Saldaininis pupoparkas
Zadvarninkų miško viduryje, aukštos liepos viršūnėje, gyveno Joka Bumčaka. Taip aukštai ji gyveno ne šiaip sau, o todėl, kad labai bijojo pelių. Mat tos padykėlės vis bandydavo nugraužti jos nameliui tai rankenėlę, tai langelį, tai dar ką nors naudingo. Juk Jokos Bumčiakos namelis buvo ne iš lentų ar plytų, o sulipintas iš saldaininio molio. Tokio molio galima rasti tik Zadvarninkų miške.
Kartą, kai Joka lipdė naujus durų varpelius, pasirodė nematytas svečias. Buvo apvalus tarsi kiaušinis ir turėjo ilgą spyruoklę vietoj kojos. Jis ryžtingai prišokavo prie medžio.
Zadvarninkų miško viduryje, aukštos liepos viršūnėje, gyveno Joka Bumčaka. Taip aukštai ji gyveno ne šiaip sau, o todėl, kad labai bijojo pelių. Mat tos padykėlės vis bandydavo nugraužti jos nameliui tai rankenėlę, tai langelį, tai dar ką nors naudingo. Juk Jokos Bumčiakos namelis buvo ne iš lentų ar plytų, o sulipintas iš saldaininio molio. Tokio molio galima rasti tik Zadvarninkų miške.
Kartą, kai Joka lipdė naujus durų varpelius, pasirodė nematytas svečias. Buvo apvalus tarsi kiaušinis ir turėjo ilgą spyruoklę vietoj kojos. Jis ryžtingai prišokavo prie medžio.
- Keliauk iš čia! Šitas namas nuo šiol mūsų! – sušuko keistas padaras, linguodamas ant savo spyruoklės.
- O tu, žirni, iš kur čia atsiradai? Ir kas toksai būsi? Tokio keisto paukščio dar nesu mačiusi, – nustebo Joka.
- Mes ne paukščiai. Mes puponautai. Vaikai mus išmetė į šiukšlyną. Bet mes susirinkom į gaują ir nuo šiol valdysime Zadvarninkus. Taigi geriau keliauk iš čia kol mes tau pupų neįkrėtėm.
Puponautas nusivožė kepurę ir iš jo galvos pasipylė šimtai puponautų. Ir kad pradės klykdami striksėti medyje, net šakos linguoja. Šokinėjo taip rėkaudami, kol namelis triokšt nulūžo, nukrito nuo viršūnės tarsi kankorėžis ir sudužo į šipuliukus. Pamatė tai Joka Bumčaka ir pravirko. Tiek metų dirbo, lipdė ir staiga - viskas pražuvo. O puponautai toliau sukasi ratu, rėkauja. Bet ir jie pajuto, kad bedūkdami persistengė. Susigėdo ir sulindo visi atgal į vieną puponautą.
- Na, neverk, nes ir mums jau graudu darosi. Geriau padūkim kartu. – ramina jie Joką.
- Matot, kas iš jūsų dūkimų gaunasi? Griūna viskas. Geriau pabandykit kažką gražaus sukurti.
- Bet mes nemokam. Mokam tik bėgti ir rėkti.
- Na, tuomet aš jus pamokysiu. Eime prie saldaininio molio kalno, – atsistojo Joka ir nuėjo.
Iš paskos visas būrys puponautų nušokavo. Joka Bumčaka parodė, kaip molį reikia kasti ir iš jo visokias puošmenas lipdyti. Puponautai spygaudami kibo į darbą. Molį kasa, minko, vynioja.
- Jau gana, - sako Joka Bumčaka, – aš jau pavargau.
- Tu eik miegoti, o mes dirbsim. Taip įdomu, kad niekas daugiau nesvarbu, - nesutinka puponautai.
Galvose įsijungė švieseles ir toliau dirba naktį. Joka Bumčaka ant šono nuvirto ir užmigo. Sapnuoja, kad mato didžiulį atrakcionų parką. Netikėdama akis pasitrina ir supranta, kad tai ne sapnas, o tikrovė. Puponautai per naktį sulipdė tikrų tikriausią atrakcionų parką. Ir patys džiūgauja, karuselėse sukasi, vežimėliuose rieda, kalneliais vartosi.
Štai taip Zadvarnikuose atsirado Pupoparkas. Vaikai iš viso Švenčionių krašto čia atvažiuoja. Kur gali būti linksmiau padūkti, jei ne su puponautais? O jei koks vaikas vežimėlio ratuką sugraužia, tai puponautai nepyksta. Parodo vaikeliui, kaip lipdyti, ir tas dar gražesnį nulipdo.
|
Sarių ežero sareniai
Nuo senų senovės, dar prieš pasirodant šiuose kraštuose žmonėms, Sarių ežero dugne, gintarų ir burbulų pilyje, gyveno vandenių sarenių šeimyna: vandenis Bulviagalvis, jo žmona Pimpačkiukė ir mažylis Troliukas. Ramiai sau gyveno vandeniai sareniai, ežerą prižiūrėjo, aštuonkojus gaudė ir pilį statė. Kapsėjo šimtmečiai tarsi vanduo, ir prie Sarių ežero įsikūrė kaimas. Taikiai sutarė kaimo žmonės su vandeniais, vieni kitų neskriaudė. O kai sunku būdavo, vieni kitiems padėdavo. Bet po daugybės metų atsirado prie Sarių ežero labai keistų žmogėnų. Jie birbiančiais vežimais sudardėdavo į pakrantę, šūkaudavo, dundėdavo, medžius laužydavo. O jiems išriedėjus likdavo šiukšlių kalnai.
Vandeniai sareniai slėpdavosi nuo tų triukšmadarių savo pilyje. Bet nė tai negelbėjo. Takelį iki pilies vartų vandeniams tekdavo nusikasti šakėmis, nes per šiukšlių sąvartas negalėdavo namo pareiti. O kai per atidarytus langus pradėjo kristi buteliai ir skardinės, vandeniai rimtai supyko.
- Sarių ežeras tūkstančius metų buvo švarus! Ir visiems čia užteko vietos. O šitie nenaudėliai jį pavertė sąvartynu. Įdomu, ar jie ir namie taip šiukšlina? – piktinosi šeimininkai.
Sarenis Bulviagalvis ištraukė pilną tinklą šiukšlių, atvilko į pakrantę ir nusėlino prie automobilio, kuriame sėdėjo kažkoks apkiautęs poilsiautojas, plempė alų, o tuščius butelius svaidė ežeran. Tada tyliai atidarė jo „drandalo“ bagažinę ir supylė visas šiukšles į vidų. Kai žmogėnas po kurio laiko vėl nukėblino atsinešti dar vienos dėžės alaus, tai, atidaręs bagažinę, rado šiukšlių krūvelę. Per visą pakrantę nuaidėjo baisus spiegimas, lyg būtų kas undinėlei užlipęs ant uodegos:
- Kas drįso į mano naujutėlį automobilį supilti šiukšles? Juk jis ką tik išplautas! Ar jūs ir namie taip šiukšlinat? – nustebo žmogėnas.
Pasipiktinęs išrūko namo. O vandeniai tyliai šyptelėjo ir nėrė į gelmę graibyti naujų šiukšlių. Nuo tos dienos šiukšlintojai prie Sarių beveik neužsuka. Mat grįžę namo, randa pilną mašiną, prikaišiotą įvairiausių šiukšlių.
Nuo senų senovės, dar prieš pasirodant šiuose kraštuose žmonėms, Sarių ežero dugne, gintarų ir burbulų pilyje, gyveno vandenių sarenių šeimyna: vandenis Bulviagalvis, jo žmona Pimpačkiukė ir mažylis Troliukas. Ramiai sau gyveno vandeniai sareniai, ežerą prižiūrėjo, aštuonkojus gaudė ir pilį statė. Kapsėjo šimtmečiai tarsi vanduo, ir prie Sarių ežero įsikūrė kaimas. Taikiai sutarė kaimo žmonės su vandeniais, vieni kitų neskriaudė. O kai sunku būdavo, vieni kitiems padėdavo. Bet po daugybės metų atsirado prie Sarių ežero labai keistų žmogėnų. Jie birbiančiais vežimais sudardėdavo į pakrantę, šūkaudavo, dundėdavo, medžius laužydavo. O jiems išriedėjus likdavo šiukšlių kalnai.
Vandeniai sareniai slėpdavosi nuo tų triukšmadarių savo pilyje. Bet nė tai negelbėjo. Takelį iki pilies vartų vandeniams tekdavo nusikasti šakėmis, nes per šiukšlių sąvartas negalėdavo namo pareiti. O kai per atidarytus langus pradėjo kristi buteliai ir skardinės, vandeniai rimtai supyko.
- Sarių ežeras tūkstančius metų buvo švarus! Ir visiems čia užteko vietos. O šitie nenaudėliai jį pavertė sąvartynu. Įdomu, ar jie ir namie taip šiukšlina? – piktinosi šeimininkai.
Sarenis Bulviagalvis ištraukė pilną tinklą šiukšlių, atvilko į pakrantę ir nusėlino prie automobilio, kuriame sėdėjo kažkoks apkiautęs poilsiautojas, plempė alų, o tuščius butelius svaidė ežeran. Tada tyliai atidarė jo „drandalo“ bagažinę ir supylė visas šiukšles į vidų. Kai žmogėnas po kurio laiko vėl nukėblino atsinešti dar vienos dėžės alaus, tai, atidaręs bagažinę, rado šiukšlių krūvelę. Per visą pakrantę nuaidėjo baisus spiegimas, lyg būtų kas undinėlei užlipęs ant uodegos:
- Kas drįso į mano naujutėlį automobilį supilti šiukšles? Juk jis ką tik išplautas! Ar jūs ir namie taip šiukšlinat? – nustebo žmogėnas.
Pasipiktinęs išrūko namo. O vandeniai tyliai šyptelėjo ir nėrė į gelmę graibyti naujų šiukšlių. Nuo tos dienos šiukšlintojai prie Sarių beveik neužsuka. Mat grįžę namo, randa pilną mašiną, prikaišiotą įvairiausių šiukšlių.
|
Miežionių meška ir geležinis vilkas
Senų senovėje, toje vietoje, kur dabar įsikūręs Miežionių kaimas, gyveno didžiulė meška Miežioka. Tokia didžiulė, kad didesnio sutvėrimo už ją visoje Labanoro girioje nebuvo. Ir niekas per tą mešką neturėjo ramybės. Ji ir javus valstiečiams išmindydavo, ir medų atimdavo, ir dar įvairiausių pokštų prisigalvodavo. Kartą paliepė žmonėms visą geležį surinkti ir jai geležinius batus nukalti, kad galėtų medžius lyg šungrybius spardyti.
Senų senovėje, toje vietoje, kur dabar įsikūręs Miežionių kaimas, gyveno didžiulė meška Miežioka. Tokia didžiulė, kad didesnio sutvėrimo už ją visoje Labanoro girioje nebuvo. Ir niekas per tą mešką neturėjo ramybės. Ji ir javus valstiečiams išmindydavo, ir medų atimdavo, ir dar įvairiausių pokštų prisigalvodavo. Kartą paliepė žmonėms visą geležį surinkti ir jai geležinius batus nukalti, kad galėtų medžius lyg šungrybius spardyti.
Meškos išsigandę miško žvėrys nusprendė susiręsti pilį. Susirado tuščiavidurį ąžuolą, labai seną ir žaibo išdegintą. Uždėjo jam tvirtą stogą ir stiprius vartus įstatė. Tūkstantmečio ąžuolo kamieno net meškos geležiniai batai nepajėgtų išjudint. Pasislėpė visi naujoje pilyje ir gyvena. Tik pakaitom sargybą eina ir vartus saugo, kad meška paslapčia neužkluptų.
Toje žvėrių pilyje gyveno jaunas vilkiukas, vardu Vilkis Pilkis. Stovėjo jis kartą vartų sargyboje ir pamatė pro šalį einant nepaprastai gražią vilkytę.
- Kur taip drąsiai keliauji! Juk tuoj sutems. Argi nežinai, kad Labanoro girioje siaučia meška Miežioka? – užkalbino ją Vilkis Pilkis.
- Niekad apie tokią negirdėjau. Aš esu Vilkytė Gražuolytė, gyvenu prie Platelių ežero, o dabar keliauju į Adutiškį savo dėdės aplankyti. Ir jokių meškų nebijau, – tvirtino Vilkytė Gražuolytė.
- Tai nepaprasta meška. Ji milžinė, su geležiniais batais. Kartą net visą kaimą sumindė, – pradėjo aiškinti Vilkis Pilkis, vaizduodamas piktai trepsinčią ir riaumojančią mešką.
Vilkytė Gražuolytė net už medžio pasislėpė.
- Bet tu gali būt rami. Mūsų pilis labai stipri. Miežioka jos neįveiks. Gali čia ramiai pernakvot, o rytoj galėsi keliauti toliau, – nuramino ją Vilkis Pilkis.
Ir jiedu įsišnekėję įėjo pilin, bet pamiršo užverti vartus. O meška Miežioka to tik ir laukė. Šoko iš eglyno, į pilį įbėgo, Vilkytę Gražuolytę pačiupo, visus žvėris išvaikė ir vartus užtrenkė. Ir liko viena karaliauti pilyje. Žvėrys išsigandę išbėgiojo kas kur.
Liko Vilkis Pilkis vienui vienas miške. Brenda keliu galvą panarinęs ir verkia.
- Tai keistenybės. Pirmą kartą matau vilką verkiantį, – sako kalvis į priekalą pasirėmęs ir Vilkį Pilkį, pro šalį sliūkinantį, stebėdamas.
- Tai kad meška Miežioka pagrobė mano mylimąją Vilkytę Gražuolytę. O aš nieko padaryti negaliu. Todėl esu nelaimingas, – liūdnai sako Vilkis Pilkis.
- O ar esi kada girdėjęs apie geležinį vilką? – klausia jo kalvis.
- Ne, – nustebo Vilkis Pilkis.
Tuomet kalvis papasakojo jam legendą apie geležinį vilką. Vilkis Pilkis klausėsi net liežuvį iškišęs.
- Jei stosi pas mane mokiniu, išmokysiu geležinius šarvus nusikalti. Tuomet galėsi mešką Miežioką įveikti ir Vilkytę Gražuolytę išvaduoti.
Ir pradėjo Vilkis Pilkis mokytis iš kalvio geležį kalti, lankstyti, virinti ir kniedyti. Nusikalė sau šarvus, skydą ir geležinį kaulą. O kai nusikalė, tai kalviui žemai nusilenkė, padėkojo ir iškeliavo Vilkytės Gražuolytės vaduoti. Kai priėjo ąžuolinę pilį, trinktelėjo geležiniu kaulu į vartus ir sušuko:
- Paleisk, meška Miežioka, Vilkytę Gražuolytę, palik pilį ir keliauk sau sveika, kur nori. Labanoro giria didelė, vietos visiems pakaks!
- Koks čia kankorėžis mane moko? Visa Labanoro giria tik man priklauso. Ką norėsiu tą ir darysiu! – suriaumojo meška ir iššoko iš pilies geležies batais trepsėdama.
Bet Vilkis Pilkis nepabūgo, kaulą stipriau nutvėręs įsuko ir kaukšt pakaukšt per meškos geležinius batus. Meškai kojos susipynė, ji griuvo aukštielninka, šonus apsidaužė, paskui pašoko ir baubdama pabėgo. Niekas daugiau jos Labanoro girioje ir nematė. Liko tik kaimui Miežionių pavadinimas. O Vilkis Pilkis išvadavo Vilkytę Gražuolytę, jiedu susituokė ir laimingai gyveno ąžuolo pilyje.
|
Kaip išlaisvinti vaiko fantaziją?
Ieva Lazarevienė, bibliotekos vedėja
Norime, kad mūsų vaikai būtų geri, protingi ir laimingi. Būkštaujame, kad jų vaikystės nepasiglemžtų bukinantys kompiuteriniai žaidimai ir televizija, žudanti gebėjimą kurti, todėl visokiais būdais stengiamės, kad jie … skaitytų. Kad bibliotekoje visuomet rastų gerą knygą. Sau. Kiekvienas. Ir nors kiekviena rasta gera knyga sau – jau yra dovana, smagu vaikui padėti pačiam atrasti, kaip lavėja jo vaizduotė, kyla asociacijos, turtėja žodynas, įvairesnėmis spalvomis, jausmais ir garsais nušvinta pasaulis…
Tokių atradimų galimybę Druskininkų „Saulės“ pagrindinės mokyklos mokiniams suteikė ten viešėjęs neįprastas svečias – dailininkas, knygų autorius ir iliustratorius Paulius Juodišius. Vaikams ne taip jau dažnai tenka susitikti su knygų kūrėjais, tad šis susitikimas buvo sumanytas kaip dar viena dovana daugiausiai knygų perskaičiusiems ketvirtokams.
Dailininkas – ne stereotipinis – be beretės, šaliko ir teptukų – pašmaikštaudamas pasistatė nematytą neregėtą molbertą ir pradėjo literatūrinę-muzikinę pamoką – nepamoką. Ko gero, tai buvo pirmoji tokia pamoka mokykloje, kai skambutis pertraukai nieko nereiškė. Visi, aistringai panirę į kūrybą, negirdėjo ir nematė nieko aplinkui.
Vaikai kūrė vieną bendrą pasaką – po detalę, po siužeto vingį, vienas kitam pagelbėdami,vienas kitą papildydami, vienas kitam prieštaraudami, tačiau dailininko Pauliaus sumaniai vadovaujami, sugebėjo viską sklandžiai į vieną pynę supinti. Ir ko tik toje pynėje nebuvo – ir tėvelių išminties, ir savo patyrimo, ir kažkada skaitytų pasakų, girdėtų legendų, ir šiuolaikinio „fantazy“ siūlų… Daugiausia dėmesio ir laiko, be abejo, vaikai skyrė pagrindiniam personažui – tūlam Franciui Marmūziukui, iš Ispanijos futbolo rungtynių skridusiam ir, sudužus lėktuvui, Dzūkijos pelkėse prieglobstį radusiam – nepaprastai muzikaliam fantastiniam gyvūnui, mitusiam musmirėm ir dumblinu pelkių vandeniu, auginusiam varliašunį – piratą – vienintelį draugą, kurį nešiojosi ant kairiojo peties ir kuriam skyrė savo lyriškas dainas, laukdamas išsvajotosios laumraganės. Užgniaužę kvapą vaikai stebėjo, kaip dailininkas tuoj pat į popieriaus lapą perkėlė visas jų fantazijas. Ar tik ne dailininko profesionalumą norėdami išbandyti, mokinukai prisigalvojo tiek skirtingų sunkiai įsivaizduojamų detalių, dėl kurių net ir vargšo Marmūziuko rankos, ir kojos niekaip negalėjo būti vienodos?
Kai pirmasis darbas buvo baigtas, o visi jau galėjo gėrėtis pasiektu rezultatu, talentingasis rašytojas ir dailininkas visiems išdalijo savo paties rankomis pagamintus ir originaliai išgražintus vis kitaip skambančius varpelius, būgnus ir būgnelius, skudučius ir barškučius, styginius, mušamuosius ir pučiamuosius instrumentus, kuriems ir pavadinimas dar nesugalvotas. Ir tada, šiek tiek pasipraktikavę, pajutę ritmą, visi kartu sukūrė ir, dailininkui Pauliui pritariant gitara, sudainavo originalią, „labai ispaniškai“ skambėjusią dainelę savo herojui.
„Kada dar pas mus atvažiuosit?“ – apspitę būriu išlydimą dailininką klausinėjo laimingi vaikai. Kas žino? Šis renginys – mokyklos bibliotekos vykdomos neformalaus švietimo programos „Aš skaitau, skaityk ir tu!” – dalis. Galbūt dar pavyks gauti pinigėlių ir kitiems susitikimams…
Ieva Lazarevienė, bibliotekos vedėja
Tokių atradimų galimybę Druskininkų „Saulės“ pagrindinės mokyklos mokiniams suteikė ten viešėjęs neįprastas svečias – dailininkas, knygų autorius ir iliustratorius Paulius Juodišius. Vaikams ne taip jau dažnai tenka susitikti su knygų kūrėjais, tad šis susitikimas buvo sumanytas kaip dar viena dovana daugiausiai knygų perskaičiusiems ketvirtokams.
Dailininkas – ne stereotipinis – be beretės, šaliko ir teptukų – pašmaikštaudamas pasistatė nematytą neregėtą molbertą ir pradėjo literatūrinę-muzikinę pamoką – nepamoką. Ko gero, tai buvo pirmoji tokia pamoka mokykloje, kai skambutis pertraukai nieko nereiškė. Visi, aistringai panirę į kūrybą, negirdėjo ir nematė nieko aplinkui.
Vaikai kūrė vieną bendrą pasaką – po detalę, po siužeto vingį, vienas kitam pagelbėdami,vienas kitą papildydami, vienas kitam prieštaraudami, tačiau dailininko Pauliaus sumaniai vadovaujami, sugebėjo viską sklandžiai į vieną pynę supinti. Ir ko tik toje pynėje nebuvo – ir tėvelių išminties, ir savo patyrimo, ir kažkada skaitytų pasakų, girdėtų legendų, ir šiuolaikinio „fantazy“ siūlų… Daugiausia dėmesio ir laiko, be abejo, vaikai skyrė pagrindiniam personažui – tūlam Franciui Marmūziukui, iš Ispanijos futbolo rungtynių skridusiam ir, sudužus lėktuvui, Dzūkijos pelkėse prieglobstį radusiam – nepaprastai muzikaliam fantastiniam gyvūnui, mitusiam musmirėm ir dumblinu pelkių vandeniu, auginusiam varliašunį – piratą – vienintelį draugą, kurį nešiojosi ant kairiojo peties ir kuriam skyrė savo lyriškas dainas, laukdamas išsvajotosios laumraganės. Užgniaužę kvapą vaikai stebėjo, kaip dailininkas tuoj pat į popieriaus lapą perkėlė visas jų fantazijas. Ar tik ne dailininko profesionalumą norėdami išbandyti, mokinukai prisigalvojo tiek skirtingų sunkiai įsivaizduojamų detalių, dėl kurių net ir vargšo Marmūziuko rankos, ir kojos niekaip negalėjo būti vienodos?
Kai pirmasis darbas buvo baigtas, o visi jau galėjo gėrėtis pasiektu rezultatu, talentingasis rašytojas ir dailininkas visiems išdalijo savo paties rankomis pagamintus ir originaliai išgražintus vis kitaip skambančius varpelius, būgnus ir būgnelius, skudučius ir barškučius, styginius, mušamuosius ir pučiamuosius instrumentus, kuriems ir pavadinimas dar nesugalvotas. Ir tada, šiek tiek pasipraktikavę, pajutę ritmą, visi kartu sukūrė ir, dailininkui Pauliui pritariant gitara, sudainavo originalią, „labai ispaniškai“ skambėjusią dainelę savo herojui.
„Kada dar pas mus atvažiuosit?“ – apspitę būriu išlydimą dailininką klausinėjo laimingi vaikai. Kas žino? Šis renginys – mokyklos bibliotekos vykdomos neformalaus švietimo programos „Aš skaitau, skaityk ir tu!” – dalis. Galbūt dar pavyks gauti pinigėlių ir kitiems susitikimams…
Ieva Lazarevienė, bibliotekos vedėja