Šios pasakos sukurtos kartu su Jurbarko vaikais kūrybinių dirbtuvių metu. Pasakų tema - "Nemuno legendos". Pažiūrėkit kas gi mums įdomaus susikūrė.
Grybnemunė |
Daugiau
|
Labai senais laikais, kurių nepamena net seniausi Jurbarko ąžuolai, Nemunas gyveno ne žemėje, o tolimoje melsva šviesa švytinčioje planetoje vardu Grybnemunė.
Grybsiai – Grybnemunės planetos gyventojai, senovėje labai saugojo Nemuno vandenyną. Mat jie gyveno plaukiojančiuose namuose, augino plaukiojančiuose vazonuose daržoves, gėles, medžius ir žvejojo žuvis.
Bet vėliau kažkodėl aptingo ir pradėjo visus nereikalingus daiktus ir šiukšles mėtyti tiesiai į švarų Nemuno vandenį.
Nemunas vakarais rūpestingai visas tas šiukšles išsišukuodavo iš savo bangų, paskui surūšiuodavo ir sukraudavo pakrantėse, nes manė, kad tai grybsių netyčia pamesti daiktai.
Bet grybsiai nekreipė dėmesio į Nemuno pastangas ir toliau nieko negalvodami šiukšlino. Šiukšlių krūvos planetoje didėjo, ir greitai Nemunui visai nebeliko vietos.
Grybsiai – Grybnemunės planetos gyventojai, senovėje labai saugojo Nemuno vandenyną. Mat jie gyveno plaukiojančiuose namuose, augino plaukiojančiuose vazonuose daržoves, gėles, medžius ir žvejojo žuvis.
Bet vėliau kažkodėl aptingo ir pradėjo visus nereikalingus daiktus ir šiukšles mėtyti tiesiai į švarų Nemuno vandenį.
Nemunas vakarais rūpestingai visas tas šiukšles išsišukuodavo iš savo bangų, paskui surūšiuodavo ir sukraudavo pakrantėse, nes manė, kad tai grybsių netyčia pamesti daiktai.
Bet grybsiai nekreipė dėmesio į Nemuno pastangas ir toliau nieko negalvodami šiukšlino. Šiukšlių krūvos planetoje didėjo, ir greitai Nemunui visai nebeliko vietos.
Ir štai vieną naktį Nemunas labai supyko ir nusprendė pasieškoti sau svetingesnių namų. Todėl ėmė ir ištekėjo iš Grybnemunės planetos tolyn į kosmoso tolius.
Ilgus šviesmečius jis klajojo tarp žvaigždžių niekur nerasdamas sau vietos. Kol vieną kartą užtiko mažą sausą planetą.
„Kokia liūdna ir vieniša planeta“ – pamanė Nemunas ir įsikūrė ant jos.
Ir vos tik jis susirangė ant šiurkštaus žemės paviršiaus, planeta tuoj pat atgijo. Atsirado keistų krutančių padarėlių, sukerojo augalai, radosi keisti gyvūnai, dinozaurai, paukščiai, o galiausiai ir žmonės.
O Grybnemunės planeta netekusi Nemuno vis labiau džiūvo. Susitraukė lyg futbolo kamuolys. Štai tuomet grybsiai sunerimo, pradėjo ieškoti Nemuno. Ilgai žvalgėsi teleskopais po kosmoso platybes, kol surado mėlyną planetą ir joje įsikūrusį Nemuną.
Grybsiai vienas po kito sėdo į kosminius laivus ir išskrido į kosmosą gaudyti Nemuno pradingėlio. Bet ilgoje kelionėje be vandens grybsiai sudžiūvo, susitraukė ir tapo panašūs į džiovintus grybus.
Pasisekė tik vienam kosminiam laivui. Jis įkrito į stebuklingus Nemuno vandenis. Sudžiūvęs laivo kapitonas Grybagalvis, seniai susitraukęs į suktą kremblį, atmirko ir atsigavo. Grybagalvis iššoko iš vandens, prisipylė laistytuvą stebuklingų Nemuno vandenų ir iškeliavo ieškoti sudžiūvusių grybsių. Suradęs pasimetėlius paliejo juos vandeniu ir taip atgaivino.
Šitaip žemėje susirinko nemažas būrys grybsių. Tuomet jie pasitarė ir nusprendė pririšti Nemuno uodegą prie kosminio laivo, o tada nutempti pabėgėlį atgal į Grybnemunę. Bet čia sujudo, sukruto žmonės ir įsikibę ėmė traukti Nemuną atgal. Kilo didelė sumaištis, vos Nemuno pusiau neperplėšė. Abi pusės šaukia giria Nemuno gerumą, maldauja pas juos gyventi. Nemunas neištvėręs tų ginčų sušuko:
- Liaukitės rėkti ir ginčytis. Jei jau taip prašote, tuomet tekėsiu per abi planetas. Dieną tekėsiu žemėje, o naktį tekėsiu Grybnemunėje.
Štai nuo tada Nemunas teka dviejose planetose.
Česnakinai
Ant vieno labai aukšto kalno buvo tokia šalis vardu Česnakija.
Tą šalį valdė Didysis Česnakas Žirkliarankis. Karščiausia Česnako žirkliarankio svajonė buvo užkariauti visą pasaulį ir pavadinti jį Didžiąją Česnakija. Todėl jis griežtai įsakė savo šalies gyventojams valgyti tiktai česnakus. Kad būtų piktesni ir visus priešus galėtų išgąsdinti savo kvapu.
O kad nekiltų pagundų kramsnoti ko nors kitko, Česnakijoj buvo uždrausti visi augalai, gėlės ir net medžiai. Laukuose baltavo tiktai česnakų galvutės. Jei Česnakas žirkliarankis kur nors pamatydavo nors mažiausią gėlės daigelį, tuoj pat jį nukirpdavo savo žirklėmis, o kaltuosius griežtai nubausdavo.
Tą šalį valdė Didysis Česnakas Žirkliarankis. Karščiausia Česnako žirkliarankio svajonė buvo užkariauti visą pasaulį ir pavadinti jį Didžiąją Česnakija. Todėl jis griežtai įsakė savo šalies gyventojams valgyti tiktai česnakus. Kad būtų piktesni ir visus priešus galėtų išgąsdinti savo kvapu.
O kad nekiltų pagundų kramsnoti ko nors kitko, Česnakijoj buvo uždrausti visi augalai, gėlės ir net medžiai. Laukuose baltavo tiktai česnakų galvutės. Jei Česnakas žirkliarankis kur nors pamatydavo nors mažiausią gėlės daigelį, tuoj pat jį nukirpdavo savo žirklėmis, o kaltuosius griežtai nubausdavo.
Po metų tokio aštraus valgymo Česnakijos gyventojai česnakinai tapo pikti ir smirdantys tarsi velniai. Tuomet Česnakas žirkliarankis surinko didžiulę kariuomenę ir patraukė per pasaulį užkariaudamas viską, kas tik pasitaikydavo jo kelyje. Užkariautose šalyse visus rastus augalus česnakinai išraudavo ir užsėdavo laukus česnakais.
Taip žygiavo jie nesustodami metus, kol vieną dieną česnakinų kariuomenė priėjo Nemuną.
Jurbarko gyventojai išgirdę apie artėjančius užkariautojus, išardė tiltą per upę, taip tikėdamiesi sustabdyti baisiąją kariuomenę.
Taip žygiavo jie nesustodami metus, kol vieną dieną česnakinų kariuomenė priėjo Nemuną.
Jurbarko gyventojai išgirdę apie artėjančius užkariautojus, išardė tiltą per upę, taip tikėdamiesi sustabdyti baisiąją kariuomenę.
Česnakas žirkliarankis tai pamatęs garsiai nusikeikė, įsakė išpilti česnakus iš maišų ir sutrinti į miltelius. Tada liepė savo kariams pilti česnakų miltelius į vandenį. Po kiek laiko Nemunas pavirto tirštu česnakų padažu. Česnakas žirkliarankis sušuko: „pirmyn“ ir kariuomenė nužygiavo per liūliuojantį padažą link Jurbarko. Matydami artėjančius česnakinus jurbarkiečiai tirtėjo lyg drebulės lapai.
Tačiau vaikai neišsigando. Jie pasiėmė popieriaus, pieštukų ir nupiešė pasakos veikėją Supermultivitaminą. Jo rankos buvo iš gėlių vazonėlių ir daržo grėbliukų, kojos iš pieštukų ir trintukų, kūnas iš stiklainio su augalų sėklomis, už nugaros mojavo nepavargstantys drugelio sparnai ir aišku plevėsavo didvyrio apsiaustas.
Vaikai iškirpo iš popieriaus Supermultivitaminą ir pasakė: „lėk bėk paskubėk, žemę augalais užsėk“. Supermultivitaminas tuoj pat atgijo ir nuskrido virš upės berdamas sėklas. Ir visa upė sužaliavo ir sužydo. Gėlės ištraukė iš vandens visą česnakų padažą ir vėl atsigavęs Nemunas nunešė česnakinų kariuomenę atgal į Česnakiją, pakeliui sodindamas augalus nusiaubtuose laukuose.
Ledienė ir Ugnius
Karšuvos girioje vienas šalia kito stovėjo du nameliai. Viename gyveno Ugnius, o kitame Ledienė. Ir niekaip tuodu kaimynu negalėjo gražiuoju sutarti. Mat buvo labai skirtingi. Ugnius savo ugniniais plaukais galėjo bet ką įkaitinti, o Ledienė savo varveklinėm kasom bet ką užšaldyti. Ugnius savo stikliniame namelyje augino avietes, o Ledienė savo ledo namuose šaldė ledus. Jei tik Ugnius pradėdavo nokinti avietes, tuoj pat Ledienei visi ledo kubeliai išvarvėdavo. O jei tik Ledienė smarkiau šalčio pūsteldavo, tuoj pat Ugniaus avietės nuleipdavo. Todėl ginčijosi ir bambėjo jie per tvorą viens ant kito visą laiką.
O kartą taip smarkiai susiginčijo kad net pliektis tarpusavy pradėjo. Plykst Ugnius karščio šuorą į Ledienės šaldytuvą, žybt Ledienė atgal snaigių tumulą į šiltnamį. Miškas tai šąla, tai kaista, nesuprasi koks metų laikas. Tai varvekliai tysta, tai žibuoklės žydi. O giliai urve nuo neatmenamų laikų snaudė milžiniška meška vardu Makoka.
Neištvėrė meška to ginčo ir pabudo piktai riaumodama, šimtamečius medžius vartydama. Išsigando Ugnius su Lediene ir pasileido bėgti. O meška vejas iš paskos ir trypia viską kas tik kelyje pasitaiko. Mato Ugnius, kad tuoj meška Jurbarką sutryps ir šaukia Ledienei: Lediene brangioji sušaldyk upę.
Pūstelėjo Ledienė į Nemuno vandenį ir tas tuoj pat ledu pavirto. Nubėgo Ugnius su Lediene tuo ledo keliu, o meška iš paskos. Vos tik kitą krantą pribėgo, Ugnius atsisuko ir pūstelėjo į ledą. Tas tuoj pat ištirpo, o meška pliumptelėjo vandenin. Gaivus Nemuno vanduo ją atvėsino ir ji nurimusi išropojo į krantą. Štai taip Ugnius su Lediene išgelbėjo Jurbarką. Bet niekas jiems už tai paminklo nepastatė, nes patys visą tą bėdą ir užvirė. Tačiau dabar jiedu gyvena taikiai. Ugnius augina avietes, o Ledienė šaldo iš jų skaniausius ledus. O paskui pasikinko į vežimą mešką Makoką ir veža tuos skanėstus į Jurbarko turgų. Ir aš ten buvau turguj centais žvanginau, ledus gardžiausius kramsnojau ir ant Makokos jojau.
Atvirkštukų sala
Gyveno Jurbarke berniukas vardu Tomas. Kartą sėdėjo jis senelės namuose ir vartė paveikslėlių knygą. Kai knygą peržiūrėjo, nusprendė užlipti į namo palėpę paieškoti dar daugiau senovinių knygų. Užlipęs kopėčiom surado palėpėj pilną lentyną apdulkėjusių knygų. Pasilipo ant kėdės ir pradėjo traukti iš lentynos didelę knygą, bet kažką užkliudė ir ant dulkėtų grindų pažiro knygos ir daiktai. O ant viršaus užkrito ir sudužo stiklainis su braškiu uogiene.
- Oi ką aš padariau? – išsigando Tomukas, – kaip dabar reikės paaiškinti senelei?
- Ai nieko tokio, pasakysiu, kad čia ne aš išmečiau, o katinas viską išvartė. – Nusprendė jis pagalvojęs.
- Šaunuolis. – Pasakė kažkas jam už nugaros.
Išsigandęs Tomas atsisuko ir pamatė seną apdulkėjusį veidrodį. Jo stiklas buvo kreivas ir jis viską atspindėjo keistai iškreiptai. Turbūt todėl jį kažkada ir nugrūdo į palėpę.
- Oi ką aš padariau? – išsigando Tomukas, – kaip dabar reikės paaiškinti senelei?
- Ai nieko tokio, pasakysiu, kad čia ne aš išmečiau, o katinas viską išvartė. – Nusprendė jis pagalvojęs.
- Šaunuolis. – Pasakė kažkas jam už nugaros.
Išsigandęs Tomas atsisuko ir pamatė seną apdulkėjusį veidrodį. Jo stiklas buvo kreivas ir jis viską atspindėjo keistai iškreiptai. Turbūt todėl jį kažkada ir nugrūdo į palėpę.
- Tu man patinki. Aš esu stebuklingas veidrodis Kreivalonas, – stikliniu balsu pasakė veidrodis, - esi panašus į mane. Aš irgi viską iškraipau, kaip man patogiau. Gal nori paviešėti mano Atvirkštukų saloje, ten galėsi meluoti kiek tik norėsi.
- Aš niekada nemeluoju. – Atkirto Tomas veidrodžiui.
Ir pats to nežinodamas pasakė burtažodį. Vos tik jis taip pasakė - veidrodis, kabuldankšt ir įtraukė jį į savo kreivą atspindį. O paskui išmetė Atvirkštukų saloje. Bet iškrito jau ne Tomas, o Keistukas Atvirkštukas. Su arklio kanopom vietoj rankų ir kojų, kelnėm vietoj marškinių ir marškiniais vietoj kelnių, su asilo ausimis, keista barzda ir ūsais.
Atvirkštukų sala buvo Nemuno viduryje, bet ne paviršiuje kaip visos salos, o giliai dugne. Ir viskas šioje saloje buvo atvirkščiai iškreipta ir netikra. Net minkščiausios lovos buvo kietos ir spygliuotos, o prinokę vaisiai sudiržę ir kartūs. Saloje gyveno ir daugiau atvirkštukų, kažkada čia įviliotų klastingo veidrodžio Kreivalono. Ir visi jie turėjo sunkiai dirbti. Mat kreivasis veidrodis Kreivalonas įsakė atvirkštukams iš spindinčių oro burbulų suklijuoti milžinišką kreivą veidrodį. O tuos kurie atsisakydavo paklusti, Kreivalonas paversdavo dar keistesniais ir baisesniais padarais.
- Aš niekada nemeluoju. – Atkirto Tomas veidrodžiui.
Ir pats to nežinodamas pasakė burtažodį. Vos tik jis taip pasakė - veidrodis, kabuldankšt ir įtraukė jį į savo kreivą atspindį. O paskui išmetė Atvirkštukų saloje. Bet iškrito jau ne Tomas, o Keistukas Atvirkštukas. Su arklio kanopom vietoj rankų ir kojų, kelnėm vietoj marškinių ir marškiniais vietoj kelnių, su asilo ausimis, keista barzda ir ūsais.
Atvirkštukų sala buvo Nemuno viduryje, bet ne paviršiuje kaip visos salos, o giliai dugne. Ir viskas šioje saloje buvo atvirkščiai iškreipta ir netikra. Net minkščiausios lovos buvo kietos ir spygliuotos, o prinokę vaisiai sudiržę ir kartūs. Saloje gyveno ir daugiau atvirkštukų, kažkada čia įviliotų klastingo veidrodžio Kreivalono. Ir visi jie turėjo sunkiai dirbti. Mat kreivasis veidrodis Kreivalonas įsakė atvirkštukams iš spindinčių oro burbulų suklijuoti milžinišką kreivą veidrodį. O tuos kurie atsisakydavo paklusti, Kreivalonas paversdavo dar keistesniais ir baisesniais padarais.
Ir štai vieną dieną didysis burbulų statinys buvo užbaigtas. Veidrodis Kreivalonas pasišaukė Keistuką Atvirkštuką ir tarė:
- Per šį didžiulį veidrodį aš galėsiu į savo salą įtraukti visus žemės gyventojus. Ir tuomet jie pasigailės, kad taip nepagarbiai su manimi elgėsi. Bet tu turėsi man padėti. Dabar šitas kreivas veidrodis atsispindi visuose pasaulio veidrodžiuose. Kai tik kas nors papuls į kreivojo veidrodžio atspindį, tu jį pašauk ir įviliok į šitą salą. Ir tuomet galbūt aš tave paleisiu atgal namo.
Tačiau vos tiktai veidrodžio atspindyje pasirodė nepažįstamas vaikas, Keistukas Atvirkštukas jam sušuko:
- Nežiūrėk į šitą veidrodį ir bėk kuo toliau, nes papulsi į apgavysčių salą.
Ir vos tik Keistukas Atvirkštukas pasakė tiesą, Kreivalonas sprogo, o kartu su juo didysis kreivasis veidrodis. Atvirkštukų sala pradingo ir kaliniai atsidūrė savo namuose.
- Per šį didžiulį veidrodį aš galėsiu į savo salą įtraukti visus žemės gyventojus. Ir tuomet jie pasigailės, kad taip nepagarbiai su manimi elgėsi. Bet tu turėsi man padėti. Dabar šitas kreivas veidrodis atsispindi visuose pasaulio veidrodžiuose. Kai tik kas nors papuls į kreivojo veidrodžio atspindį, tu jį pašauk ir įviliok į šitą salą. Ir tuomet galbūt aš tave paleisiu atgal namo.
Tačiau vos tiktai veidrodžio atspindyje pasirodė nepažįstamas vaikas, Keistukas Atvirkštukas jam sušuko:
- Nežiūrėk į šitą veidrodį ir bėk kuo toliau, nes papulsi į apgavysčių salą.
Ir vos tik Keistukas Atvirkštukas pasakė tiesą, Kreivalonas sprogo, o kartu su juo didysis kreivasis veidrodis. Atvirkštukų sala pradingo ir kaliniai atsidūrė savo namuose.
Pasakas kūrė Jurbarko Vytauto Didžiojo pagrindinės mokyklos vaikai
|