Šviesuliukas
Kažkodėl Bumbambilijoj nebuvo nė vienos lakštingalos. Visko buvo, o lakštingalų nebuvo. Todėl vos tik nusileisdavo saulė, visi padarėliai užsidarydavo namukų langines ir iškart griūdavo miegoti. Nes ką gi daugiau veikti, jei pievoje tamsu lyg kurmio urve.
Visai kitaip būtų buvę, jei Bumbambilijoje gyventų nors viena lakštingala. Tada vakarais visi suptųsi gluosnyje, klausydamiesi nuostabių jos giesmių ir paliurliavimų. Ir naktis neatrodytų tokia tamsi ir ilga.
Todėl slapta visų Bumbambilijos gyventojų svajonė buvo gauti lakštingalą. Jie net uogas visą vasarą raiste rinko ir prie kelio kibiriukuose pardavinėjo, kad užsidirbę pinigėlių, galėtų nusipirkti lakštingalą kokiame nors keliaujančiame cirke. Bet kai rudenį surinko pilną moliūginę taupyklę centų paaiškėjo, kad tikrų lakštingalų niekas neparduoda. Buvo tik plastmasinė Kinijoje pagaminta volungė su baterijom. Bet negi tokia gali nuvyti nakties liūdesį? Keista, iš kur kiti miestai gauna lakštingalų, jeigu niekas jų negamina ir neparduoda. Nuliūdo labai bumbambukai ir iš to liūdesio net saulę rytais sveikinti nustojo.
Vieną rytą Timbas Limbas, ieškodamas palėpėje popieriaus aitvarui pasigaminti, surado seną vaikų žurnalą. Ten, naudingų patarimų skiltyje, perskaitė, kad paukštį galima prisivilioti įkėlus į medį gražų inkilą. Tad už sukauptus pinigus bumbambukai prisipirko lentučių, varžtukų, atsuktuvą, pjūklelį, dažų ir liniuotę. Visi kartu, surengę šurmulingą talką, susuko dailų inkiliuką, vidų minkštai vata išklojo, minkštą sofą įstūmė ir net užuolaidėles nėriniuotas pakabino. Paskui pasilipę ant kopėčių, įkėlė inkilą su linksmom dainom ir šokių rateliais į kaktusą. Laukė dieną, laukė dvi, bet jokia lakštingala nepasirodė.
– Vėl jus apgavo tie rašytojai. Tik veltui pinigus iš moliūgo taupyklės išleidot visokiom kvailom lentutėm. Gal geriau būtumėm tą volungę nusipirkę. Ir, žinokit, neskris čia jokios lakštingalos. Ko jos čia toj mūsų Bumbambilijoj nematė? O gal išvis nėra pasaulyje jokių lakštingalų? – pareiškė pro šalį važiuojantis Lipotapas.
Nuliūdo bumbambukai ir išsiskirstė kas kur. Bet inkilėlio nenukabino. Liko kaktuse kaip puošmena. Nusprendė kada nors nusipirkti dėvėtą laikrodžio mechanizmą ir inkiliukan įsukti. Vis linksmiau būtų, jei namelyje kažkas tiksėtų.
Bet vieną vakarą namo parlėkė baisiausiai susijaudinęs Pikas Liokas ir be žado atsisėdo tiesiai į tešlos kubilą.
– Na, gražiausia! Gal paaiškinsi, kodėl naujas kelnes teplioji? – supyko ant jo Bambina Bimba ir kaukštelėjo kočėlu stalan.
Bet pamačiusi, koks Pikas Liokas išbalęs, ne juokais sunerimo:
– Kas nutiko? Na, netylėk kaip šalta bandelė su lašinukais! Sakyk ką nors!
Tačiau Pikas Liokas tik žiopčioja, nė žodelio negali išbambaruoti. Bambina Bimba davė jam išgerti mielių arbatos, ir Pikas Liokas palengva atitoko.
– Ten, medyje, vaiduokliai įsiveisė. Tupi inkiliuke ir šviečia. Uuuu, kaip baisu! – išbambino jis greitakalbe, palindo po antklode ir nutilo visai nakčiai.
Rytą ta žinia iškart pasklido po visą Bumbambiliją. Todėl kitą naktį visi bumbambukai irgi atėjo prie inkilo pabijoti. Atsinešė arbatos, sumuštinių, stalo žaidimų. O Bambina Bimba net iškepė obuolinių pyragėlių, kad linksmiau bijotųsi. Mukutė pradėjo megzti linksmas istorijas ir visi taip įsilinksmino, kad net pamiršo, ko susirinkę. Nepastebėjo, kaip saulė nusileido.
Tik staiga inkilėlis sužibo paslaptinga žalsva šviesa. Visi pabūgę nuščiuvo. Tuomet iš inkilėlio išskrido niekados nematytas šviesuliukas. Apsuko ratą apie susirinkusius ir atsitūpė ant ramunėlės. Pievelė nušvito keista šilta šviesa.
– Kas tu? – paklausė padarėliai visi kartu lyg iš anksto susitarę.
– Aš - Janytė Vabalytė. - atsakė žiburėlis.
– O Janytė Vabalytė - tai vaiduoklis ar miražas? – paklausė Timbas, norėdamas visus nustebinti savo išsimokslinimu.
– Ne. Aš paprasčiausias drugelis. Tik moku truputėlį šviesti, – atsakė ji.
– Ai, tada neįdomu, – nusivylė visi, – mes laukėme vaiduoklių su lakštingalom.
Visi išsiskirstė į namučius miegoti, nes daugiau jokių keistenybių nebesimatė.
Bet nuo tos nakties gyvenimas Bumbambilijoj labai pasikeitė.
Nors Janytė Vabalytė buvo nežymus vabalėlis, bet ji turėjo retą savybę – mokėjo tamsoje šviesti. Vos tik sutemdavo, ji susipindavo kasytes, pasiimdavo skėtį, atsitūpdavo ant kaktuso žiedo ir ko nors laukdavo. Jei nakčia eidavo koks paslaptingas keliauninkas ar užsisėdėjęs svetys, Janytė Vabalytė priskrisdavo artyn, mandagiai pasisveikindavo ir paklausdavo, ar nereikia palydėti. O paskui skrisdavo su pakeleiviu kartu linksmai šviesdama ir dainuodama drąsinančias dainuškas. Niekas jau nebebijojo nakties, nes žinojo, kad kažkur miške šviečia tokia Janytė Vabalytė. Ir kad nieko jiems negali nutikti, nes Janytė Vabalytė savo šviesele apsaugos nuo bet kokios nelaimės.
Deja greitai visi priprato prie Janytės Vabalytės šviesos ir net bambėti pradėjo. Vienam ji per blankiai šviečianti, kitiems per lėtai skrendanti. Dainuškos esančios kvailokos. Lipotapas visiems pradėjo aiškinti, kad šviesti, gali bet kas. Tiesiog morkų daugiau reikia valgyti. Netrukus Janytė Vabalytė pajuto, kad niekas ja nesidžiaugia, bet net prikaišioja, kad ji per daug valgo. Špinkelis Gruberis pasiūlė geriau kiaules inkilėlyje auginti. Bent apčiuopiama nauda būtų. Nuliūdo labai Janytė Vabalytė ir iš to liūdesio šviesti nustojo. O kai nustojo šviesti, ją visi ir pamiršo. Todėl ji nuskrido į miestą ir įsidarbino turguj naktine sarge, kad kokia norsapčiuopiama nauda būtų.
Nuo to laiko Bumbambilijoj vėl tamsu lyg kokioj dėžėj. Gal net dar tamsiau nei buvo. Sumanė Čiumbas savo kaimynę Ramtą Tamtą aplankyti, skolą jai grąžinti ir šokių naujų pasimokyti. Nuskubėjo vakare lyg ir žinomu takučiu, bet taip kaukštelėjo galva į nendrę, kad net vardą savo pamiršo. Kur dingo grąžtas, iki šiol nepamena. Pikas Liokas, veždamas dviračiu dovaninius pyragėlius, į griovį įvirto ir taip dumblu išsimaurino , kad turėjo ant savo laiptų miegoti. Mat Bambina Bimba jį, tokį murziną, su pabaisa Gorgodila supainiojo ir namo neįsileido. Vargšas Timbas net visą mėnesį buvo pasiklydęs, po miškus ir špinatų laukus blaškėsi namų ieškodamas, stūgaudamas ir nekaltus keliautojus gąsdindamas. O Kukis, tamsos bijodamas, net kojų nagus sau nusigraužė.
Taip baisu pasidarė naktimis Bumbambilijoj, kad net pabaisa Gorgodila iš namų niekur neidavo be storos lazdos ir žemėlapio.
Todėl Lipotapas, trinktelėjęs kumščiu į stalą, įsakė surengti skubų pasitarimą prie inkilėlio apie svarbų šviesos ir tamsos reikalą.
– Brangūs ponai ir mielosios ponios! Mes susidūrėme su nelaukta ir mums nežinoma problema. Leiskite man apžvelgti savo pranešime keletą nesvarbių istorinių faktų... – įlipęs į inkilėlį pradėjo susirinkimą Špinkelis.
– Nuobodu! Lipk lauk, – nutraukė jį bumbambukai.
– Blogai, kai niekas nešviečia, – pasakė Lipotapas, įlipęs vietoj Špinkelio į inkilėlį.
– Tą mes ir patys matome, – pasakė Čiumbas, trindamasis sumuštą guzą. – o ką daryti?
– Gal nugraužkime visus medžius, naktį bus šviesiau, – vėl įšoko inkilėlin Špinkelis Gruberis.
– Tau tik vienas dalykas galvoj: Kaip ką nors nugraužti? O ant ko mes skalbinius džiausime? – pasipiktino Bambina Bimba.
– Tegu Bucikiukas šviečia, jo ausys ilgiausios, – trinktelėjo Lipotapas kumščiu į inkilėlio balkoną ir vos nenuvirto žemėn.
– Aš nebaigiau švietimo mokslų, be to, neturiu nei baterijų, nei lemputės, – išsigando atsakomybės Bucikiukas.
– Ar tik ne Lipotapas sakė, kad šviesti labai lengva? Tegu ir šviečia morkų prisirijęs, – netikėtai pabudęs pasakė Šmucikas.
Lipotapas sutrikęs nutilo. Įsivyravo nejauki tyla.
– Sakykit, ką norit, bet ta Jonytė Vabalytė buvo šaunus žiburiukas, – tvirtino Žmogelis Pulis.
– Patys žinom. Tu geriau pasakyk, ką dabar daryti? – vėl įsidrąsino Lipotapas.
– Eime, suraskime ją, atsiprašykime. Juk patys ją įžeidėme nustoję džiaugtis. Todėl ir išskrido. Todėl ir gyvenam patamsiuose. Gal ji atleis ir sutiks mums vėl pašviesti, – kalbėjo Žmogelis Pulis, bet pats išsigando savo drąsaus pasiūlymo.
Tačiau bumbambukai nusprendė, kad Žmogelis pasakė nepaprastai protingą mintį, ir visi, nieko nelaukę, tą pačią naktį iškeliavo ieškoti Janytės Vabalytės. Ilgai jie klaidžiojo po pelkynus, kemsynus, kaimelius ir visokius bokštus, kol po aštuonių dienų surado Janytę Vabalytę, tupinčią turguje prie bulvių prekystalio ir mirksinčią reklaminėm švieselėm.
– Brangioji Janyte Vabalyte, gal tu ir gera bulvių pardavėja, bet be tavo švieselės Bumbambilija visai tamsi. Tik tu mokėjai išsklaidyti nakties tamsumą. Nepyk ant mūsų ir sugrįžk. Matai, kiek mes be tavęs guzų prisidaužėm, – pasiskundė bumbambukai, rodydami sumuštas vietas ir girdamiesi, kuris labiau nukentėjęs.
Na, o Janytė Vabalytė nė kiek nesididžiavo ir tuoj pat išdalinusi bulves, grįžo prie savo mėgstamo darbo. Ir dabar - ar lietus, ar sniegas, ar karšta, ar šalta – ji šviečia. Ir tuo labai patenkinta. Juk naktimis saulės nėra. Todėl tenka šviesti visokiems šviesuliukams.
Ir kuo tamsiau, tuo ryškiau jie šviečia. Keistuoliai. Bet nieko čia nepadarysi, toks jau jų pašaukimas.
Kažkodėl Bumbambilijoj nebuvo nė vienos lakštingalos. Visko buvo, o lakštingalų nebuvo. Todėl vos tik nusileisdavo saulė, visi padarėliai užsidarydavo namukų langines ir iškart griūdavo miegoti. Nes ką gi daugiau veikti, jei pievoje tamsu lyg kurmio urve.
Visai kitaip būtų buvę, jei Bumbambilijoje gyventų nors viena lakštingala. Tada vakarais visi suptųsi gluosnyje, klausydamiesi nuostabių jos giesmių ir paliurliavimų. Ir naktis neatrodytų tokia tamsi ir ilga.
Todėl slapta visų Bumbambilijos gyventojų svajonė buvo gauti lakštingalą. Jie net uogas visą vasarą raiste rinko ir prie kelio kibiriukuose pardavinėjo, kad užsidirbę pinigėlių, galėtų nusipirkti lakštingalą kokiame nors keliaujančiame cirke. Bet kai rudenį surinko pilną moliūginę taupyklę centų paaiškėjo, kad tikrų lakštingalų niekas neparduoda. Buvo tik plastmasinė Kinijoje pagaminta volungė su baterijom. Bet negi tokia gali nuvyti nakties liūdesį? Keista, iš kur kiti miestai gauna lakštingalų, jeigu niekas jų negamina ir neparduoda. Nuliūdo labai bumbambukai ir iš to liūdesio net saulę rytais sveikinti nustojo.
Vieną rytą Timbas Limbas, ieškodamas palėpėje popieriaus aitvarui pasigaminti, surado seną vaikų žurnalą. Ten, naudingų patarimų skiltyje, perskaitė, kad paukštį galima prisivilioti įkėlus į medį gražų inkilą. Tad už sukauptus pinigus bumbambukai prisipirko lentučių, varžtukų, atsuktuvą, pjūklelį, dažų ir liniuotę. Visi kartu, surengę šurmulingą talką, susuko dailų inkiliuką, vidų minkštai vata išklojo, minkštą sofą įstūmė ir net užuolaidėles nėriniuotas pakabino. Paskui pasilipę ant kopėčių, įkėlė inkilą su linksmom dainom ir šokių rateliais į kaktusą. Laukė dieną, laukė dvi, bet jokia lakštingala nepasirodė.
– Vėl jus apgavo tie rašytojai. Tik veltui pinigus iš moliūgo taupyklės išleidot visokiom kvailom lentutėm. Gal geriau būtumėm tą volungę nusipirkę. Ir, žinokit, neskris čia jokios lakštingalos. Ko jos čia toj mūsų Bumbambilijoj nematė? O gal išvis nėra pasaulyje jokių lakštingalų? – pareiškė pro šalį važiuojantis Lipotapas.
Nuliūdo bumbambukai ir išsiskirstė kas kur. Bet inkilėlio nenukabino. Liko kaktuse kaip puošmena. Nusprendė kada nors nusipirkti dėvėtą laikrodžio mechanizmą ir inkiliukan įsukti. Vis linksmiau būtų, jei namelyje kažkas tiksėtų.
Bet vieną vakarą namo parlėkė baisiausiai susijaudinęs Pikas Liokas ir be žado atsisėdo tiesiai į tešlos kubilą.
– Na, gražiausia! Gal paaiškinsi, kodėl naujas kelnes teplioji? – supyko ant jo Bambina Bimba ir kaukštelėjo kočėlu stalan.
Bet pamačiusi, koks Pikas Liokas išbalęs, ne juokais sunerimo:
– Kas nutiko? Na, netylėk kaip šalta bandelė su lašinukais! Sakyk ką nors!
Tačiau Pikas Liokas tik žiopčioja, nė žodelio negali išbambaruoti. Bambina Bimba davė jam išgerti mielių arbatos, ir Pikas Liokas palengva atitoko.
– Ten, medyje, vaiduokliai įsiveisė. Tupi inkiliuke ir šviečia. Uuuu, kaip baisu! – išbambino jis greitakalbe, palindo po antklode ir nutilo visai nakčiai.
Rytą ta žinia iškart pasklido po visą Bumbambiliją. Todėl kitą naktį visi bumbambukai irgi atėjo prie inkilo pabijoti. Atsinešė arbatos, sumuštinių, stalo žaidimų. O Bambina Bimba net iškepė obuolinių pyragėlių, kad linksmiau bijotųsi. Mukutė pradėjo megzti linksmas istorijas ir visi taip įsilinksmino, kad net pamiršo, ko susirinkę. Nepastebėjo, kaip saulė nusileido.
Tik staiga inkilėlis sužibo paslaptinga žalsva šviesa. Visi pabūgę nuščiuvo. Tuomet iš inkilėlio išskrido niekados nematytas šviesuliukas. Apsuko ratą apie susirinkusius ir atsitūpė ant ramunėlės. Pievelė nušvito keista šilta šviesa.
– Kas tu? – paklausė padarėliai visi kartu lyg iš anksto susitarę.
– Aš - Janytė Vabalytė. - atsakė žiburėlis.
– O Janytė Vabalytė - tai vaiduoklis ar miražas? – paklausė Timbas, norėdamas visus nustebinti savo išsimokslinimu.
– Ne. Aš paprasčiausias drugelis. Tik moku truputėlį šviesti, – atsakė ji.
– Ai, tada neįdomu, – nusivylė visi, – mes laukėme vaiduoklių su lakštingalom.
Visi išsiskirstė į namučius miegoti, nes daugiau jokių keistenybių nebesimatė.
Bet nuo tos nakties gyvenimas Bumbambilijoj labai pasikeitė.
Nors Janytė Vabalytė buvo nežymus vabalėlis, bet ji turėjo retą savybę – mokėjo tamsoje šviesti. Vos tik sutemdavo, ji susipindavo kasytes, pasiimdavo skėtį, atsitūpdavo ant kaktuso žiedo ir ko nors laukdavo. Jei nakčia eidavo koks paslaptingas keliauninkas ar užsisėdėjęs svetys, Janytė Vabalytė priskrisdavo artyn, mandagiai pasisveikindavo ir paklausdavo, ar nereikia palydėti. O paskui skrisdavo su pakeleiviu kartu linksmai šviesdama ir dainuodama drąsinančias dainuškas. Niekas jau nebebijojo nakties, nes žinojo, kad kažkur miške šviečia tokia Janytė Vabalytė. Ir kad nieko jiems negali nutikti, nes Janytė Vabalytė savo šviesele apsaugos nuo bet kokios nelaimės.
Deja greitai visi priprato prie Janytės Vabalytės šviesos ir net bambėti pradėjo. Vienam ji per blankiai šviečianti, kitiems per lėtai skrendanti. Dainuškos esančios kvailokos. Lipotapas visiems pradėjo aiškinti, kad šviesti, gali bet kas. Tiesiog morkų daugiau reikia valgyti. Netrukus Janytė Vabalytė pajuto, kad niekas ja nesidžiaugia, bet net prikaišioja, kad ji per daug valgo. Špinkelis Gruberis pasiūlė geriau kiaules inkilėlyje auginti. Bent apčiuopiama nauda būtų. Nuliūdo labai Janytė Vabalytė ir iš to liūdesio šviesti nustojo. O kai nustojo šviesti, ją visi ir pamiršo. Todėl ji nuskrido į miestą ir įsidarbino turguj naktine sarge, kad kokia norsapčiuopiama nauda būtų.
Nuo to laiko Bumbambilijoj vėl tamsu lyg kokioj dėžėj. Gal net dar tamsiau nei buvo. Sumanė Čiumbas savo kaimynę Ramtą Tamtą aplankyti, skolą jai grąžinti ir šokių naujų pasimokyti. Nuskubėjo vakare lyg ir žinomu takučiu, bet taip kaukštelėjo galva į nendrę, kad net vardą savo pamiršo. Kur dingo grąžtas, iki šiol nepamena. Pikas Liokas, veždamas dviračiu dovaninius pyragėlius, į griovį įvirto ir taip dumblu išsimaurino , kad turėjo ant savo laiptų miegoti. Mat Bambina Bimba jį, tokį murziną, su pabaisa Gorgodila supainiojo ir namo neįsileido. Vargšas Timbas net visą mėnesį buvo pasiklydęs, po miškus ir špinatų laukus blaškėsi namų ieškodamas, stūgaudamas ir nekaltus keliautojus gąsdindamas. O Kukis, tamsos bijodamas, net kojų nagus sau nusigraužė.
Taip baisu pasidarė naktimis Bumbambilijoj, kad net pabaisa Gorgodila iš namų niekur neidavo be storos lazdos ir žemėlapio.
Todėl Lipotapas, trinktelėjęs kumščiu į stalą, įsakė surengti skubų pasitarimą prie inkilėlio apie svarbų šviesos ir tamsos reikalą.
– Brangūs ponai ir mielosios ponios! Mes susidūrėme su nelaukta ir mums nežinoma problema. Leiskite man apžvelgti savo pranešime keletą nesvarbių istorinių faktų... – įlipęs į inkilėlį pradėjo susirinkimą Špinkelis.
– Nuobodu! Lipk lauk, – nutraukė jį bumbambukai.
– Blogai, kai niekas nešviečia, – pasakė Lipotapas, įlipęs vietoj Špinkelio į inkilėlį.
– Tą mes ir patys matome, – pasakė Čiumbas, trindamasis sumuštą guzą. – o ką daryti?
– Gal nugraužkime visus medžius, naktį bus šviesiau, – vėl įšoko inkilėlin Špinkelis Gruberis.
– Tau tik vienas dalykas galvoj: Kaip ką nors nugraužti? O ant ko mes skalbinius džiausime? – pasipiktino Bambina Bimba.
– Tegu Bucikiukas šviečia, jo ausys ilgiausios, – trinktelėjo Lipotapas kumščiu į inkilėlio balkoną ir vos nenuvirto žemėn.
– Aš nebaigiau švietimo mokslų, be to, neturiu nei baterijų, nei lemputės, – išsigando atsakomybės Bucikiukas.
– Ar tik ne Lipotapas sakė, kad šviesti labai lengva? Tegu ir šviečia morkų prisirijęs, – netikėtai pabudęs pasakė Šmucikas.
Lipotapas sutrikęs nutilo. Įsivyravo nejauki tyla.
– Sakykit, ką norit, bet ta Jonytė Vabalytė buvo šaunus žiburiukas, – tvirtino Žmogelis Pulis.
– Patys žinom. Tu geriau pasakyk, ką dabar daryti? – vėl įsidrąsino Lipotapas.
– Eime, suraskime ją, atsiprašykime. Juk patys ją įžeidėme nustoję džiaugtis. Todėl ir išskrido. Todėl ir gyvenam patamsiuose. Gal ji atleis ir sutiks mums vėl pašviesti, – kalbėjo Žmogelis Pulis, bet pats išsigando savo drąsaus pasiūlymo.
Tačiau bumbambukai nusprendė, kad Žmogelis pasakė nepaprastai protingą mintį, ir visi, nieko nelaukę, tą pačią naktį iškeliavo ieškoti Janytės Vabalytės. Ilgai jie klaidžiojo po pelkynus, kemsynus, kaimelius ir visokius bokštus, kol po aštuonių dienų surado Janytę Vabalytę, tupinčią turguje prie bulvių prekystalio ir mirksinčią reklaminėm švieselėm.
– Brangioji Janyte Vabalyte, gal tu ir gera bulvių pardavėja, bet be tavo švieselės Bumbambilija visai tamsi. Tik tu mokėjai išsklaidyti nakties tamsumą. Nepyk ant mūsų ir sugrįžk. Matai, kiek mes be tavęs guzų prisidaužėm, – pasiskundė bumbambukai, rodydami sumuštas vietas ir girdamiesi, kuris labiau nukentėjęs.
Na, o Janytė Vabalytė nė kiek nesididžiavo ir tuoj pat išdalinusi bulves, grįžo prie savo mėgstamo darbo. Ir dabar - ar lietus, ar sniegas, ar karšta, ar šalta – ji šviečia. Ir tuo labai patenkinta. Juk naktimis saulės nėra. Todėl tenka šviesti visokiems šviesuliukams.
Ir kuo tamsiau, tuo ryškiau jie šviečia. Keistuoliai. Bet nieko čia nepadarysi, toks jau jų pašaukimas.