Tvinklio laikrodukas
Nusprendė Tvinklis pats save pradžiuginti. O kas gi gali pradžiuginti labiau už mažą tiksintį niekutį? Pavyzdžiui, laikroduką. Todėl nusiskynė Tvinklis dešimt gražiausių slyvų iš savo sodo, susidėjo jas į krepšelį ir nubėgo į laikrodžių krautuvėlę. Ten ilgai sukosi tarp prekystalių ir lentynų, kol išsirinko mažą blizgantį laikroduką su raudonais skaičiukais. Ne laikrodukas, o pasaka. Padavė laikrodininkui Kvarcui dešimt slyvų, padėkojo ir labai patenkintas nustraksėjo namo. Grįždamas, pamatė, kad šalia kelio raudonieji serbentai prinoko. Spindi saulėje lyg brangakmeniai. Bet šakos aukštos. Reikia nulenkti ir tik tada skinti. O kaip skinti, jei rankoj laikrodukas? Ant žemės laikroduko dėti irgi nesinori, dar apdulkės ir suges. Ir suprato Tvinklis, kad jam reikia kišenėlės laikrodukui įsidėti. O geriau ne kišenėlės, o naujo švarkelio. Kaip būtų puiku: naujas laikrodukas naujame švarkelyje!
Prisiskynė tuomet Tvinklis obuolių, nubėgo pas siuvėją Harcą ir papasakojo apie savo rūpestėlius.
- Vieni juokai, - kvarktelėjo Harcas.
Atsinešė rietimą medžiagos, dalį pasimatavo, trakšt brakšt sukirpo. Šiukšt brukšt susiuvo. O paskui šmakšt šmakt prisiuvo mažą languotą kišenytę. Apsivilko Tvinklis naują švarkelį, padėkojo, susidėjo obuolius į dubenį ir parbėgo namo.
Tačiau Harcas, būdamas šiek tiek žvairas, kišenę per didelę iškirpo. Įsimetė Tvinklis laikroduką į tą kišenę, o jis, mažučiukas, ritinėjasi po kišenę kaip kamuolys po futbolo aikštę - pabandyk pagauti. Kas Tvinkliui beliko daryti? Teko vėl pas laikrodininką Kvarcą keliauti. Laikrodininkas išrinko jam laikroduką gerokai didesnį. Įgrūdo jį Tvinklis į kišenę, padėkojo ir keliauja laimingas namo. Bet kai sumanė pažiūrėti, kiek valandų, laikroduko niekaip ištraukti negali. Užstrigo kišenėj. Nubėgo pas Harcą ir naują kišenę užsisakė, o tas vėl per didelę prisiuvo. Tada vėl nusipirko kitą laikroduką, bet laikrodininkas Kvarcas per didelį išrinko. Tada prasiplatino kišenę, bet vėl per daug. Tada vėl nusipirko laikrodį, bet vėl per didelį.
Taip jis lakstė visus metus, kol galų gale nusipirko laikroduką, kuriam tiko jo kišenė, o gal pasisiuvo tokią kišenę, į kurią tilpo laikrodukas. Jau nė pats gerai nepamena. Tiesa, laikrodukas jam buvo per didelis. Net ne laikrodukas, o tikras bokštas su švytuoklėm, gegutėm ir trim laikrodžiais. Bet ne bėda, svarbu, kad į kišenę lenda kaip tik.
Todėl jei norėsit sužinoti, kiek valandų, drąsiai klauskit Tvinklio, jis tikrai pasakys.
Nusprendė Tvinklis pats save pradžiuginti. O kas gi gali pradžiuginti labiau už mažą tiksintį niekutį? Pavyzdžiui, laikroduką. Todėl nusiskynė Tvinklis dešimt gražiausių slyvų iš savo sodo, susidėjo jas į krepšelį ir nubėgo į laikrodžių krautuvėlę. Ten ilgai sukosi tarp prekystalių ir lentynų, kol išsirinko mažą blizgantį laikroduką su raudonais skaičiukais. Ne laikrodukas, o pasaka. Padavė laikrodininkui Kvarcui dešimt slyvų, padėkojo ir labai patenkintas nustraksėjo namo. Grįždamas, pamatė, kad šalia kelio raudonieji serbentai prinoko. Spindi saulėje lyg brangakmeniai. Bet šakos aukštos. Reikia nulenkti ir tik tada skinti. O kaip skinti, jei rankoj laikrodukas? Ant žemės laikroduko dėti irgi nesinori, dar apdulkės ir suges. Ir suprato Tvinklis, kad jam reikia kišenėlės laikrodukui įsidėti. O geriau ne kišenėlės, o naujo švarkelio. Kaip būtų puiku: naujas laikrodukas naujame švarkelyje!
Prisiskynė tuomet Tvinklis obuolių, nubėgo pas siuvėją Harcą ir papasakojo apie savo rūpestėlius.
- Vieni juokai, - kvarktelėjo Harcas.
Atsinešė rietimą medžiagos, dalį pasimatavo, trakšt brakšt sukirpo. Šiukšt brukšt susiuvo. O paskui šmakšt šmakt prisiuvo mažą languotą kišenytę. Apsivilko Tvinklis naują švarkelį, padėkojo, susidėjo obuolius į dubenį ir parbėgo namo.
Tačiau Harcas, būdamas šiek tiek žvairas, kišenę per didelę iškirpo. Įsimetė Tvinklis laikroduką į tą kišenę, o jis, mažučiukas, ritinėjasi po kišenę kaip kamuolys po futbolo aikštę - pabandyk pagauti. Kas Tvinkliui beliko daryti? Teko vėl pas laikrodininką Kvarcą keliauti. Laikrodininkas išrinko jam laikroduką gerokai didesnį. Įgrūdo jį Tvinklis į kišenę, padėkojo ir keliauja laimingas namo. Bet kai sumanė pažiūrėti, kiek valandų, laikroduko niekaip ištraukti negali. Užstrigo kišenėj. Nubėgo pas Harcą ir naują kišenę užsisakė, o tas vėl per didelę prisiuvo. Tada vėl nusipirko kitą laikroduką, bet laikrodininkas Kvarcas per didelį išrinko. Tada prasiplatino kišenę, bet vėl per daug. Tada vėl nusipirko laikrodį, bet vėl per didelį.
Taip jis lakstė visus metus, kol galų gale nusipirko laikroduką, kuriam tiko jo kišenė, o gal pasisiuvo tokią kišenę, į kurią tilpo laikrodukas. Jau nė pats gerai nepamena. Tiesa, laikrodukas jam buvo per didelis. Net ne laikrodukas, o tikras bokštas su švytuoklėm, gegutėm ir trim laikrodžiais. Bet ne bėda, svarbu, kad į kišenę lenda kaip tik.
Todėl jei norėsit sužinoti, kiek valandų, drąsiai klauskit Tvinklio, jis tikrai pasakys.