DĖŽĖ |
Istorija sukurta kartu su Vilniaus Pelėdos pradinės mokyklos 4 D mokiniais (mokytoja Jurga Sizovienė). Kuri pabaiga pati įdomiausia?
Skaitykite ir nuspręskite arba... sugalvokite savo pabaigą! |
Bum, bum, bum – tamsią naktį pabeldė kažkas į žmogelio vardu
Žmogelis langą.
– Kas ten? – paklausė Žmogelis.
– Dėžė, – atsakė balsas už lango.
– Kokia dar dėžė? – nesuprato Žmogelis, bet niekas jam nepaaiškino, todėl jis padėjo ant stalelio knygą atsikėlė iš lovos ir atidarė duris.
Tarpdury plačiai šypsodamasis stovėjo paštininkas Anulėnas su žalia dėže.
– Ar tai tikrai man? Niekas man nežadėjo siųsti jokių dėžių, – sunerimo Žmogelis.
– Galite net neabejoti. Tokia dėžė gali būti tik jums, – labai tvirtai patikino paštininkas Anulėnas.
– O kas jūs toks būsit, kad taip viską gerai žinot apie dėžes?
– Na, aš esu kažkas, labai panašus į paštininką Anulėną.
– Tikrai labai panašus, – sutiko Žmogelis.
– Na matot, – neaiškiai paaiškino paštininkas, linktelėjęs galvą. Ir ištirpo lyg braškinių ledų porcija. Liko tik balutė kvepianti apelsinais.
– Keistenybės. Paštininkai tirpsta net neatsisveikinę, – suburbėjo Žmogelis, pažiūrėjo į mėnulį ir uždarė duris.
Užsidegęs šviesą svetainėje užtiesė ant stalo naują staltiesę ir užkėlęs ant viršaus dėžę pradėjo ją tyrinėti.
Ant dangtelio buvo gražiomis auksinėmis raidėmis užrašyta: „Žalia dėžė. Jokiu būdu neatidaryti“.
Išsigando Žmogelis ir greitai įkišo tą dėžę į spintą, spyną pakabino, o pats po lova palindo. Bet nuobodu gulėt po lova.
– Kodėl aš turiu gulėti dulkėtam palovyje? Juk tai mano namai! – supyko jis. Išsikepurnėjęs iš po lovos, čiupo šluotą, iššlavė palovį ir vėl atgal įlindo. Bet net švariam palovy neįdomu gulėti.
– Kas čia šeimininkas, aš ar dėžė? Štai imsiu ir ją atidarysiu! – sušuko jis ir ištraukė iš spintos dėžę.
– Kas ten? – paklausė Žmogelis.
– Dėžė, – atsakė balsas už lango.
– Kokia dar dėžė? – nesuprato Žmogelis, bet niekas jam nepaaiškino, todėl jis padėjo ant stalelio knygą atsikėlė iš lovos ir atidarė duris.
Tarpdury plačiai šypsodamasis stovėjo paštininkas Anulėnas su žalia dėže.
– Ar tai tikrai man? Niekas man nežadėjo siųsti jokių dėžių, – sunerimo Žmogelis.
– Galite net neabejoti. Tokia dėžė gali būti tik jums, – labai tvirtai patikino paštininkas Anulėnas.
– O kas jūs toks būsit, kad taip viską gerai žinot apie dėžes?
– Na, aš esu kažkas, labai panašus į paštininką Anulėną.
– Tikrai labai panašus, – sutiko Žmogelis.
– Na matot, – neaiškiai paaiškino paštininkas, linktelėjęs galvą. Ir ištirpo lyg braškinių ledų porcija. Liko tik balutė kvepianti apelsinais.
– Keistenybės. Paštininkai tirpsta net neatsisveikinę, – suburbėjo Žmogelis, pažiūrėjo į mėnulį ir uždarė duris.
Užsidegęs šviesą svetainėje užtiesė ant stalo naują staltiesę ir užkėlęs ant viršaus dėžę pradėjo ją tyrinėti.
Ant dangtelio buvo gražiomis auksinėmis raidėmis užrašyta: „Žalia dėžė. Jokiu būdu neatidaryti“.
Išsigando Žmogelis ir greitai įkišo tą dėžę į spintą, spyną pakabino, o pats po lova palindo. Bet nuobodu gulėt po lova.
– Kodėl aš turiu gulėti dulkėtam palovyje? Juk tai mano namai! – supyko jis. Išsikepurnėjęs iš po lovos, čiupo šluotą, iššlavė palovį ir vėl atgal įlindo. Bet net švariam palovy neįdomu gulėti.
– Kas čia šeimininkas, aš ar dėžė? Štai imsiu ir ją atidarysiu! – sušuko jis ir ištraukė iš spintos dėžę.
Bet užrašas ant dėžės labai jau griežtas. O kas, jei dėžėj koks slibinas tupi? Tik ir laukia, kol dangtelį praversi. Tada iššoks, pūstelės ugnim ir sudegins namą. Arba puodus pavogs. Kaipmat Žmogeliui visa drąsa išgaravo.
Čiupo jis knygą ir apsimetė, kad skaito.
– Oi, kokia įdomi knyga. Kokie gražūs sakiniai. Neįmanoma
atsitraukti. Nieko nematau aplink. – O pats stebi dėžę.
Bet dėžė tupi sau ramiai ant stalo ir nė krust.
– Na, kas per nelaimė... Nekruta. Jei būtų slibinas, tikrai taip ramiai nesėdėtų. Slibinai labai nervingi. Nors nei vieno nesu sutikęs, bet tvirtai tai žinau. Aha, tuoj aš ją išgąsdinsiu, – nudžiugo Žmogelis, nusprendęs, kad dėžėj nėra slibino.
Užsikepurnojo ant stogo ir pradėjo ūbauti į kaminą. Taip baisiai ūbavo, kad net pačiam šiurpuliukai nugara pradėjo lakstyti. Bet nusileidęs į kambarį rado dėžę ramiai sau gulinčią ant stalo.
– Mat kokia drąsi, – nusistebėjo Žmogelis. – Eik iš čia. Eik namo. Put put put, štiš! Oi, koks aš kvailas... Na kaip ji išeis iš čia, juk neturi nei kojų, nei sparnų, – nusijuokė žmogelis ir iškirpęs iš kartono 20 kojyčių priklijavo prie dėžės.
Bet dėžė net nemano niekur eiti.
– Na, nenori eiti, tai ir gulėk čia. Kas man darbo. Labai čia man reikia tave atidarinėt, – pasakė jis.
Bet neramu jam, taip knieti sužinoti, kas gi ten viduje. Nemiega žmogelis, nagus griaužia, ramybės neranda...
Čiupo jis knygą ir apsimetė, kad skaito.
– Oi, kokia įdomi knyga. Kokie gražūs sakiniai. Neįmanoma
atsitraukti. Nieko nematau aplink. – O pats stebi dėžę.
Bet dėžė tupi sau ramiai ant stalo ir nė krust.
– Na, kas per nelaimė... Nekruta. Jei būtų slibinas, tikrai taip ramiai nesėdėtų. Slibinai labai nervingi. Nors nei vieno nesu sutikęs, bet tvirtai tai žinau. Aha, tuoj aš ją išgąsdinsiu, – nudžiugo Žmogelis, nusprendęs, kad dėžėj nėra slibino.
Užsikepurnojo ant stogo ir pradėjo ūbauti į kaminą. Taip baisiai ūbavo, kad net pačiam šiurpuliukai nugara pradėjo lakstyti. Bet nusileidęs į kambarį rado dėžę ramiai sau gulinčią ant stalo.
– Mat kokia drąsi, – nusistebėjo Žmogelis. – Eik iš čia. Eik namo. Put put put, štiš! Oi, koks aš kvailas... Na kaip ji išeis iš čia, juk neturi nei kojų, nei sparnų, – nusijuokė žmogelis ir iškirpęs iš kartono 20 kojyčių priklijavo prie dėžės.
Bet dėžė net nemano niekur eiti.
– Na, nenori eiti, tai ir gulėk čia. Kas man darbo. Labai čia man reikia tave atidarinėt, – pasakė jis.
Bet neramu jam, taip knieti sužinoti, kas gi ten viduje. Nemiega žmogelis, nagus griaužia, ramybės neranda...
O dabar vaikų sukurtos pabaigos:
Taip praėjo mėnuo. Žmogelis vis mąstė, kas ten galėtų būti. Gal tai tik Kalėdų eglės žaisliukai? Ne, niekas man jų nedovanotų… O gal koks šuniukas? Bet ne, jis turėtų judėti, loti. Taip Žmogelis sulaukė Velykų. Atsikėlęs ryte išlipo iš lovos, sėdo prie stalo marginti kiaušinių. Tada jis pastebėjo keistą dalyką – dėžė buvo kokiais dvidešimt centimetrų paaugusi! Žmogeliui vėl šovė mintis apie slibiną, bet šį kartą jis nespėjo pagalvoti, nes dėžė pradėjo plyšti ir... Išaugo didelis medis! Jis buvo apsipylęs žiedais! Žmogelis apsidžiaugė, kad tiek ilgai laukė ir kad išaugo labai gražus ir didelis medis. Nuo to laiko pas Žmogelį rinkosi daug žmonių, jis susirado daug draugų ir buvo laimingas!
Mija Kochankaitė
Mija Kochankaitė
Išaušo rytas. Priėjo Žmogelis prie dėžės, sukaupė visą savo
drąsą ir atidarė ją. Tik staiga – vaje! Žmogelis nė nepajuto, kaip atsidūrė
žalioje saloje. Saloje vaizdas buvo nuostabus: skraidė žali drugeliai, žaliavo
žolytė, čiurleno žalias upelis, o tarp žalių debesų nardė žali paukščiai. O
keisčiausia tai, kad viskas aplinkui kvepėjo apelsinais.
– Sveikas atvykęs! – kažkas sušuko žmogeliui už nugaros.
Žmogelis labai nustebęs atsisuko ir pamatė ne ką kitą, o paštininką Anulėną.
Šis pakvietė žmogelį pas save į svečius, į mažą jaukų namelį ant kalno. Anulėnas papasakojo, kad girdėjo apie Žmogelį kaip apie labai dosnų geraširdį smalsuolį. Todėl ir pasirinko dėžę atnešti kaip tik jam, kad galėtų susidraugauti.
Jie lengvai ir greitai susipažino, susidraugavo, ir dabar dar yra geriausi draugai.
Norvilė Stonytė
– Sveikas atvykęs! – kažkas sušuko žmogeliui už nugaros.
Žmogelis labai nustebęs atsisuko ir pamatė ne ką kitą, o paštininką Anulėną.
Šis pakvietė žmogelį pas save į svečius, į mažą jaukų namelį ant kalno. Anulėnas papasakojo, kad girdėjo apie Žmogelį kaip apie labai dosnų geraširdį smalsuolį. Todėl ir pasirinko dėžę atnešti kaip tik jam, kad galėtų susidraugauti.
Jie lengvai ir greitai susipažino, susidraugavo, ir dabar dar yra geriausi draugai.
Norvilė Stonytė
|
Tada nusprendė išmesti dėžę iš namų. Žmogelis iš pradžių nunešė ją prie upės. Kai grįžo, rado dėžę ten pat, iš kur buvo paėmęs. Žmogelis susinervino ir dėžę numetė nuo krioklio. Grįžo namo nurimęs, tačiau dėžę vėl rado savo vietoje. Tuomet pasiryžo ją atidaryti. O dėžėje buvo tik kvietimas į gimtadienį nuo jo seno draugo burtininko. Turbūt jis ir užkerėjo tą dėžę, kad ji visą laiką būtų pas jo draugą Žmogelį.
Dominykas Stučys |
Nusibodo labai Žmogeliui šita ramybės neduodanti dėžė. Jis
nuėjo į virtuvę, pasiėmė kočėlą ir grįždamas pamatė apelsiną. Truputį pagalvojo
ir nusprendė – suvalgys apelsiną!
Kai suvalgė apelsiną, nuėjo į kambarį ir nedrąsiai prisiartino prie dėžės. Žvilgterėjo į ją ir pagalvojo, kad gal dar paskambins draugui. Tačiau pažiūrėjęs į laikrodį pamatė, kad jau po vidurnakčio. Tada vėl prisiartino prie tos žalios dėžės, jau paskutinį kartą. Užsimojo ir – kaip trenks į ją su kočėlu! Dėžė atsidarė, o viduje buvo užrašas: „Penktadieniais apelsinus sapnuoti ir valgyti draudžiama. O jei suvalgei – daryk 50 pritūpimų.“ Žmogelis prisiminė, kad suvalgė vieną aplesiną, bet jis nežinojo, kas yra pritūpimai, nes buvo nesportiškas. Taip iki gyvenimo pabaigos ir spėliojo, kas yra pritūpimai ir kas toliau su juo atsitiks.
Evaldas Ancypa
Kai suvalgė apelsiną, nuėjo į kambarį ir nedrąsiai prisiartino prie dėžės. Žvilgterėjo į ją ir pagalvojo, kad gal dar paskambins draugui. Tačiau pažiūrėjęs į laikrodį pamatė, kad jau po vidurnakčio. Tada vėl prisiartino prie tos žalios dėžės, jau paskutinį kartą. Užsimojo ir – kaip trenks į ją su kočėlu! Dėžė atsidarė, o viduje buvo užrašas: „Penktadieniais apelsinus sapnuoti ir valgyti draudžiama. O jei suvalgei – daryk 50 pritūpimų.“ Žmogelis prisiminė, kad suvalgė vieną aplesiną, bet jis nežinojo, kas yra pritūpimai, nes buvo nesportiškas. Taip iki gyvenimo pabaigos ir spėliojo, kas yra pritūpimai ir kas toliau su juo atsitiks.
Evaldas Ancypa
Nusprendė Žmogelis žūtbūt dėžę atidaryti. Išlindo jis iš palovio. Iš pradžių Žmogelis pažiūrėjo pro dėžės rakto skylutę. Pažiūrėjo, bet nieko nesimatė. Spyna labai lengvai atsidarė. O kai atidarė... Pradėjo snigti! Šią žiemą mieste visai nebuvo sniego, ir visi labai jo laukė. Žmogelis išnešė dėžę į lauką, kad visi žmonės pamatytų sniegą. Nuo to laiko kiekvieną žiemą jų mieste būdavo sniego!
Augustė Kriščiūnaitė
Augustė Kriščiūnaitė
|
Nemiega žmogelis, nagus graužia, ramybės neranda, kol
galiausiai susigundo tą dėžę atidaryti. Prisėlino jis prie dėžės ir pradėjo
drebėti. Drebėdamas atidarė dėžę, o ten – gyvatė. Žmogelis iš baimės pradėjo
klykti. Gyvatė nustebino Žmogelį. Ji prabilo žmogaus balsu. Gyvatė užsiminė
apie tai, kad ji iš tikrųjų yra užkeikta princesė, o, kad panaikintų užkeikimą,
ją turi pabučiuoti koks nors vyras. Nors žmogelis nekenčia gyvačių, jis ją
pabučiavo, kad panaikintų tos užkeikimą. Žmogelis išvydo nuostabaus grožio
princesę. Princesė jam padėkojo ir pažadėjo išpildyti vieną Žmogelio norą.
Žmogelis norėjo nebebijoti gyvačių. Princesė išpildė jo norą ir iškeliavo. Nuo
to laiko Žmogelis nebijo gyvačių.
Skomantas Vitkūnas |
O pro langą saulės spinduliai lenda. Tai reiškia, kad išaušo rytas. Žmogelis pramerkia vieną akį, paskui kitą, o dėžės dangtelis pradarytas. Žmogelis prieina prie dėžės, įkiša savo ilgos nosies galiuką. Nosis viską apuostė ir aptiko kažkokį judantį objektą. Sukaupęs visą drąsą jis atidarė dėžę. O dėžėj – mažas šuniukas guli. Žmogelis pažiūrėjo į jį ir susigraudino todėl, kad Žmogelis buvo vienišas. O dabar turės draugą Laimiuką.
Emilija Komaraitė
Emilija Komaraitė
Kitą dieną Žmogelis kepa pusryčiams blynus, tik staiga
išgirdo trimito garsus, sklindančius iš dėžės. Pagalvojo: „Kas bus, tas bus!“ – ir atidarė
dėžę. Iš dėžės iššoko pingviniukas su trimitu. Žmogelis ėmė jį vaikytis po visą
kambarį, tačiau nejučia ėmė šokti pagal trimito, kurį pūtė pingviniukas,
garsus. Tai pastebėjęs norėjo liautis, tačiau tik dar smagiau ėmė trypinėti. Tik
staiga kad pokšt, pokšt! Žmogelis suprato, kad jo blynai prisvilo. Čiupo keptuvę
ir atsidūrė... kažkokiame dideliame žaliame name be langų ir durų. Jis atsidūrė
dėžėje! Dangtis atsidarė ir į vidų pažvelgė milžiniškas paštininko Anulėno
veidas! Žmogelis riktelėjo ir atsibudo palovyje, kur buvo užsnūdęs. Išlindo iš
palovio ir prilėkęs atidarė dėžę. Ji buvo... tuščia! Nuo to laiko Žmogelis be
baimės atidaro dėžes, tik iš pradžių jas pastato po stalu, kad pastovėtų. Dėl
visa ko.
Rūta Giedrytė
Rūta Giedrytė
Staiga dėžė dingo. Žmogelis labai nustebo, bet tuo pačiu ir
apsidžiaugė. Žmogelis ramiai nuėjo skaityti knygos. Jis skaitė ilgai, kol jam
ant kelių vėl atsirado dėžė. Dėžė pradėjo kalbėti: „Atidaryk mane, atidaryk
mane!!!” Žmogelis pagalvojo – atidarysiu tą nelemtą dėžę, pasižiūrėsiu kas
viduje ir uždarysiu. Žmogelis atvėrė dėžę, o iš dėžės išlindo Žmogelio
antrininkas, tik nykštuko dydžio. Žmogelis bandė uždaryti dėžę, bet nykštukas
pabėgo iš dėžės. Nykštukas prisistatė: „Aš esu Žmiegelis“. Nykštukas Žmiegelis
papasakojo, kad jis visą tą laiką miegojo dėžėje ir sapnuose darė tą patį, ką
Žmogelis darė realybėje. Tikrovėje tokių nykštukų niekas nemato, bet kiekvienas
turi po tokį antrininką Žmiegelį. Kai žmogus pasijunta vienišas, nykštukas pasirodo
ir jie susidraugauja. Ir taip gyvena visą gyvenimą – žmogus su savo Žmiegeliu.
Povilas Budvytis
Povilas Budvytis
Būtų Žmogelis visus nagus nusigraužęs, bet pamatė, jog į miestelį atsliūkino rytas. Žmogelis ilgai suko galvą kol galiausiai nusprendė, ką jam daryti. Jis su nerimu nužvelgė dėžę, paėmė mobilųjį telefoną ir surinko numerį. Jis skambino mistinių, tiesiog neįmanomų dalykų ekspertui, trumpiau, neįmanomų dalykų detektyvui, savo broliui Žmogeliukui Žmogauskui. Beje, su savo broliu Žmogelis paskutinį kartą bendravo prieš tris metus!!! Žmogelis buvo labai uždaras žmogus.
– Klausau! – atsiliepė Žmogeliukas Žmogauskas.
– Laba diena, – nedrąsiai pasisveikino Žmogelis. – Čia aš, tavo brolis, Žmogelis, – jau drąsiau prisistatė. – Man reikia tavo pagalbos. Gavau dėžę, bet ant jos parašyta: „Žalia dėžė. Jokiu būdu neatidaryti“. Tai ką man daryti?! – iš nevilties suriko Žmogelis.
– Įdomu… Gerai, būsiu pas tave po kelių minučių, bet turėsi papasakoti man daugiau. Susitiksime pas tave namuose, – pasakė detektyvas ir padėjo ragelį.
Kaip ir sakė detektyvas, Žmogeliukas Žmogauskas pas Žmogelį atvyko per kelias minutes. Žmogelis viską papasakojo detektyvui. Brolis kiek pagalvojęs nusprendė:
– Reikia atidaryti dėžę.
Žmogelis norėjo pasipriešinti, bet neišdrįso, juk tai profesionalus detektyvas, jo vyresnysis brolis! Taigi, detektyvas priėjo prie dėžės ir ją atidarė. Dėžėje gulėjo apdulkėjęs raktas, o šalia jo Žmogelio buto planas.
– Ką gi, žiūrėkime, kur mus nuves šis planas, – tarė Žmogeliukas.
Jis paėmė planą ir ėjo ta kryptimi, kuria jis vedė. Jie priėjo prie spintos ir atidarė ją. Spintos gilumoje buvo matyti durelės, o durelėse – spyna. Žmogelis atsargiai įkišo raktą į spyną ir pasuko jį. Detektyvas atidarė dureles ir išvydo ten seną, apdulkėjusią ir nespalvotą nuotrauką. Joje puikavosi brolių senelė ir senelis.
– Ką??? – nusistebėjo abu.
Bet šalia jie pastebėjo laiškelį, kuriame buvo parašyta: „Mieli mano anūkai, džiaugiuosi, kad pagaliau suradote mano palikimą jums. Deja, jau mirę Jūsų senelė ir senelis“ (kuris, beje, buvo tas kažkas, panašus į paštininką Anulėną).
Augustė Tidikytė
– Klausau! – atsiliepė Žmogeliukas Žmogauskas.
– Laba diena, – nedrąsiai pasisveikino Žmogelis. – Čia aš, tavo brolis, Žmogelis, – jau drąsiau prisistatė. – Man reikia tavo pagalbos. Gavau dėžę, bet ant jos parašyta: „Žalia dėžė. Jokiu būdu neatidaryti“. Tai ką man daryti?! – iš nevilties suriko Žmogelis.
– Įdomu… Gerai, būsiu pas tave po kelių minučių, bet turėsi papasakoti man daugiau. Susitiksime pas tave namuose, – pasakė detektyvas ir padėjo ragelį.
Kaip ir sakė detektyvas, Žmogeliukas Žmogauskas pas Žmogelį atvyko per kelias minutes. Žmogelis viską papasakojo detektyvui. Brolis kiek pagalvojęs nusprendė:
– Reikia atidaryti dėžę.
Žmogelis norėjo pasipriešinti, bet neišdrįso, juk tai profesionalus detektyvas, jo vyresnysis brolis! Taigi, detektyvas priėjo prie dėžės ir ją atidarė. Dėžėje gulėjo apdulkėjęs raktas, o šalia jo Žmogelio buto planas.
– Ką gi, žiūrėkime, kur mus nuves šis planas, – tarė Žmogeliukas.
Jis paėmė planą ir ėjo ta kryptimi, kuria jis vedė. Jie priėjo prie spintos ir atidarė ją. Spintos gilumoje buvo matyti durelės, o durelėse – spyna. Žmogelis atsargiai įkišo raktą į spyną ir pasuko jį. Detektyvas atidarė dureles ir išvydo ten seną, apdulkėjusią ir nespalvotą nuotrauką. Joje puikavosi brolių senelė ir senelis.
– Ką??? – nusistebėjo abu.
Bet šalia jie pastebėjo laiškelį, kuriame buvo parašyta: „Mieli mano anūkai, džiaugiuosi, kad pagaliau suradote mano palikimą jums. Deja, jau mirę Jūsų senelė ir senelis“ (kuris, beje, buvo tas kažkas, panašus į paštininką Anulėną).
Augustė Tidikytė