Šios pasakos sukurtos kartu su Švenčionių pradinės mokyklos vaikais kūrybinių dirbtuvių metu. Pasakų tema - "Mažų miestelių legendos".
Ašarų fontanas
Švenčionių mieste buvo didelis ir gražus parkas. Bet visi skųsdavosi, kad jame nuobodu. Net paukščiai nenorėdavo ten čiulbėti. Tad vienas vaikas sugalvojo pasikviesti į parką cirką.
- Cirkas atveš gerą nuotaiką. O kai išvažiuos, nuotaika liks gyventi parke ir džiugins žmones, - pamanė jis ir parašė laišką žymiam klounui Bimbozui Trintūzui.
Parašė ir ... pats pamiršo. Bet kaip nustebo švenčioniškiai vieną dieną miesto parke pamatę virtinę spalvotų sunkvežimiukų. Iš jų iššokę margaspalviai artistai statė didžiulę cirko palapinę. Visam mieste raibuliavo išklijuoti plakatai, kviečiantys į vaidinimą. Žmonės taip nekantravo pamatyti pasirodymą, kad net naktį sapnavo keistus sapnus su klounais ir besivartančiais akrobatais. Tiktai vienintelis klounas Bimbozas Trintūzas negalėjo ramiai miegoti. Kažkokia įkyri musė visą naktį zvimbė jam palei ausį ir taikėsi nutūpti ant nosies. Matyt, buvo klounų gerbėja. Tad kitą rytą jis pabudo visai be nuotaikos. Susiraukęs nudrožė į cirko palapinę ir, pamatęs pilną salę susirinkusių žiūrovų, piktai pareiškė:
- Štai ir prisirinko pilna salė žioplių. Tai sėdit, laukiat, kad dabar jus juokinsiu. O jūs patys esat juokdariai. Pažiūrėkit į štai tą atlėpausį berniuką raudonom kelnėm. Su tokiom ausim jis galėtų skraidyti kaip musė. Arba štai ta storulė mergaitė. Panaši į kamuolį. Drambliai su ja galėtų žaisti futbolą.
Salėj pasigirdo graudus šliurpčiojimas.
- Na, gražiausia, ta storulė dar ir žliumbti moka? Nors gal ir gerai. Paverkusi gal kiek sumažės. Drambliams bus lengviau spardyti.
Bet nuo tokių Klouno Bimbozo pokštų pravirko visi vaikai. Ašaros pasipylė upeliais. Išgirdusi vaikų šliurpčiojimus, į sceną išbėgo sunerimusi klounė Ledilė Širdeizė. Pamačiusi, kas čia vyksta, tyliai atsistojo Bimbozui Trintūzui už nugaros ir ėmė maivydamasi pamėgdžioti jo piktas grimasas. Vaikai tai pamatę prapliupo juokais. Kuo pikčiau Bimbozas plūstasi, tuo linksmiau salė kvatoja. Taip juokias, kad net ašaros bėga. Net cirko areną apsėmė. Stovi Bimbozas Trintūzas iki kelių ašarose ir nesupranta, kas čia darosi. Atsisuko ir, pamatęs Ledilės Širdeizės grimasas, lyg kreivame veidrodyje vaizduojančias jo piktas grimasas, pats prapliupo juokais. Mat suprato, kaip juokingai atrodo piktas žmogus. O tada į areną išbėgo akrobatai, dresuoti tigrai, fokusininkai ir žonglieriai. Vaidinimas tęsėsi jau linksmai ir su audringais plojimais.
Kitą dieną cirkas išriedėjo iš miesto. Liko tik džiugūs prisiminimai. Tik pilna ašarų arena tapo tokia sunki, kad net stipriausi cirko galiūnai jos nepajėgė pakelti. Todėl paliko parke. Ir nuo tos dienos Švenčionių parke trykšta fontanas. Kartais jis pasakoja liūdnas istorijas, o kartais linksmas, jame yra ir liūdesio, ir džiaugsmo ašarų. Užtat dabar Švenčionių parke niekada nebūna nuobodu.
Švenčionių mieste buvo didelis ir gražus parkas. Bet visi skųsdavosi, kad jame nuobodu. Net paukščiai nenorėdavo ten čiulbėti. Tad vienas vaikas sugalvojo pasikviesti į parką cirką.
- Cirkas atveš gerą nuotaiką. O kai išvažiuos, nuotaika liks gyventi parke ir džiugins žmones, - pamanė jis ir parašė laišką žymiam klounui Bimbozui Trintūzui.
Parašė ir ... pats pamiršo. Bet kaip nustebo švenčioniškiai vieną dieną miesto parke pamatę virtinę spalvotų sunkvežimiukų. Iš jų iššokę margaspalviai artistai statė didžiulę cirko palapinę. Visam mieste raibuliavo išklijuoti plakatai, kviečiantys į vaidinimą. Žmonės taip nekantravo pamatyti pasirodymą, kad net naktį sapnavo keistus sapnus su klounais ir besivartančiais akrobatais. Tiktai vienintelis klounas Bimbozas Trintūzas negalėjo ramiai miegoti. Kažkokia įkyri musė visą naktį zvimbė jam palei ausį ir taikėsi nutūpti ant nosies. Matyt, buvo klounų gerbėja. Tad kitą rytą jis pabudo visai be nuotaikos. Susiraukęs nudrožė į cirko palapinę ir, pamatęs pilną salę susirinkusių žiūrovų, piktai pareiškė:
- Štai ir prisirinko pilna salė žioplių. Tai sėdit, laukiat, kad dabar jus juokinsiu. O jūs patys esat juokdariai. Pažiūrėkit į štai tą atlėpausį berniuką raudonom kelnėm. Su tokiom ausim jis galėtų skraidyti kaip musė. Arba štai ta storulė mergaitė. Panaši į kamuolį. Drambliai su ja galėtų žaisti futbolą.
Salėj pasigirdo graudus šliurpčiojimas.
- Na, gražiausia, ta storulė dar ir žliumbti moka? Nors gal ir gerai. Paverkusi gal kiek sumažės. Drambliams bus lengviau spardyti.
Bet nuo tokių Klouno Bimbozo pokštų pravirko visi vaikai. Ašaros pasipylė upeliais. Išgirdusi vaikų šliurpčiojimus, į sceną išbėgo sunerimusi klounė Ledilė Širdeizė. Pamačiusi, kas čia vyksta, tyliai atsistojo Bimbozui Trintūzui už nugaros ir ėmė maivydamasi pamėgdžioti jo piktas grimasas. Vaikai tai pamatę prapliupo juokais. Kuo pikčiau Bimbozas plūstasi, tuo linksmiau salė kvatoja. Taip juokias, kad net ašaros bėga. Net cirko areną apsėmė. Stovi Bimbozas Trintūzas iki kelių ašarose ir nesupranta, kas čia darosi. Atsisuko ir, pamatęs Ledilės Širdeizės grimasas, lyg kreivame veidrodyje vaizduojančias jo piktas grimasas, pats prapliupo juokais. Mat suprato, kaip juokingai atrodo piktas žmogus. O tada į areną išbėgo akrobatai, dresuoti tigrai, fokusininkai ir žonglieriai. Vaidinimas tęsėsi jau linksmai ir su audringais plojimais.
Kitą dieną cirkas išriedėjo iš miesto. Liko tik džiugūs prisiminimai. Tik pilna ašarų arena tapo tokia sunki, kad net stipriausi cirko galiūnai jos nepajėgė pakelti. Todėl paliko parke. Ir nuo tos dienos Švenčionių parke trykšta fontanas. Kartais jis pasakoja liūdnas istorijas, o kartais linksmas, jame yra ir liūdesio, ir džiaugsmo ašarų. Užtat dabar Švenčionių parke niekada nebūna nuobodu.
Gyvūnų prieglauda mokykloje
Gyveno vienoje šalyje benamis šuniukas vardu Kulsas. Kartą bėgiodamas miesto gatvėmis jis sutiko keistą žmogų, kuris buvo apsitempęs žaliu guminiu kombinezonu ir užsimaukšlinęs baltą kaukę. Žmogus pasilenkė ir tarė:
- Ciu, ciu, ciu. Ateik čia, šuneli, - ir ištiesė dešros gabalą.
Alkanas Kulsas tuoj pat pribėgo artyn. Bet žmogus, užuot davęs dešros, užmetė ant Kulso tinklą, stipriai surišo kojas, įgrūdo į tamsų narvą ir suleido vaistų, nuo kurių jis iškart užmigo. Nubudo kažkokioj baltoj salėj. Į akis švietė ryškios lempos. Pasieniais stovėjo eilės narvų. Juose amsėjo, kiaukčiojo ir cypavo įvairiausi gyvūnai.
Gyveno vienoje šalyje benamis šuniukas vardu Kulsas. Kartą bėgiodamas miesto gatvėmis jis sutiko keistą žmogų, kuris buvo apsitempęs žaliu guminiu kombinezonu ir užsimaukšlinęs baltą kaukę. Žmogus pasilenkė ir tarė:
- Ciu, ciu, ciu. Ateik čia, šuneli, - ir ištiesė dešros gabalą.
Alkanas Kulsas tuoj pat pribėgo artyn. Bet žmogus, užuot davęs dešros, užmetė ant Kulso tinklą, stipriai surišo kojas, įgrūdo į tamsų narvą ir suleido vaistų, nuo kurių jis iškart užmigo. Nubudo kažkokioj baltoj salėj. Į akis švietė ryškios lempos. Pasieniais stovėjo eilės narvų. Juose amsėjo, kiaukčiojo ir cypavo įvairiausi gyvūnai.
- Štai mes ir slaptojoj laboratorijoj. Kurį laiką čia bus tavo namai. Bandymams mums reikia daug gyvūnų,– pasakė žmogus ir priėjo artyn, rankose laikydamas du blizgančius plieno strypus. - Pradžioj reikės įsmeigti tau į galvą du elektrodus, kad galėtumėm ištirti tavo smegenis.
Kulsas įsitempęs pakėlė galvą ir suurzgęs kaukštelėjo dantimis prie pat žmogaus pirštų. Žmogus persigandęs atšoko atatupstas ir trenkėsi nugara į spintą, pristatytą įvairiausių buteliukų ir stiklainių su užrašais. Spinta susvyravo ir iš jos lentynų ant Kulso pasipylė įvairiaspalvių burbuliuojančių skysčių maišalienė. Mišinys šnypšdamas susigėrė į šuniuko kailį. Ir tuomet per visą Kulso kūną perbėgo tarytum žaibo smūgis. Galvoje jis pajuto besisukant naujų minčių spiečius. Paknebinėjęs nagu spyną, greitai atrakino diržus, laikiusius jį, prispaustą prie stalo.
- Tuoj pat atrakink narvus su kaliniais, – žmonių kalba išrėžė jis nustėrusiam pagrobėjui ir jam vikriai užsegė spygliuotą antkaklį.
Kai žmogus drebančiom rankom atrakino spynas, Kulsas žvėrių kalba liepė gyvūnams palaukti ir saugoti surištą žmogų. Tuomet šoko ant lentynos, nuo jos persivertęs nėrė į ventiliacijos angą ir tamsiais jos tuneliais iščiuožė į lauką. Pritūpęs metė akmenį į langą, taip suklaidindamas apsaugą ir įšoko į stovintį sunkvežimį. Paknebinėjęs laidus užvedė variklį, įjungė atbulinį bėgį ir išvertė laboratorijos sieną. Atidarė galines sunkvežimio duris ir liepė gyvūnams lipti vidun. Tada spustelėjo greičio pedalą ir išvertęs užrakintus vartus nurūko keliu. Tačiau greitai iš paskos sublyksėjo persekiojančių automobilių žibintai. Kulsas suktelėjo vairą ir nėrė į mišką. Čia vikriai besisukdamas tarp medžių paklaidino persekiotojus. Važiavo įvairiais keliukais, kol baigėsi degalai, ir sunkvežimis sustojo miške. Pavargę gyvūnai išlipo pramankštinti sustingusius sąnarius.
- Tik pažiūrėkit, žvėrių teatras atvažiavo! – sušuko vaikų klasė, susiruošusi su mokytoja į žygį.
- Tai ne žvėrių teatras. Mes esame bėgliai. Pasprukome iš slaptos laboratorijos, kurioje daromi bandymai su gyvūnais. Ar galite mums padėti? – išėjęs į priekį pasakė Kulsas žmonių kalba.
Vaikai beveik nenustebo išgirdę kalbantį šunį, tačiau mokytojai teko išgerti putojančio limonado, kad truputį atsitokėtų.
- Ar galim juos pasiimti su savimi? – pradėjo prašyti vaikai.
- Bet taisyklės draudžia klasėje laikyti gyvūnus, tuo labiau dramblį su tigru, – pareiškė mokytoja.
- Tuomet įkurdinkim juos mokyklos rūsyje. Ten niekas neužsuka, tik dulka sukrauti niekam nebereikalingi daiktai.
- Bet ką gi jie veiks tame rūsyje?
- Mes įkursime tenai žvėrių prieglaudą, – pasakė Kulsas, žybtelėjus galvoje naujai minčiai.
Paskui Kulsas išvertė savo „žmoginius“ žodžius žvėrims.
- Au, miau, cyp, hrr, tpru, mum, hah, kvykt – vienbalsiai pritarė jam žvėrys, šokinėdami vietoje.
- Tvarka svarbu. Bet padėti patekusiems į didelę bėdą dar svarbiau, – pritarė mokytoja.
Iškart prie cypčiojančio ir kiauksinčio choro prisijungė būrys laimingų vaikiškų balsų. Vaikai nuvedė gyvūnus į mokyklą ir įkurdino rūsyje. Po savaitės rūsio negalėjai pažinti. Kulsas suskirstė darbus visiems gyvūnams, ir jie taip suremontavo apleistus kambarius, kad rodėsi, jog patekai į rūmus, o ne į mokyklos rūsį. Buvo net gyvūnų grožio salonas.
Nuo tada Švenčionyse nebeliko beglobių ir nelaimingų gyvūnų. Visi jie turi jaukius namus, kur yra laukiami ir mylimi.
Slibinas Barbuka
Gilioje požemių pilyje gyveno drakonas, vardu BarBuKa. Tokį vardą jis sau sugalvojo todėl, nes turėjo tris skirtingas galvas. Viena galva buvo elektrinė, vardu Bar, kita - ugninė, vardu Bu, o trečia, labai protinga, gavo vardą Ka. Ir nors galvos buvo labai skirtingos, bet puikiai tarpusavyje sutardavo. Net jeigu kada susiginčydavo ar apsibardavo, vėliau visada atsiprašydavo viena kitos ir susitaikydavo. Tikrai nuostabus drakonas. Daugelis galėtų iš jo pasimokyti. Tačiau žmonės apie šį drakoną nežinojo ničnieko. Drakono pilis buvo labai gili, tad į žemės paviršių jis retai kada išlįsdavo. Tad žmonės nieko neįtardami virš BarBuKos urvo pasistatė naują miestą ir pavadino jį Švenčionimis. Nors jei būtų žinoję, kad miestą stato ant drakono urvo, gal būtų pavadinę ir BarBuKonimis. Taip ir gyveno nesusitikdami - žmonės žemės paviršiuje, o BarBuKa po žeme.
Gilioje požemių pilyje gyveno drakonas, vardu BarBuKa. Tokį vardą jis sau sugalvojo todėl, nes turėjo tris skirtingas galvas. Viena galva buvo elektrinė, vardu Bar, kita - ugninė, vardu Bu, o trečia, labai protinga, gavo vardą Ka. Ir nors galvos buvo labai skirtingos, bet puikiai tarpusavyje sutardavo. Net jeigu kada susiginčydavo ar apsibardavo, vėliau visada atsiprašydavo viena kitos ir susitaikydavo. Tikrai nuostabus drakonas. Daugelis galėtų iš jo pasimokyti. Tačiau žmonės apie šį drakoną nežinojo ničnieko. Drakono pilis buvo labai gili, tad į žemės paviršių jis retai kada išlįsdavo. Tad žmonės nieko neįtardami virš BarBuKos urvo pasistatė naują miestą ir pavadino jį Švenčionimis. Nors jei būtų žinoję, kad miestą stato ant drakono urvo, gal būtų pavadinę ir BarBuKonimis. Taip ir gyveno nesusitikdami - žmonės žemės paviršiuje, o BarBuKa po žeme.
Bet štai vieną dieną BarBuKa savo požemių pilyje išgirdo skambų juoką.
- Kas gi čia? - sunerimo BarBuKa ir ėmė tikrinti urvus.
Naršė, bėgiojo ir užtiko pamirštą tunelį, esantį tiesiog po mokykla. Čia žmonės buvo privedžioję įvairiausių vamzdžių ir laidų. BarBuKa jau ruošėsi supykti dėl tokio žmonių akiplėšiškumo, bet vėl išgirdo juoką. Tai vaikai virš jo esančioje mokykloje ruošėsi kalėdiniam vaidinimui. BarBuKa įtempė ausis, prikišo galvas prie vamzdžių ir ėmė klausytis. Ir sužinojo tiek visokiausių įdomybių ir naujovių, kiek savo požemių pilyje nebūtų nei per šimtą metų sužinojęs. Net užmigti paskui negalėjo, vis vartėsi belaukdamas kitos dienos, kai galės vėl nusėlinti į mokyklą. Nuo tada BarBuKa mokykloje atsirasdavo pats pirmasis, o išeidavo paskutinis. Tik, aišku, niekas jo nepastebėdavo. BarBuKa buvo puikus slapukas. Kai prasidėdavo pamokos, BarBuKa įkišdavo savo galvas į ventiliacijos vamzdžius ir klausydavosi, kas vyksta klasėse. O kadangi turėjo tris galvas, tai sužinodavo trigubai daugiau nei paprastas mokinys. Tačiau vis dar buvo nedrąsus. Nors ir labai norėjo su kuo nors draugauti, pasirodyti vaikams nedrįso.
Ir turbūt niekas nebūtų sužinojęs apie drakoną BarBuKą, jei ne baisinga audra. Atūžė į Švenčionis tokia vėtra, kad niekas net nosies pro duris negalėjo iškišti. Nunešė elektros laidus su visais stulpais, užgesino ugnį katilinėje, nuvertė kaminą ties mokyklos durimis. Vaikai išsigandę ir sušalę sėdėjo tamsoje. Artinosi naktis, bet vėtra šėlo vis labiau ir išeiti iš mokyklos nebuvo jokios vilties. Ir štai tuomet iš ventiliacijos vamzdžio išlindo drakonas BarBuKa.
- Pakliuvus į bėdą svarbiausia neišsigąsti, – pareiškė vaikams protingoji galva Ka.
Ir pradėjo pasakoti anekdotus iš žymių fizikų gyvenimo.
Galva Bar tuo metu sukibirkščiavo elektros žiežirbom ir nušvito tarsi lemputė. Mokykloj iškart tapo šviesu kaip dieną. Bu pūstelėjo į sušalusius radiatorius, ir mokykloje pasidarė šilta. Vaikai pralinksmėjo. O kai Bu išvirė cepelinus, prasidėjo toks vakarėlis, kad niekas nepastebėjo, kaip atvyko gelbėtojai.
Nuo tada BarBuKa Švenčionių mokykloje dažnas svečias. Kartais net pavaduoja kokį susirgusį mokytoją. Juk išmano daugiau už bet kurį pasaulio drakoną. Trys galvos - ne viena. O gal ir jūsų mokykloj gyvena koks nors pasakiškas veikėjas?
|
Bėlio ežero lobis
Bėlio ežero saloje gyveno Okis Smaližius. Smaližium jį žuvys pravardžiuodavo todėl, kad visos jo kišenės ir kišenėlės būdavo prigrūstos cukraus, uogų, saldainių ir prieskonių. O saldėsius kišenėse jis laikė ne šiaip sau, o todėl, kad buvo šauniausias Bėlio ežere saldainių virėjas. Aukščiausiame Bėlio ežero salos alksnyje Okis Smaližius turėjo susirentęs kabantį fabrikėlį, ir ten katiluose ir puodeliuose virė savo nepaprastai skanius saldainius.
Bėlio ežero saloje gyveno Okis Smaližius. Smaližium jį žuvys pravardžiuodavo todėl, kad visos jo kišenės ir kišenėlės būdavo prigrūstos cukraus, uogų, saldainių ir prieskonių. O saldėsius kišenėse jis laikė ne šiaip sau, o todėl, kad buvo šauniausias Bėlio ežere saldainių virėjas. Aukščiausiame Bėlio ežero salos alksnyje Okis Smaližius turėjo susirentęs kabantį fabrikėlį, ir ten katiluose ir puodeliuose virė savo nepaprastai skanius saldainius.
Kas rytą Okio Smaližiaus draugas, ančiukas vardu Kobra, sukraudavo atvėsusius saldainius į dryžuotą valtelę ir tempdavo į ežero vidurį. Ten išmesdavo karamelinį inkarą, gražiai išdėliodavo saldainius prekystaliuose ir paskambindavo povandeniniu varpeliu. Tuoj pat iš visų Bėlio ežero užutėkių ir duobelių suplaukdavo žuvys ir išsirikiuodavo į tvarkingą eilutę. Kiekviena jų burnoje turėdavo po auksinį pinigėlį. Bėlio ežero žuvys buvo labai gerai išauklėtos ir visada atsidėkodavo Okiui už nepaprastus skanėstus. Mat pačioj giliausioje Bėlio ežero duobėje buvo nuskandintas senovinis lobis. Ir tik žuvys galėjo jį pasiekti.
Jos priplaukdavo po vieną prie valtelės ir žuvų kalba supliaukšėdavo uodega, kokio pageidautų saldainio. Ančiukas Kobra puikiai suprato žuvų plekšt paplekšt kalbą. Išrinkdavo saldainius pagal žuvų norus, paimdavo auksinį pinigą, įdėdavo į dėžutę ir padėkodavo penkiskart pliaukštelėjęs sparnu į vandenį. Vėliau išpardavęs visus saldainius, prisukdavo prie valtelės ratukus ir pasispirdamas koja riedėdavo į Švenčionis. Tenai senovinius aukso pinigus atiduodavo į Nalšios muziejų, gaudavo už juos dabartinių pinigų ir su pilna pinigine krypuodavo pas ūkininkus. Pripirkdavo Okiui medaus, uogų, vaisių ir prieskonių, o tada pėdindavo namo. Nes Okis Smaližius nekantriai laukdavo saldainių fabrikėlyje, kada gi galės pradėti darbą.
Ir būtų jie toliau taip gražiai sau gyvenę, bet į Bėlio ežerą iš Baltijos jūros atplaukė piktasis piratas Bu. Pamatęs žuvų pinigus tuoj pat nėrė dugnan ieškoti lobio, bet priduso net pusės gylio nepasiekęs. Tada bandė žuvis gaudyti ir pinigėlius iš jų atimti. Bet tuoj pat jam galva susisuko, nes vikrios žuvys, piratą erzindamos, suktinius vandenyje pradėjo sukti.
Ir būtų jie toliau taip gražiai sau gyvenę, bet į Bėlio ežerą iš Baltijos jūros atplaukė piktasis piratas Bu. Pamatęs žuvų pinigus tuoj pat nėrė dugnan ieškoti lobio, bet priduso net pusės gylio nepasiekęs. Tada bandė žuvis gaudyti ir pinigėlius iš jų atimti. Bet tuoj pat jam galva susisuko, nes vikrios žuvys, piratą erzindamos, suktinius vandenyje pradėjo sukti.
Tada nusprendė, kaip Okis prigaminti saldainių ir už juos iš žuvų išvilioti aukso monetų. Iš šakų, druskos ir dumblo privoliojo saldainių ir prikrovęs savo laivą išplaukė į ežero vidurį prekiauti. Žuvys tik pauostė piratiškų saldainių, nusikosėjo ir nuplaukusios pas ančiuką išsirikiavo į eilę. Piratas tai pamatęs įsiuto. Trenkė saldainių dėžę vandenin, iškėlė juodą burę ir nuskriejo prie dryžuotos valtelės. Priplaukęs čiupo ančiuką Kobrą ir pririšo jį prie stiebo. Tada griausmingai sušuko:
- Ei Oki - šmoki išlysk! Aš pagrobiau tavo draugą ančiuką Kobrą! Ir nepaleisiu jo tol, kol neišmokysi manęs gaminti saldainių! Prisiekiu šamo ūsais ir plekšnės veizolais!
- Gerai, tik nieko nedaryk ančiukui, – tuoj pat sutiko Okis Smaližius ir atidarė saldainių gamyklėlės vartus.
Ir priėmė piratą Bu mokiniu į savo saldainių gamyklėlę. Aišku turėjo daugybę vargo, nes Bu buvo nerangus, vis kažką išmesdavo ar nuversdavo. Tačiau buvo užsispyręs ir pradėjęs kokį darbą jo nemesdavo nebaigęs. Ir štai po metų išmoko lydyti tokius gardžius saldainius, kad žuvys negalėdavo išsirinkti. Vis ginčydavosi kurie gi saldainiai skanesni. Ar Bu ar Okio. Ir nuo tada pradėjo Bu pravardžiuoti Saldyšium. Išmokęs gaminti saldainius Bu užmetė savo piratavimą, nes nebeturėjo jam nei laiko, nei noro. Tad dabar saldainių gamyklėlė saldėsių prilydo dvigubai daugiau. Užtenka jų ne tik Bėlio ežero žuvims, bet skanauja ir visas Švenčionių kraštas.
|