Dar pripylė miltų ir, išvertusi ant stalo, gerai išminkė tešlą. Tada supjaustė gabalėliais ir iš jų ėmė raityti bandeles. Įsidirbusi neišgirdo, kad spynoje sukdamasis trakštelėjo raktas ir pro atsivėrusias duris įėjo pardavėjas.
– Ak, tu!... - sušuko jis pasipiktinęs.
Gorgodila krūptelėjo, susigūžė, o paskui lyg į tvenkinį nėrė po stalu ir pasislėpė tarp miltų maišų.
Pardavėjas piktai sutrepsėjo, stvėrė nuo stalo ilgą šaukštą ir ėmė įnirtingai mojuoti. Ir tada pastebėjo ant stalo išrikiuotas bandeles. Nustebęs pakėlė vieną nuo stalo, prisikišęs apžiūrėjo, pauostė, atgnybęs gabalėlį, įsidėjo burnon. Patenkintas sučepsėjo. Tada įjungė krosnį, sužėrė bandeles nuo stalo į skardinį padėklą ir, pašovęs į krosnį, uždarė dureles.
– Klausyk, pabaisa, nežinau, iš kur išmokai minkyti bandelių tešlą, bet ji tiesiog nuostabi. Planavau naktį tave išvežti už miesto į mišką ir paleisti, kad niekas nematytų. Bet dabar šovė geresnė mintis. Liksi čia ir minkysi bandeles. Ir net negalvok niekur sprukti. Tiek pridarei man nuostolių, kad ilgai turėsi minkyti bandeles, kol už viską atsimokėsi.
Pardavėjas nukėlė nuo lentynos ilgą grandinę. Vieną galą apsuko aplink Gorgodilos koją, o kitą prisegė prie geležinės krosnies. Tada nusižiovavo ir išėjo trenkęs durimis. Gorgodila susirangė ant maišų ir užmigo.
Žmogėnas su rimbu
Ryte vėl pasirodęs apsimiegojęs pardavėjas pažadino Gorgodilą. Ištraukęs iš krepšio, užrišo jai dideliais, pūstais kaspinėliais apkarstytą prijuostę. O ant galvos užmaukšlino ilgaplaukį peruką ir milžinišką, veidą slepiančią kepurę.
– Dabar tavęs niekas nepažins. Kepk bandeles ir nešk pro šitas duris į parduotuvę, – sukomandavo jis ir išėjo.
Gorgodila minkė tešlą, lipdė bandeles, kepė krosnyje, krovė į padėklus ir nešė į parduotuvę. Matyt, bandelės buvo labai skanios, nes parduotuvėje išsirikiavo ilgiausios eilės. Kartą, kai pietų metu Gorgodila spraudėsi su padėklais per minią,
kažkas spūstyje užmynė ant jos prijuostės kaspino. Gorgodila truktelėjo, kaspinas nuplyšo, ir ji su keturiais bandelių padėklais nuriedėjo grindimis. Parduotuvėje kilo sumaištis. Visi puolė graibstyti pabirusias bandeles, bet staiga vienas pirkėjas pastebėjo ant žemės gulinčią Gorgodilą. Kepurė jai nusmuko, o prijuostė perplyšo pusiau.
– Ai! – suspigo išsigandęs balsas. – Ar matei, kokios čia pabaisos po parduotuvę laksto?
– Kur pabaisos? – sunerimo visi, įtariai apžiūrinėdami vienas kitą.
– Kaip tai kur? Va, tiesiai po kojom!
Guminis sportbatis kaukštelėjo į Gorgodilos nugarą, ir vargšė atriedėjo į parduotuvės vidurį.
– Tik pamanykit! Kokia čia nešvara, jei štai tokie sutvėrimai veisiasi. Fui, daugiau šitų bandelių net matyti nenoriu! Drebulys purto apie jas pagalvojus. Šita baidyklė turbūt ant jų miega, –piktinosi moteris su bandelių maišu.
– Reikėtų pranešti pareigūnams ir uždaryti šitą pabaisiną, – pasiūlė vyriškis.
Rėkaudama minia apstojo Gorgodilą ir pardavėją.
– Aš nieko nežinau. Iš kur čia atsirado tas padaras? Gal jį kažkas atsivedė? – teisinosi pardavėjas, drebančiom rankom maigydamas savo kepurę.
– Mieli miestiečiai, prašom nusiraminti! – sušuko iš minios atsiskyręs žmogėnas ilgais odiniais drabužiais, susijuosęs daugybę dirželių su sagtimis. Rankoje jis laikė dailiai supintą rimbą, kuriuo šnekėdamas tolydžio pliaukštelėdavo į grindis, priversdamas visus krūptelėti ir suklusti. – Jums nuskilo neregėta sėkmė, nes patys to nenujausdami patekote į naujojo pabaisų vaidinimo pristatymą. Kviečiu visus šį vakarą į teatro aikštę. Nepaprastame vaidinime išvysite neregėtų baisybių ir kraują stingdančių baidyklių iš viso pasaulio. Visiems dalyvavusiems šiame pristatyme ir atnešusiems bandelę - penkiasdešimties procentų nuolaida.
Jis švystelėjo ore rimbu, ir tas apsivijo Gorgodilą tarsi makaronas šakutę. Tada staigiai truktelėjo, o Gorgodila atsidūrė jo apsiausto kišenėje lyg tvirtai susuktas siuntinys. Tada žmogėnas, išdidžiai kaukšėdamas batų apkaustais, išėjo iš kepyklos, įšoko į prie durų stovintį vežimą ir nurūko keliu.
Tarsi apsvaiginta minia nesiginčydama susirinko bandeles ir greitai dingo iš kepyklos.
Vaidinimas
Suvyniota Gorgodila nieko nematė, bet jautė, kad jie greitai skrieja vežimu, vingiuodami klaidžiomis miesto gatvėmis. Po kiek laiko vežimo stabdžiai sužviegė, o žmogėnas, persivertęs ore, nušoko nuo pasostės ir įėjo į skardžiai aidintį pastatą.
Jis ištraukė susuktą Gorgodilą iš kišenės, truktelėjo rimbu ore, išsukdamas vijas, ir išvertė ją į didelį pūstašonį stiklainį. Paskui iš kitos kišenės ištraukė saują plastmasinių kaulų ir sumetė Gorgodilai.
– Gerai atrodo! – nusprendė jis, apžiūrėjęs Gorgodilą iš visų pusių, ir tuoj pat ėmėsi piešti reklaminius plakatus.
Juose Gorgodila buvo didžiulėmis iltimis ir mėlynu dvišakiu liežuviu. Nagingose letenose laikė po kaukolę. Iš nasrų ėjo burbulai su užrašais – BIJOK.
Dar nenudžiūvusiom dekoracijom apkabinėjo savo vežimėlį ir, įkėlęs Gorgodilą, išvažiavo į miesto aikštę. Čia tingiai šurmuliavo minia nuobodžiaujančių žmonių. Vieni kažką kramtė, kiti snaudė ant suoliukų, treti stebėjo, ką veikia kiti.
Pardavėjas ištraukė iš vežimėlio stalą, pastatė stiklainį ir apdengė staltiese.
– Pirmą kartą mūsų mieste nepaprastai pabaisiška pabaisa! – šaukė į garsiakalbį pardavėjas, o aplink vežimėlį pradėjo rinktis žioplių minia.
Tada pardavėjas, paslaptingai suraukęs kaktą, atitraukė užuolaidą - visi pamatė Gorgodilą. Ji ramiai snaudė ant plastmasinių kaulų krūvos.
– Jinai turbūt netikra, – suabejojo kažkas.
Pardavėjas įkišo į stiklainį pagaliuką ir apvertė Gorgodilą. Ji pašoko ir įniršusi puolė gaudyti lazdelę. Žmonės išsigandę atsitraukė per kelis žingsnius. Išgaubtas stiklainis padidindavo ir iškreipdavo Gorgodilos figūrą, ji tikrai atrodė kaip įniršusi dievybė. Patenkinti žiūrovai trypė kojomis ir mėtė saldainių popieriukus.
– Dar! Dar! Judėk, tingi kiaule! Daugiau siaubo! – šaukė įsiaudrinę žiūrovai, svaidydami viską kas pasitaikydavo po ranka, į Gorgodilą.
Vienas tuščias butelis trinktelėjo į stiklainį. Tas sprogo, ir pažiro šimtais žibančių žvaigždžių tarsi trykštantis fontanas. Patenkinta minia kaukė. Keletas stiklo šukių skaudžiai susmigo Gorgodilai į nugarą. Ji šaižiai suriko ir įniršusi puolė besityčiojančią minią. Žmonės išgąstingai klykdami išsisklaidė tarsi pabaidyti žvirbliai. Bet sušvilpė botagas ir tvirtai apvijo Gorgodilos koją. Ji, neišlaikiusi pusiausvyros, šlumštelėjo žemėn. Priviliotas spiegiančios minios, tuoj pat pasirodė pareigūnas.
– Kas čia vyksta? - raukydamas antakius, paklausė jis.
– Padėtis valdoma, tai tik naujas mano triukas! Jokio pavojaus, bet krūvos įspūdžių! – puolė jį raminti žmogėnas, tempdamas Gorgodilą prie vežimo.
– Ar turit leidimą laikyti pabaisą mieste? – griežtai nutraukė jo išvedžiojimus pareigūnas. - Šią savaitę gavom tris šimtus skundų dėl mieste siautėjančių pabaisų.
– Nieko apie šitą pabaisą nežinau, pirmą kartą ją matau, – iškart užginčijo žmogėnas, kišdamas pareigūnui į kišenę pinigų pluoštelį.
– Tikiu. Matau, esat sąžiningas mūsų miesto pilietis. Ačiū už pagalba gaudant pažeidėją. O šitą padarą aš areštuoju...
Kalėjime
Gorgodila norėjo daug ką paaiškinti, bet jos niekas nesiklausė. Jai surakino kojas ir išvežė raudonai mirksinčiu vežimėliu. Po kiek laiko ją nuvežė į niūrų pilką pastatą, pareigūnas įvedė areštantę vidun pro geležinius aprūdijusius vartus. Jie ilgai ėjo koridoriais su daugybe durų, kol prie vienų sustojo, ir pareigūnas jas atrakino. Gorgodila pamatė ankštą patalpą, kurioje ant lovų sėdėjo vienodai aprengti žmonės. Pareigūnas stumtelėjo ją į vidų ir ruošėsi vėl uždaryti duris.
– Mes su pabaisom nesėdėsim! Mes dori vagys ir turim teisę sėdėti su tokiais pat kaip mes. Mums kitokių čia nereikia! – prieštaravo nuo lovų pašokę kaliniai.
Pareigūnas užtrenkė šias duris ir atrakino kitas. Bet ir ten - tas pats. Galiausiai jam nusipabodo, ir jis nuvedė Gorgodila į kambarį, kuriame sėdėjo būrelis pareigūnų ir žiūrėjo į spindinčią dėžę. Jis pasodino Gorgodilą ant spintelės ir užsiplikė puodelį kavos.
– Kam tu čia tą pabaisą atvilkai? Nori nuotaiką mums sugadinti? Negana, kad per televiziją baisybes rodo.
– O kur ją dėti? – pyktelėjo pareigūnas.
– Na, įgrūsk pas ką nors!
– Visi rėkia, kad pabaisų jiems nereikia. Negi ją dabar atgal turiu paleisti?
– Ne. Ką jau pagavom, to paleisti negalima. Atrodysim nerimtai. Vežk tada geriau į keistenybių muziejų. Ten pilna panašių padarų. – patarė jam viršininkas, o žvilgsnis nukrypo į spindinčią dėžę.
Muziejus
Gorgodila vėl buvo įgrūsta į vežimą ir kreivomis miesto gatvėmis nudardinta į miesto keistenybių muziejų. Čia miestiečiai slėpė viską, kas jiems nepatiko ar buvo per painu suprasti. Tai buvo į labirintą panašus pastatas, apjuostas aukšta mūrine tvora. Pareigūnas nekantriai pypsėjo prie aprūdijusių muziejaus vartų, o tiems tingiai atsivėrus, įdardėjo į kiemą.
– Štai dar vieną pabaisą atvežiau! – pareiškė jis pasitikusiam muziejaus sargui. - Priviso neaiškių padarų nežinia kiek. Ramybės miestiečiam nebėr. Trankausi čia per juos naktimis, o namie šeima laukia. Turbūt vertėtų miestą apjuosti spygliuota tvora. Gal net elektrą paleisti? Kai gautų per nagus, tai žinotų...
– Žinai, o aš kartais pagalvoju, kad mes tiesiog jų nesuprantam. Juk ir pabaisos turi širdį, kažką mąsto, svajoja. Gal net pasiilgsta savo šeimos kaip ir tu. Na, supranti, ką noriu pasakyti. Jos tokios pačios kaip ir mes, – svarstė sargas.
Pareigūnas įdėmiai į jį pažiūrėjo
– Na, tau nuo naktinio darbo visos mintys susipainiojo. Radai ką lyginti - mane ir pabaisą. Jau visai čik čirik. Išrašyk man geriau pažymą, kad ją gavai, ir aš važiuoju namo. O tu gerai išsimiegok.
Muziejaus prižiūrėtojas išrašė pareigūnui pažymą, kad priėmė vieną nenustatytos rūšies pabaisą. Paskui užrakino sunkius vartus ir nuvedė Gorgodilą į didelį, medžiais apaugusį kiemą. Čia stovėjo geležinių narvų eilės. Priėjęs prie vieno, atrakino dureles ir įleido vidun Gorgodilą. Užrakinęs nuėjo prie kiemo viduryje augančio didžiulio žydinčio kaštono, įsitaisė prie jo šaknų, atsirėmė į kamieną ir sėdėjo susimąstęs. Užslinko naktis, miesto triukšmas palengva sklaidėsi, o kiemą užliejo mėnulio šviesa. Prižiūrėtojas išsitraukė iš vidinės apsiausto kišenės vamzdelį su skylutėm. Pridėjo jį prie lūpų, susikaupęs pūstelėjo. Oru nuvinguriavo švelni melodija. Narvo kampe susigūžusi Gorgodila sukluso. Prikišo savo didelę ausį prie geležinių virbų ir gaudė kiekvieną garsą. Toje melodijoje ji girdėjo miško paukščių čiulbėjimą, vėjyje šlamančius lapus, juto namuose sklidantį varnalėšų pyrago kvapą, mamos niūniuojamą dainą. Pati nepajuto, kaip uždainavo. Dainavo beveik be žodžių niekam nesuprantama kalba, kuri pati liejosi jai iš vidaus. Jau nebegalėjai atskirti balso ir vamzdelio melodijos, jie pynėsi vienas su kitu lyg nekantrūs vijokliai. Sargas atsistojo ir užsimerkęs nužingsniavo per kiemą, be pertraukos grodamas vamzdeliu. Narvai ir grotos ištirpo, jie stovėjo kalno viršūnėje, pro šalį skriejo, nyko ir vėl atsirasdavo vėjo stumdomi debesys, tolyn lėkė paukščių būriai, skleidėsi ir vėrėsi žiedai, augo ir džiūvo medžiai, saulė ir žvaigždės šoko ratu. Melodija vis greitėjo, greitėjo, kol staiga nutrūko lyg iš požemių iššokusia šaižia nata. Prižiūrėtojas atsimerkė ir pamatė, kad stovi prie Gorgodilos narvo. Pabaisa nutilo, bet be baimės žiūrėjo muziejaus prižiūrėtojui į akis.
Pabėgimas
Jis apsisprendė staiga. Lyg būtų vienu mostu nusimetęs ilgai neštą, sunkią kuprinę. Įsikišo į kišenę vamzdelį ir išsitraukė raktų ryšulį. Atrakinęs spyną, atlapojo Gorgodilos narvo grotas. Paskui apsisuko ir žygiavo per kiemą, atrakindamas kitus narvus. Įkalinti padarėliai išlindo iš narvų ir susispietė į krūvą kiemo viduryje, nesuprasdami, kas vyksta. Muziejaus prižiūrėtojas mostelėjo rankomis į dangų lyg gandras sparnais. Ir padarėliai pasileido bėgti. Ropštėsi per mūrinę tvorą ir ištirpo tamsoje. Greitai kiemas ištuštėjo, liko tik Gorgodila ir muziejaus prižiūrėtojas. Jis vėl mostelėjo ranka, rodydamas į tvorą. Gorgodila priėjo prie jo, paglostė ranką, o paskui nubėgo prie tvoros. Tačiau staiga už tvoros sužviegė sirenos, sumirguliavo šviesos.
– Tuoj pat atidarykit! Iš jūsų muziejaus bėga pabaisos! - skardžiai sudrebėjo geležiniai vartai, į kuriuos beldėsi miesto pareigūnai.
– Jis turbūt miega. Lipkit per tvorą! Laužkit vartus! – už tvoros aidėjo sunerimę vyrų balsai.
Tvoros viršuje pasirodė geležinės kopėčios, o jomis kabarojosi keletas pareigūnų su tinklu. Vartai atsilapojo ir įdardėjo virtinė kaukiančių vežimėlių. Muziejaus prižiūrėtojas stovėjo sustingęs lyg medis. Gorgodila pribėgo prie jo, pasilenkė ir ėmė rausti duobę prie pat jo kojų. Į šalis lėkė smėlis, molio grumstai ir akmenys. Tokia netikėta kruša išgąsdino pareigūnus, ir jie išsislapstė už vežimėlių. Staiga iš atsiradusio urvo išlindo Gorgodilos ranka, įsikibo į muziejaus prižiūrėtojo apsiaustą ir truktelėjo. Prižiūrėtojas aiktelėjęs įvirto vidun. Kai pareigūnai įsidrąsinę pribėgo artyn, urve jau nieko nebebuvo. Net žibintų šviesa nepajėgė pavyti bėglių.
Urvas
Gorgodila puikiai mokėjo kasti. Tvirti nagai lyg kirtikliai kapojo žemę, traukė iš jos, akmenis, plačios saujos lyg kastuvai sėmė sutrupintus grumstus ir stūmė į viršų, ausys be perstojo vėdavo pūsdamos tolyn dulkes. Laikas nuo laiko ji nustodavo rausti, grįždavo atgal ir vesdavo į gelmę, tamsoje klupinėjantį muziejaus prižiūrėtoją. Didelės Gorgodilos akys puikiai matė tamsoje. Baimė jai neleido sustoti ir varė tolyn nuo nedraugiško miesto.
Gorgodila rausė, rausė, rausė... Nežinodama, ar diena, ar naktis. Nevalgydama, nemiegodama. Neaišku, kiek prabėgo laiko, bet staiga žemių kamštis išgriuvo laukan ir į urvą žybtelėjo saulės šviesa. Markstydamasi nuo ryškių spindulių Gorgodila išsiropštė iš urvo. Apsidairė ir išgąstingai susigūžė. Ji vėl stovėjo miesto aikštėje. Gorgodila greitai pritūpė ir įsitempė pasiruošusi šokti atgal į urvą. Staiga atidžiau įsižiūrėjo į artėjantį padarą. Tai buvo pabaisa. Tikrų tikriausia pabaisa.
– Bėkim iš čia, kol mūsų nepagavo! – sušuko Gorgodila, modama pabaisai.
– Nesuprantu, kodėl turėčiau kažkur bėgti, – sutriko priėjusi pabaisa.
– Juk tu pabaisa. Mus gali pagauti ir uždaryti, – atsargiai sušnibždėjo Gorgodila.
– Iš kur ištraukei, kad aš pabaisa? – įsižeidė pabaisa.
– Bet juk tavo tokios didelės ausys, – bakstelėjo pirštu į ausis Gorgodila.
– Ne didesnės nei kitų, – atrėžė pabaisa vėduodamasi ausimis.
Gorgodila apsidairė aplink. Ir tikrai. Aplink nesibaimindamos bėgiojo didžiaakės, didžianosės, didžiarankės, didžiabambės, storakojės pabaisos.
– O kodėl jūs, būdamos tokios negražios, visai nesislapstydamos vaikštote gatvėmis? – nustebo Gorgodila.
– Iš kur ištraukei, kad mes negražios? – dar labiau nustebo pabaisa.
– Bet jūs didžianosės, kukulakės!
– Na taip. Bet juk tik tokie ir turi būti gražuoliai. Tik pažvelk. Čia visi tokie. Kitokių gražuolių pasaulyje net nebūna,– protingai atrėžė pabaisa, mostelėjusi ranka į besiburiančią pabaisų minią.
– Bet ar žinot, kad kitoj žemės pusėj visi gyventojai atrodo kitaip nei jūs?
– To negali būti. Prieš kalbėdama išsikratyk kankorėžius iš galvos, nes visiškas nesąmones pliauški, – nepatikėjo pabaisos.
– Tuoj aš jums parodysiu! – Gorgodila šoko į urvą ir po kurio laiko išlindo laukan, tempdama už rankos muziejaus prižiūrėtoją.
– Iš kur tą pabaisą ištraukei? – pasibaisėjo pabaisos.
– Jis ne pabaisa. Jis tiesiog kitoks. Kitoj urvo pusėj jie visi tokie, – prieštaravo Gorgodila.
– Tai neįmanoma! – griežtai užginčijo pabaisos.
Kelionė atgal ir pirmyn
Tačiau Gorgodila atkakliai tvirtino savo.
Todėl pabaisos nusprendė į mokslinį žygį nusiųsti būrį pačių protingiausių pabaisų ir visiems laikams įrodyti, kad nėra jokios kitos pasaulio pusės.
Ilgai jos keliavo Gorgodilos iškastu tuneliu, bet vieną dieną galų gale priėjo pabaigą. Arba pradžią. Čia priklauso nuo to, iš kurios pusės į urvą pažiūrėsi. Išlindo kitoj pusėj ir nuėjo į miestą pasižvalgyti. Bet kai anapusiečiai pamatė šitapusiečius, tai taip pradėjo klykti, kad net varpinės stogas nukrito.
– Aaaa, juk čia baisiosios pabaisos!
Bet šitapusiečiai nemažiau išsigando, pamatę anapusiečius.
– Auuu, juk tai dar baisesnės pabaisos!
Ir pradėjo mojuodami pagaliais aiškintis, kurie čia iš jų teisūs, o kurie ne.
– Ką jūs čia, didžianosiai, veikiat? Jeigu esat nenormalūs, nesirodykit mums! – šaukė vieni.
– Tai kas čia nenormalūs? Į save geriau pasižiūrėkit. Nosis kaip žirnis, ausų išvis nematyt. Tokių keistenybių žemėje negali būti! Reikia jus į muziejų uždaryti! – rėkė kiti.
– Kaip negali būti? Juk mūsų daugiau, čia tik jūs kažkokia išimtis ir gamtos mįslė!
– Eime su mumis į kitą žemės pusę, patys pamatysit, kaip iš ten viskas atrodo!
Išdundėjo tada ir šitapusiečiai tuneliu į kitą žemės pusę įrodyti, kad pabaisų pasakojimas yra tiesiog akių dūmimas, neparemtas tvirtais šitapusiečių pasaulio moksliniais faktais.
Bet kai šitapusiečiai nuvyko į kitą žemės pusę, tai nutiko visiškai tas pats, kas ir šitoj pusėj. Ir vėl teko atgal keliauti aiškintis. O paskui į kitą pusę.
Taip besiaiškindami visai susipainiojo. Todėl nusprendė visi gyventi savo žemės pusėse ir apsimesti, kad kitoj pusėj nieko nėra.
Pabaiga?
– Na, štai dabar suradai miestą, kuriame niekas tavęs daugiau nepravardžiuos, – pasakė muziejaus prižiūrėtojas, atsisėdęs ant akmens šalia Gorgodilos.
Gorgodila žiūrėjo į tolį.
– Bet pravardžiuos tave, – atsakė Gorgodila, ilgokai patylėjusi. – Jie tik atrodo kitaip, tačiau galvoja lygiai taip pat kaip ir kiti.
Jie ilgam nutilo, stebėdami aplink akmenį zujančias skruzdėles.
– Metas keliauti, – Gorgodila nušoko nuo akmens. – išmokysi mane groti vamzdeliu?
– Jei tu išmokysi mane dainuoti, – atsakė muziejaus prižiūrėtojas.
Keliu, vedančiu tolyn nuo miesto, žingsniavo dvi mažos figūrėlės. Retkarčiais jos sustodavo, sukdavosi lyg šokdamos ar žaisdamos, paskui vėl patraukdavo tolyn. Netrukus jos ištirpo kelio posūkį apgaubusiame rūke. Niekas jų nepastebėjo. Tik vienai mieste skubančiai pabaisai pasirodė, kad ore virptelėjo nepaprastai gražios melodijos nuotrupa. Pabaisa trumpam sustojusi susimąstė.