Strūnaičio malūnininkas
Strūnaičio malūne gyveno malūnininkas Raguolis. Jis malė miltus iš grūdų, o jo sesuo Mikė Garbanė kepė iš tų miltų duoną, pyragus ir bandeles. Kartą pro Strūnaičio malūną keliavo girinis Barzdočius su savo šunimi Taku. Pamatė jis Mikę Garbanę, pyragėlius lipdančią, ir iškart įsimylėjo. Ištekėjo Mikė Garbanė už girinio Barzdočiaus ir, pasiėmusi katiną Čipsą, išvažiavo gyventi į Labanoro girią. O malūnininkas Raguolis liko vienas savo malūne. Kad jam nebūtų taip liūdna, Mikė Garbanė nupirko Raguoliui kompiuterį, kad galėtų su ja pasišnekėti internetu. O kad ilgais žiemos vakarais nenuobodžiautų, parodė jam malūnininkų žaidimą : reikėjo žaisti ir rinkti taškus už sumaltus grūdus ir tobulinti malūną.
Strūnaičio malūne gyveno malūnininkas Raguolis. Jis malė miltus iš grūdų, o jo sesuo Mikė Garbanė kepė iš tų miltų duoną, pyragus ir bandeles. Kartą pro Strūnaičio malūną keliavo girinis Barzdočius su savo šunimi Taku. Pamatė jis Mikę Garbanę, pyragėlius lipdančią, ir iškart įsimylėjo. Ištekėjo Mikė Garbanė už girinio Barzdočiaus ir, pasiėmusi katiną Čipsą, išvažiavo gyventi į Labanoro girią. O malūnininkas Raguolis liko vienas savo malūne. Kad jam nebūtų taip liūdna, Mikė Garbanė nupirko Raguoliui kompiuterį, kad galėtų su ja pasišnekėti internetu. O kad ilgais žiemos vakarais nenuobodžiautų, parodė jam malūnininkų žaidimą : reikėjo žaisti ir rinkti taškus už sumaltus grūdus ir tobulinti malūną.
Bet kai sesuo atvažiavo per Velykas pasisvečiuoti į Strūnaitį, pamatė, kad malūnas apgriuvęs, o Raguolis visas susitaršęs ir nevalyvas sėdi prie kompiuterio ir murma:
- Du tūkstančiai malūno jėgos taškų. Dar reikia pakelti supergirnų greičio lygį iki deimantinės karūnos.
- Ką tu čia, broleli, kliedi? Gal turi karščio?
- Netrukdyk, praleisiu auksinį maišą. Turiu apginti jį nuo turbožiurkių atakos.
- Barzdočiau, – kreipėsi į vyrą, - broliui jau visai blogai. Daryk ką nors! Gal skambink į ligoninę?
Barzdočius nieko nesakęs tik pasiraitė ūsus, užsitaisė šautuvą kankorėžiais ir driokstelėjo salvę iš savo dvivamzdžio į dangų taip, kad visas malūnas sugaudė, čerpės nuo stogo pažiro ir net kompiuteris užgeso.
- Du tūkstančiai malūno jėgos taškų. Dar reikia pakelti supergirnų greičio lygį iki deimantinės karūnos.
- Ką tu čia, broleli, kliedi? Gal turi karščio?
- Netrukdyk, praleisiu auksinį maišą. Turiu apginti jį nuo turbožiurkių atakos.
- Barzdočiau, – kreipėsi į vyrą, - broliui jau visai blogai. Daryk ką nors! Gal skambink į ligoninę?
Barzdočius nieko nesakęs tik pasiraitė ūsus, užsitaisė šautuvą kankorėžiais ir driokstelėjo salvę iš savo dvivamzdžio į dangų taip, kad visas malūnas sugaudė, čerpės nuo stogo pažiro ir net kompiuteris užgeso.
- Oi, pražuvo mano taškai! – susikrimto Raguolis. – Atrodo, turbožiurkės sugriovė mano malūną, – pridūrė apsidairęs aplinkui.
- Čia ne turbožiurkės, čia kažkoks tinginys viską apleido. Kada paskutinį kartą malei miltus? – neatlyžo Mikė Garbanė.
- Nepamenu. Visai neturėjau tam laiko. Turėjau prižiūrėti kompiuterinį malūną.
- O tai ką, žmonės turės kepti bandeles iš kompiuterinių miltų?
- Ojojoj, aš apie tai visai nepagalvojau... – nukaito Raguolis net iki ragų galiukų.
- Čia ne turbožiurkės, čia kažkoks tinginys viską apleido. Kada paskutinį kartą malei miltus? – neatlyžo Mikė Garbanė.
- Nepamenu. Visai neturėjau tam laiko. Turėjau prižiūrėti kompiuterinį malūną.
- O tai ką, žmonės turės kepti bandeles iš kompiuterinių miltų?
- Ojojoj, aš apie tai visai nepagalvojau... – nukaito Raguolis net iki ragų galiukų.
Ir pasileido bėgioti po malūną tarsi suktukas. Ten pašluoja, ten pakala, šen prisuka, ten nuneša. Nespėjo girinis Barzdočius net kankorėžių iš barzdos išsišukuoti, o malūnas pasileido dirbti. Upelis putodamas ratą suka, girnos dunda, miltai byra. Tuoj Mikė Garbanė prijuostę užsirišo, iš naujų miltų tešlą išminkė, Barzdočius krosnį užkūrė ir bandeles pašovė. Ir jau po poros valandų visi sėdėjo prie šventinio stalo, raikė garuojančius pyragus, gėrė čiobrelių arbatą ir klausėsi Kunos upelio, sukančio malūno ratą, čiurlenimo. Štai taip gyvenimas vėl ėmė tekėti įprasta vaga. Bet kai kas pasikeitė. Raguotis kompiuterio neišmetė, prijungė jį prie malūno valdymo ir dabar gali taip tiksliai sumalti miltus, kad net vaistininką patenkintų.
|
Cirkliškio drakonas
Vieną šaltą žiemos dieną Cirkliškio tvenkinyje nei iš šio, nei iš to užvirė vanduo. Kunkuliuoja tarsi sriuba puode, garai tumulais virsta, burbulai kyla ir net ugnis tvenkinio dugne blyksi. Cirkliškio parko sargas patikrino visus laidus, ar nėra kur trumpo sujungimo, pažiūrėjo, ar nepradingę degtukai, net savo elektrinį virdulį išjungė, bet netikėto karščio priežasties nesurado. Todėl labai susirūpinęs paskambino į Švenčionių krašto laikraštį ir papasakojo apie neregėtą keistenybę. Tuoj pat atvyko žvalus korespondentas, įsilipęs į pušį išžvalgė apylinkes, fotografavo, išlipo iš medžio, nusikratė spyglius, kažką pasižymėjo telefone ir išrūko net neatsigręždamas. Jau kitą dieną pasirodė naujas laikraščio numeris, o pirmajame puslapyje dideliausiomis raidėmis buvo žinutė: „Stichinė nelaimė siaubia Cirkliškį. Parke pabudo senovinis ugnikalnis.“
Mieste kilo panika. Gyventojai čiupo būtiniausius ir nelabai reikalingus daiktus ir pasileido ratuoti ir pėsti į Cirkliškį. Tuoj pat prigužėjo turistų ir iš didmiesčių pasigrožėti naujuoju lietuvišku ugnikalniu.
Vieną šaltą žiemos dieną Cirkliškio tvenkinyje nei iš šio, nei iš to užvirė vanduo. Kunkuliuoja tarsi sriuba puode, garai tumulais virsta, burbulai kyla ir net ugnis tvenkinio dugne blyksi. Cirkliškio parko sargas patikrino visus laidus, ar nėra kur trumpo sujungimo, pažiūrėjo, ar nepradingę degtukai, net savo elektrinį virdulį išjungė, bet netikėto karščio priežasties nesurado. Todėl labai susirūpinęs paskambino į Švenčionių krašto laikraštį ir papasakojo apie neregėtą keistenybę. Tuoj pat atvyko žvalus korespondentas, įsilipęs į pušį išžvalgė apylinkes, fotografavo, išlipo iš medžio, nusikratė spyglius, kažką pasižymėjo telefone ir išrūko net neatsigręždamas. Jau kitą dieną pasirodė naujas laikraščio numeris, o pirmajame puslapyje dideliausiomis raidėmis buvo žinutė: „Stichinė nelaimė siaubia Cirkliškį. Parke pabudo senovinis ugnikalnis.“
Mieste kilo panika. Gyventojai čiupo būtiniausius ir nelabai reikalingus daiktus ir pasileido ratuoti ir pėsti į Cirkliškį. Tuoj pat prigužėjo turistų ir iš didmiesčių pasigrožėti naujuoju lietuvišku ugnikalniu.
Gerai, kad į tą šurmulyną grįždamas iš darbo užsuko veterinaras Rapalionis. Liepęs visiems trumpam patylėti, pamatavo vandens temperatūrą, pridėjęs stetoskopą prie banguojančios žemės, įdėmiai paklausė, pažiūrėjo į laikrodį, kažką skaičiavo. O tada atsisuko į minią ir pareiškė:
- Visai čia ne ugnikalnis ir ne žemės drebėjimas. Tai tiesiog peršalęs drakonas! Miega urve, čiaudi ir karščiuoja, štai todėl dunda ir kaista viskas aplinkui.
Tada veterinaras pradėjo švelniai plekšnoti ranka per žemę, murmėdamas niekam nesuprantamus žodžius:
- Čiūta tuta tūūūū. Čiūta tuta tūūūū.
Cirkliškio kalnas sujudėjo ir iš jo išlindo garuojantis drakonas. Apsidairė apsiblausiusiom akim ir nusičiaudėjo taip, kad visi turistai pusmetrį šoktelėjo nuo žemės.
- Visai čia ne ugnikalnis ir ne žemės drebėjimas. Tai tiesiog peršalęs drakonas! Miega urve, čiaudi ir karščiuoja, štai todėl dunda ir kaista viskas aplinkui.
Tada veterinaras pradėjo švelniai plekšnoti ranka per žemę, murmėdamas niekam nesuprantamus žodžius:
- Čiūta tuta tūūūū. Čiūta tuta tūūūū.
Cirkliškio kalnas sujudėjo ir iš jo išlindo garuojantis drakonas. Apsidairė apsiblausiusiom akim ir nusičiaudėjo taip, kad visi turistai pusmetrį šoktelėjo nuo žemės.
- Ogogogo, brolyti, visai prastai atrodai, - palingavo galvą protingasis Rapalionis. – Seniau čia augo miškas ir saugojo drakono urvą lyg šilti kailinėliai. O pernai kažkoks nenaudėlis iškirto medžius malkom. Todėl kalnas sušalo, o Cirkliškio drakoniukas peršalo.
- Na, o jūs ko spoksot? Laukiat, kol jis čiaudėdamas visą miestą sugriaus? Nagi bėgte marš, greitai tempkit žoleles nuo peršalimo. Virsim drakonui arbatą, – atsisukęs į žmones, suplojo rankomis veterinaras.
Ir atsitokėję žiūrovai tekini pasileido blaškytis po miestą. Kas į vaistines liepžiedžių, kas į močiučių palėpes mėtų, kas į mišką aviečių stiebų, kas į Švenčionių vaistažolių fabriką čiobrelių. Pririnko dvyliką maišų įvairių žolelių ir sutempė viską į parką. Tuomet veterinaras Rapalionis suvertė vaistinguosius žolynus į tvenkinį, paprašė drakono pūstelėti ugninio kvapo, su irklu išmaišė burbuliuojantį vandenį ir liepė drakonui išgerti. Drakonas nesiraukydamas išplempė visą tvenkinį ir patenkintas sučepsėjo, pūkštelėdamas oran apvalius garų debesėlius. Tada susirangė prie kalno, atsiduso ir ramiai užmigo.
- Dabar prineškim eglišakių ir nupinkim iš jų antklodę, – pašnibždom paliepė Rapalionis.
Po valandos drakonas snaudė po šilta, žalia, sakais kvepiančia antklode. O kitą dieną pabudo sveikas ir gerai nusiteikęs.
Dabar drakonas gyvena Cirkliškio parke ir mojuoja atvykstantiems keliautojams. O žiemą, kai sumažėja turistų, dirba katilinėj. Mat labai mėgsta ugnį ir iš patyrimo žino, kaip svarbu nesušalti. O dar per kiekvienus Naujuosius metus iš nasrų į dangų paleidžia salvę ugninių fejerverkų. Smagumėlis! Atvažiuokit ir patys viską pamatysit.
- Na, o jūs ko spoksot? Laukiat, kol jis čiaudėdamas visą miestą sugriaus? Nagi bėgte marš, greitai tempkit žoleles nuo peršalimo. Virsim drakonui arbatą, – atsisukęs į žmones, suplojo rankomis veterinaras.
Ir atsitokėję žiūrovai tekini pasileido blaškytis po miestą. Kas į vaistines liepžiedžių, kas į močiučių palėpes mėtų, kas į mišką aviečių stiebų, kas į Švenčionių vaistažolių fabriką čiobrelių. Pririnko dvyliką maišų įvairių žolelių ir sutempė viską į parką. Tuomet veterinaras Rapalionis suvertė vaistinguosius žolynus į tvenkinį, paprašė drakono pūstelėti ugninio kvapo, su irklu išmaišė burbuliuojantį vandenį ir liepė drakonui išgerti. Drakonas nesiraukydamas išplempė visą tvenkinį ir patenkintas sučepsėjo, pūkštelėdamas oran apvalius garų debesėlius. Tada susirangė prie kalno, atsiduso ir ramiai užmigo.
- Dabar prineškim eglišakių ir nupinkim iš jų antklodę, – pašnibždom paliepė Rapalionis.
Po valandos drakonas snaudė po šilta, žalia, sakais kvepiančia antklode. O kitą dieną pabudo sveikas ir gerai nusiteikęs.
Dabar drakonas gyvena Cirkliškio parke ir mojuoja atvykstantiems keliautojams. O žiemą, kai sumažėja turistų, dirba katilinėj. Mat labai mėgsta ugnį ir iš patyrimo žino, kaip svarbu nesušalti. O dar per kiekvienus Naujuosius metus iš nasrų į dangų paleidžia salvę ugninių fejerverkų. Smagumėlis! Atvažiuokit ir patys viską pamatysit.
Meistro Tamako nuotykiai Cirkliškyje
Gyveno senų senovėje toks meistras Tamakas. Dažniausiai jis keliaudavo po visą šalį, meistraudamas ir įvairius gerus darbus darydamas. O kelionėse jį visada lydėdavo dvigalvis šuo GintėGintas.
Kartą jis užklydo į keistą kaimą. Trobesiai išgriuvę lyg viesului praūžus. Tamakas ir klausia:
- Kas gi, žmonės, čia jums nutiko, ar audra užklupo, ar potvynis?
- Ne audra ir ne potvynis, o velnias. Vos tik naktį mėnulis pasirodo, jis išlenda iš kalno ir pradeda pašėlusiai šokti. O bešokdamas viską ir išgriauna. Ir niekaip to niekdario pagauti negalim. Tai taisom, taisom viską, o kaimas kaip apgriuvęs, taip apgriuvęs.
Gyveno senų senovėje toks meistras Tamakas. Dažniausiai jis keliaudavo po visą šalį, meistraudamas ir įvairius gerus darbus darydamas. O kelionėse jį visada lydėdavo dvigalvis šuo GintėGintas.
Kartą jis užklydo į keistą kaimą. Trobesiai išgriuvę lyg viesului praūžus. Tamakas ir klausia:
- Kas gi, žmonės, čia jums nutiko, ar audra užklupo, ar potvynis?
- Ne audra ir ne potvynis, o velnias. Vos tik naktį mėnulis pasirodo, jis išlenda iš kalno ir pradeda pašėlusiai šokti. O bešokdamas viską ir išgriauna. Ir niekaip to niekdario pagauti negalim. Tai taisom, taisom viską, o kaimas kaip apgriuvęs, taip apgriuvęs.
Nusprendė Tamakas žmonėms pagelbėti. Nukalė tvirtą grandinę, sumezgė iš jos kilpą, kartu su žmonėmis pasislėpė miške ir laukia, kol velnias pasirodys. Bet vos tik mėnulis patekėjo, toks miegas visus suėmė, kad kur sėdėjo, ten ir užsnūdo. Matyt, kokie burtai buvo. Tačiau viena šuns GintėsGinto galva užmigo, o kita liko neužsimerkus. Ir vos tik velnias iššoko iš kalno, šuo skambiai sulojo. Tuoj visi pabudo iš snaudulio, čiupo už grandinės galo ir trūktelėjo. Velnias tik cypt. Ogi uodega kilpoj! Žemę kanopom rausia, ragais grandinę daužo, bet ištrūkti niekaip negali.
Kitą dieną nukalė Tamakas geležinį narvą, ten įsodino velnią ir uždarė į kalną. O tada trobesius naujus žmonėms surentė, dar gražesnius, nei prieš tai buvo. Ir pavadino tą miestelį Cirkliškiu, nes naktį, kai pateka mėnulis, iš to kalno, kur uždarytas velnias, girdisi, kaip grandinė žvanga: – „Cirk, cirk, cirk.“ Jei netikit, tai patys nueikit ir paklausykit.
|
Gyvačių karalius Magūnuose
Gyveno Magūnuose toks Virgis Spirgis. Šaunus jaunikaitis buvo ir dailiai šokti mokėjo. Bet rimti kaimo žmonės sakydavo, kad mažai naudos iš tokių šokių mokslų. Geriau traktorių mokėt vairuoti. Ir būtų toliau taip manę, jei ne toks nutikimas.
Pradėjo ežere dėtis keisti dalykai. Tai valtį kažkas apversdavo, tai irklus kas nukąsdavo, tai meškerę iš rankų ištraukdavo. Žmonės pradėjo vengti ežere plaukioti. O sutemus net artyn neidavo. Nusprendė, kad koks nors nelabasis ten bus įsikūręs.
Tačiau negi Virgis klausys senų žmonių patarimų? Susirado ant kranto valtelę, įsimetė meškerę ir išplaukė žvejoti. Irkluoja ir mato – žuvies uodega iš vandens bekyšanti. Čiupt greitai už tos uodegos ir traukia valtin. Traukia, traukia, o uodega vis nesibaigia. Džiaugiasi Virgis tokią milžinišką žuvį pagavęs. Ir jau įsivaizduoja, kaip visi aikčios jo laimikį pamatę.
Gyveno Magūnuose toks Virgis Spirgis. Šaunus jaunikaitis buvo ir dailiai šokti mokėjo. Bet rimti kaimo žmonės sakydavo, kad mažai naudos iš tokių šokių mokslų. Geriau traktorių mokėt vairuoti. Ir būtų toliau taip manę, jei ne toks nutikimas.
Pradėjo ežere dėtis keisti dalykai. Tai valtį kažkas apversdavo, tai irklus kas nukąsdavo, tai meškerę iš rankų ištraukdavo. Žmonės pradėjo vengti ežere plaukioti. O sutemus net artyn neidavo. Nusprendė, kad koks nors nelabasis ten bus įsikūręs.
Tačiau negi Virgis klausys senų žmonių patarimų? Susirado ant kranto valtelę, įsimetė meškerę ir išplaukė žvejoti. Irkluoja ir mato – žuvies uodega iš vandens bekyšanti. Čiupt greitai už tos uodegos ir traukia valtin. Traukia, traukia, o uodega vis nesibaigia. Džiaugiasi Virgis tokią milžinišką žuvį pagavęs. Ir jau įsivaizduoja, kaip visi aikčios jo laimikį pamatę.
Bet staiga vietoj žuvies šliūrkšt iš vandens išniro gyvačių karaliaus galva. Pasirodo, tai jo uodegą Virgis buvo pačiupęs. Piktai pažiūrėjo jis į Virgį, paskui tik gurkt ir prarijo valties irklus tarsi kokius makaronus. Virgis iš baimės net pritūpė. Netyčia spustelėjo muzikos grotuvo mygtuką. „Bum čak, bum čak čak, bum čak, bum čak čak!“ – sugriaudėjo trankus ritmas, net vanduo suribuliavo. O Virgis, net pats nesuprasdamas kodėl, stryktelėjo ir ėmė raityti visokius įmantrius šokių sukinius. Trypia, linguoja, vartosi kaip vilkelis. Gyvačių karalius išsprogino akis. Pažiūrėjo, pažiūrėjo o paskui pats ėmė linguoti pritardamas. Virgis dar smarkiau įsišoko. Taip šėlsta, kad purslai tykšta. O gyvačių karalius šoka iš paskos tarytum užkerėtas. Virgis, virvę pasiėmęs, gyvačių karalių prisirišo prie valties, muziką pagarsino ir tarsi su arkliu namo parplaukė. Tai žmonės stebėjosi, kai pamatė Virgio prijaukintą gyvačių karalių. Visi džiaugėsi. Nuo tada Magūnuose šoka ir senas ir jaunas. O gyvačių karalius šoka kartu ir žvejoti padeda. Todėl dabar Magūnų žmonės eidami žvejoti nešasi ne tik meškeres, bet ir gitaras, kankles ir net būgnus.
|