Labai ačiu Aldonai Akinskienei už gražų teksto redagavimą
Amarėlio pyragas
Yra pasaulyje tokia išgalvota šalis Bumbambilija. Joje yra ir aukštų kalnų, ir bekraščių vandenynų, ir debesis siekiančių šimtamečių medžių ir net milžinų. Bet ši pasaka ne apie tokius didelius daiktus. Ji – apie mažučiukus vabalėlius, kurių dažniausiai niekas nepastebi. Istorija nutiko ne milžiniškoje girioje, o mažytėje Bumbambilijos pievelėje. Ne didesnėje už gėlėtą kilimėlį mano kambaryje. Toje pievelėje gyveno vabalėlis, vardu Amarėlis. Labai mažas sutvėrimas. Mažesnis net už žirnį. O visas Amarėlio pasaulis buvo ta nedidukė žydinti pievelė. Bet vabaliukui ji buvo panaši į didelį, bekraštį mišką. Mišką, kupiną paslapčių ir nuotykių. Mišką, kurį jis turės pažinti pats. Vos tik nutaikęs progą, jis tuoj pat sprukdavo iš savo jaukaus žiedelio tirti nepažįstamo pasaulio. Ne tik apžiūrėti, bet būtinai ir pačiupinėti, palaižyti, pamaigyti, patampyti.
Tą rytą, kai nutiko ši keista istorija su pyragu, vabalėlis Amarėlis ramiai snaudė savo gėlės žiede. Kiekvieną vakarą jis ten įsitaisydavo. Saulei nusileidus, žiedlapiai užsiverdavo, ir vabalėlis lyg namelyje galėjo ramiai miegoti.
Išaušo rytas, saulė patekėjo, gėlės žiedlapiai atsivėrė, ir išdykęs saulės spinduliukas pakuteno Amarėliui nosį. Amarėlis atsisėdo, pasitrynė užmiegotus žandus ir apsidairė.
– Saulutė kviečia mane pasivaikščioti. Šiandien keliausiu į asiūklių giraitę. Girdėjau, ten skruzdės randa žibančių akmenukų, – svarstė jis.
– Ei, vabalai miegaliai, kelkitės, upelio pakrantėje prinoko žemuogės! Tokios raudonos, kad net iš čia matyti! – prazvimbė virš galvos šūkčiojanti žiedmusė.
– Ne, keliausiu prie upelio pažiūrėti žemuogių, – persigalvojo Amarėlis.
– Ei, blakiau, keliaukim drauge, bus linksmiau! – sušuko Amarėlis žiovaujančiam kaimynui.
– Na, ne. Upelis toli. Reikės eiti per tamsųjį varnalėšyną. O ten kažkokia pabaisa apsigyveno. Girdėjau, vakar žiogai apie tai pasakojo. Aš geriau savo gėlėje apsitvarkysiu. Išsišluosiu. Žiedlapiai jau prastai varstosi. Reikės nektaru sutepti.
„Visos pabaisos išgalvotos. Be to, aš į varnalėšyną nelįsiu. Perskrisiu jį su pienės pūku“ – mąstė Amarėlis. Atsistojo, pamiklino kojas, pašokęs pasičiupo praskrendantį pienės pūką ir nusklendė virš pievos.
Skrisdamas skaičiavo takeliais zujančias skruzdėlytes, bet vis pamesdavo skaičių, nes jos buvo panašios viena į kitą. Užsižiopsojęs nepastebėjo artėjančio milžino. Staiga visa pieva sudrebėjo. Nuo žemės pakilo dulkių sūkurys. Amarėlį įsuko pašėlęs viesulas, iškėlė aukštai į dangų, o paskui nubloškė žemyn į šalpusnius.
– Bum, dum, dum... – drebėjo žemė.
– Bum, dum, dum... – dunksėjo akmenys.
– Bum, dum, dum... – lingavo aukštos žolės.
Išsigandęs vabalėlis Amarėlis tuoj pat po šalpusnio lapu palindo. Užmerkė akeles ir letenėlėm ausis užspaudė. Bet baisus bumbsėjimas tik stiprėjo:
– Bubububum!!!
‚,Tuoj subyrės pasaulis‘‘, – pamanė vabalėlis Amarėlis ir iš baimės cyptelėjo.
Bet tada bumbsėjimas pradėjo tolti. Jis tolo tolo, tyko tyko, kol iš jo nieko nebeliko. Įsidrąsinęs vabalėlis Amarėlis atmerkė vieną akį, paskui kitą. Pasaulis kaip ir buvęs. Tik samanose tiesiai priešais jį gulėjo didelis geltonas burbulas.
– Labas, burbule, – nedrąsiai pasisveikino Amarėlis iš po lapo.
Bet burbulas tylėjo.
– Gal įsižeidei, kad pavadinau tave burbulu? Tuomet pats pasisakyk, koks tavo vardas. Juk tokio vabalo kaip tu dar niekad nemačiau, – Amarėlis bandė susipažinti su atvykėliu.
– Kodėl tyli? Pargriuvai ir negali atsistoti ant kojų? Tuoj tau padėsiu.
Amarėlis atsargiai apsidairė aplink, ar nesėlina dar koks dundulis, o tada išlindo iš po lapo ir pabeldė į geltono burbulo šoną.
– Ar tu vabalas, ar ne vabalas? Atrodo, kad visai neturi kojų. Ne, tu ne vabalas. Ir ne akmuo. Ir ne gėlė, – svarstė Amarėlis sukdamas ratus aplink atvykėlį.
– O gal tu žvaigždė? Girdėjau seni vabalai pasakojo, kad kažkur ten, labai aukštai, virš smilgų, gyvena žvaigždės. Ir jos kartais krenta žemėn.
– Labas, žvaigžde. Sveika, atvykusi į mūsų pievelę! – sušuko Amarėlis.
– Kokia aš tau žvaigždė? Aš juk vikšras. Ar jau nebepažįsti manęs?
– Sveikas, Vukai. Čia aš ne tavęs klausiau. Aš bandau tą iš dangaus nukritusį burbulą prakalbinti. Man atrodo, kad jis yra ne vabalas, ne akmuo, ne gėlė, o žvaigždė, –patikslino Amarėlis.
– Jis ne burbulas ir ne žvaigždė. Jis – grūdas, – nusijuokė vikšras.
– O kas tas grūdas? – nesuprato Amarėlis.
– Na... grūdas yra grūdas. Nė pats gerai nežinau. Tik girdėjau, kad grūdus augina keisti vabalai milžinai, vadinami žmonėmis. Gal girdėjai, vienas neseniai čia prabumbsėjo. Jie tuos burbulus – grūdus augina, augina, bet niekam jų neduoda.
– O kodėl jie juos augina? – susidomėjo Amarėlis.
– Žmonės kepa iš grūdų kažkokius pyragus ir valgo.
– O ar skanūs tie pyragai? – paklausė Amarėlis.
– Turbūt skanūs, nes žmonės juos kiekvieną dieną valgo, – nusičiaudėjo vikšras.
– Tuomet ir aš einu kepti pyrago, – nusprendė Amarėlis, pamiklino letenėles, stipriai stumtelėjo grūdą ir pūškuodamas nuritino skruzdėlių pramintu takeliu.
– Palauk, ir aš su tavim, – atsitokėjo vikšras. – Ir aš noriu pyrago.
Trep, trep, trep – žygiuoja Amarėlis ir vikšrelis Vukas takučiu, grūdą – milžiną ridena, o kur ridena, nė patys gerai nežino. Nepastebėjo, kaip takelis įvingiavo į tamsųjį varnalėšyną. Drėgna, šalta ir tamsu po didžiuliais lapais. Bet juk nesuksi atgal lyg koks bailys. Ypač kai milžino darbą apsiėmei dirbti.
Staiga kad suriks kažkas, kad sucyps iš susivijusių vijoklių gniužulyno!
– Siaubūnas baubūnas! – sušuko vabalėlis, prisiminęs kaimyno pasakas.
Metė grūdą ir lyg voras ėmė kartis į smilgos viršūnę. O vikšras neatsilikdamas jam iš paskos. Susiglaudė abu viršūnėje ir siūbuoja drebėdami. Dreba ir mato, kad vijokliuose visai ne siaubūnas baubūnas, o paprasčiausias šimtakojis. Guli jis tarp kibių stiebų įsipynęs ir burba, dejuoja. Visos jo kojelės susimazgiusios lyg raišteliai. Teisybę sakant, šimtakojis turėjo ne šimtą, o tik šešias kojas. Kadangi labai mėgo pasipuikuoti prieš kitus, save išdidžiai vadino šimtakoju.
Tą rytą, kai nutiko ši keista istorija su pyragu, vabalėlis Amarėlis ramiai snaudė savo gėlės žiede. Kiekvieną vakarą jis ten įsitaisydavo. Saulei nusileidus, žiedlapiai užsiverdavo, ir vabalėlis lyg namelyje galėjo ramiai miegoti.
Išaušo rytas, saulė patekėjo, gėlės žiedlapiai atsivėrė, ir išdykęs saulės spinduliukas pakuteno Amarėliui nosį. Amarėlis atsisėdo, pasitrynė užmiegotus žandus ir apsidairė.
– Saulutė kviečia mane pasivaikščioti. Šiandien keliausiu į asiūklių giraitę. Girdėjau, ten skruzdės randa žibančių akmenukų, – svarstė jis.
– Ei, vabalai miegaliai, kelkitės, upelio pakrantėje prinoko žemuogės! Tokios raudonos, kad net iš čia matyti! – prazvimbė virš galvos šūkčiojanti žiedmusė.
– Ne, keliausiu prie upelio pažiūrėti žemuogių, – persigalvojo Amarėlis.
– Ei, blakiau, keliaukim drauge, bus linksmiau! – sušuko Amarėlis žiovaujančiam kaimynui.
– Na, ne. Upelis toli. Reikės eiti per tamsųjį varnalėšyną. O ten kažkokia pabaisa apsigyveno. Girdėjau, vakar žiogai apie tai pasakojo. Aš geriau savo gėlėje apsitvarkysiu. Išsišluosiu. Žiedlapiai jau prastai varstosi. Reikės nektaru sutepti.
„Visos pabaisos išgalvotos. Be to, aš į varnalėšyną nelįsiu. Perskrisiu jį su pienės pūku“ – mąstė Amarėlis. Atsistojo, pamiklino kojas, pašokęs pasičiupo praskrendantį pienės pūką ir nusklendė virš pievos.
Skrisdamas skaičiavo takeliais zujančias skruzdėlytes, bet vis pamesdavo skaičių, nes jos buvo panašios viena į kitą. Užsižiopsojęs nepastebėjo artėjančio milžino. Staiga visa pieva sudrebėjo. Nuo žemės pakilo dulkių sūkurys. Amarėlį įsuko pašėlęs viesulas, iškėlė aukštai į dangų, o paskui nubloškė žemyn į šalpusnius.
– Bum, dum, dum... – drebėjo žemė.
– Bum, dum, dum... – dunksėjo akmenys.
– Bum, dum, dum... – lingavo aukštos žolės.
Išsigandęs vabalėlis Amarėlis tuoj pat po šalpusnio lapu palindo. Užmerkė akeles ir letenėlėm ausis užspaudė. Bet baisus bumbsėjimas tik stiprėjo:
– Bubububum!!!
‚,Tuoj subyrės pasaulis‘‘, – pamanė vabalėlis Amarėlis ir iš baimės cyptelėjo.
Bet tada bumbsėjimas pradėjo tolti. Jis tolo tolo, tyko tyko, kol iš jo nieko nebeliko. Įsidrąsinęs vabalėlis Amarėlis atmerkė vieną akį, paskui kitą. Pasaulis kaip ir buvęs. Tik samanose tiesiai priešais jį gulėjo didelis geltonas burbulas.
– Labas, burbule, – nedrąsiai pasisveikino Amarėlis iš po lapo.
Bet burbulas tylėjo.
– Gal įsižeidei, kad pavadinau tave burbulu? Tuomet pats pasisakyk, koks tavo vardas. Juk tokio vabalo kaip tu dar niekad nemačiau, – Amarėlis bandė susipažinti su atvykėliu.
– Kodėl tyli? Pargriuvai ir negali atsistoti ant kojų? Tuoj tau padėsiu.
Amarėlis atsargiai apsidairė aplink, ar nesėlina dar koks dundulis, o tada išlindo iš po lapo ir pabeldė į geltono burbulo šoną.
– Ar tu vabalas, ar ne vabalas? Atrodo, kad visai neturi kojų. Ne, tu ne vabalas. Ir ne akmuo. Ir ne gėlė, – svarstė Amarėlis sukdamas ratus aplink atvykėlį.
– O gal tu žvaigždė? Girdėjau seni vabalai pasakojo, kad kažkur ten, labai aukštai, virš smilgų, gyvena žvaigždės. Ir jos kartais krenta žemėn.
– Labas, žvaigžde. Sveika, atvykusi į mūsų pievelę! – sušuko Amarėlis.
– Kokia aš tau žvaigždė? Aš juk vikšras. Ar jau nebepažįsti manęs?
– Sveikas, Vukai. Čia aš ne tavęs klausiau. Aš bandau tą iš dangaus nukritusį burbulą prakalbinti. Man atrodo, kad jis yra ne vabalas, ne akmuo, ne gėlė, o žvaigždė, –patikslino Amarėlis.
– Jis ne burbulas ir ne žvaigždė. Jis – grūdas, – nusijuokė vikšras.
– O kas tas grūdas? – nesuprato Amarėlis.
– Na... grūdas yra grūdas. Nė pats gerai nežinau. Tik girdėjau, kad grūdus augina keisti vabalai milžinai, vadinami žmonėmis. Gal girdėjai, vienas neseniai čia prabumbsėjo. Jie tuos burbulus – grūdus augina, augina, bet niekam jų neduoda.
– O kodėl jie juos augina? – susidomėjo Amarėlis.
– Žmonės kepa iš grūdų kažkokius pyragus ir valgo.
– O ar skanūs tie pyragai? – paklausė Amarėlis.
– Turbūt skanūs, nes žmonės juos kiekvieną dieną valgo, – nusičiaudėjo vikšras.
– Tuomet ir aš einu kepti pyrago, – nusprendė Amarėlis, pamiklino letenėles, stipriai stumtelėjo grūdą ir pūškuodamas nuritino skruzdėlių pramintu takeliu.
– Palauk, ir aš su tavim, – atsitokėjo vikšras. – Ir aš noriu pyrago.
Trep, trep, trep – žygiuoja Amarėlis ir vikšrelis Vukas takučiu, grūdą – milžiną ridena, o kur ridena, nė patys gerai nežino. Nepastebėjo, kaip takelis įvingiavo į tamsųjį varnalėšyną. Drėgna, šalta ir tamsu po didžiuliais lapais. Bet juk nesuksi atgal lyg koks bailys. Ypač kai milžino darbą apsiėmei dirbti.
Staiga kad suriks kažkas, kad sucyps iš susivijusių vijoklių gniužulyno!
– Siaubūnas baubūnas! – sušuko vabalėlis, prisiminęs kaimyno pasakas.
Metė grūdą ir lyg voras ėmė kartis į smilgos viršūnę. O vikšras neatsilikdamas jam iš paskos. Susiglaudė abu viršūnėje ir siūbuoja drebėdami. Dreba ir mato, kad vijokliuose visai ne siaubūnas baubūnas, o paprasčiausias šimtakojis. Guli jis tarp kibių stiebų įsipynęs ir burba, dejuoja. Visos jo kojelės susimazgiusios lyg raišteliai. Teisybę sakant, šimtakojis turėjo ne šimtą, o tik šešias kojas. Kadangi labai mėgo pasipuikuoti prieš kitus, save išdidžiai vadino šimtakoju.
Nusiramino draugai, išlipo iš smilgos. Išpainiojo šimtakojį, ant kojų pastatė, dulkes nupūtė.
– Ačiū, vyručiai, jei ne jūs, būčiau čia ir surūgęs kaip pernykštis šungrybis, – susigraudino išgelbėtasis šimtakojis Šminkis. – Sunku lakstyti, kai turi tokią daugybę kojų. Matot, vijausi aš vakar tokią gražią boružytę. Bėgau iš paskos gal iki pusės pievos. Norėjau į šokius pakviesti. O ji, pasipūtėlė, skrenda sau virš pienių, su visais plepa, o į mane jokio dėmesio nekreipia. Turėjau visą kelią užvertęs galvą lėkti. O paskui dar daugiau boružyčių atskrido. Visai pasimečiau. Paskui kurią bėgti? Viena raudona tarsi žemuogė, kita – su keturiais taškeliais, o trečia... tokia graži, kad net nežinau kaip papasakot.
– Nepyk, šimtakoji, neturim laiko klausytis pasakų apie tavo boružytes. Skubam pyrago kepti, – pranešė Amarėlis su vikšreliu.
– Negali būti! Jūs ruošiatės kepti pyragą lyg kokie milžinai žmonės? Negirdėtas dalykas vabalų pasaulyje! Tuomet ir aš su jumis! Man patinka visokios naujovės! – šaukė susižavėjęs šimtakojis.
– Be to, aš jums skolingas. Jūs išgelbėjot mane iš baisios nelaimės. Tokių dalykų šimtakojai nepamiršta. Mūsų šimtakojų, atmintis šimtą kartų geresnė nei paprastų vabalų. Aš nepaleisiu jūsų šimteriopai neatsidėkojęs. Nuo šiol jūs – geriausi mano draugai. O aš šimtą kartų geresnis jūsų draugas. Draugas šimtakojis – tai šimtą kartų geresnis draugas už bet kokį draugą! Jau žinau, kaip aš jums padėsiu. Aš jus nuvešiu. Ir jūsų grūdą nuvešiu. Taip nuvešiu, kaip dar niekad nesate važiavę. Lėksiu kaip šimtas šimtakojų, – čiauškėjo vabalas.
Draugams nespėjus visko iki galo suvokti, šimtakojis užsimetė ir grūdą, ir kepėjus ant nugaros. Kojytėm sušvytravo ir nurūko takučiu.
Lep tep tep, lep tep tep! Lekia šimtakojis Šminkis per pievą. Skuodžia net už vėją greičiau. Kojelės šlepsi takeliu, dulkės rūksta, o vikšrelis su vabalėliu vos laikosi, vartosi lyg žirniai sausoje ankštyje.
Ir nežinia, kiek būtų taip lėkę, bet šimtakojis ėmė ir vėl apvirto. Bur bur bur – nuriedėjo visi takeliu. Dar gerai, kad pataikė į minkštas samanas. Tik šimtakojui ne taip pasisekė. Jis įvirto į dagių krūmą. Teko draugams jį dar kartelį išpainioti.
– Na, tu, šimtakoji, nelabai sutari su savo kojomis. Gal geriau mes pėsčiomis eisime, – nusprendė vikšrelis Vukas, nusipurtęs dulkes.
– Aš nekaltas, kad kažkokie niekdariai akmenį kelio vidury paliko! – sušuko susierzinęs šimtakojis.
– Ką jūs čia akmeniu vadinate? – išlindo iš kriauklės sraigės ragučiai.
Šimtakojis iš nuostabos vėl apvirto.
– Mes čia pyragus kepam, lakstom pirmyn atgal, o jūs miegat ant kelio ir mums trukdote, – suburbėjo jis atsitokėjęs.
– Labai įdomu, kaip jūs čia pyragus kepat? – susidomėjo sraigė.
– Mes bėgam greičiau už vėją! – sušuko šimtakojis Šminkis.
– O paskui ridenam, – pridūrė Amarėlis.
– Ir stumiam pūškuodami, – pritarė vikšrelis Vukas.
– Na, ir tamsus dabar jaunimas auga, nežino, kaip pyragai dygsta. Argi negirdėjote, kad prieš kepdami pyragus žmonės grūdus sumala į miltus?
– Ne. O kas tie miltai? – nustebo Amarėlis.
– Tai labai smulkiai sutrintas grūdas. Lyg kokios dulkės. Kai aš buvau maža, tokia kaip neprinokus spanguolė, kartu su tėvais gyvenau grafo Tiškevičiaus malūne. Ten dažnai suvažiuodavo žmonės iš savo kaimų malti grūdų. Primaldavo kalnus miltų. O kol malūno girnos sukdavosi, visokias įdomybes vienas kitam pasakodavo. Oi, kiek aš ten visko prisiklausydavau: ir apie malimą, ir apie pyragus, ir apie karalius. Taip, seniau žmonės mokėdavo gražiai pakalbėti. O kaip jie dainuodavo! Dabar tik bumbsi... kaip karkvabaliai... – paniro į prisiminimus sraigė Zumza.
– Tai keliaukime į malūną ir susimalkime savo grūdą, – pertraukė ją vikšrelis.
– Malūnas jau senų seniausiai sugriuvęs. Tik keli akmenys belikę. Ir tų iš po samanų beveik nebematyti.
– Vaje, kokia jūs, močiute, jau sena, jei net akmenys, kuriuos atsimenate, į žemę sulindo. Turbūt kokius du šimtus vasarų jau nugyvenot, – stebėjosi vikšrelis.
– Kam du šimtai vasarų? Kas čia močiutė? Ar aš? Nuo senosios grafienės būtumėt gavęs skėčiu per kuprą už tokį leptelėjimą ir eitumėt burokų ravėti. Aš dar labai jauna. Tiesiog esu daug gyvenimo nugyvenusi. Tuoj jums parodysiu, ką sugeba dviejų šimtų metų močiutės, – įsižeidė sraigė.
Ji lėtai prišliaužė prie grūdo, nerangiai užsiropštė ant viršaus, apsivertė ir pradėjo suktis. Iš pradžių lėtai, paskui vis greičiau ir greičiau. Dabar ji atrodė lyg mažas viesulas. Iš grūdo į visas puses pažiro miltai. Grūdas mažėjo, mažėjo, kol iš jo liko tik didžiulė krūva miltų. Bet senolė sraigė Zumza taip įsisuko, kad nebegalėjo sustoti. Zvimbdama lyg uodas pradėjo sukti ratus po visą kelią.
– Ko spoksot, stabdykit mane! Jei ne, visą pievą sumalsiu į miltus! – sušuko pro šalį lekianti sraigė.
Draugai, ilgai lakstę, įsismarkavusią močiutę šiaip taip sustabdė ir apvertė kriaukle viršun.
– Štai kaip reikia malti! – išdidžiai kalbėjo sraigė Zumza, kratydama miltuotus ragelius.
Ir staiga kad nusičiaudės! Aaaaaapčiiii!... Net avietynas sudrebėjo. Baltas miltų debesėlis pakilo į dangų ir uždengė saulę. Tuomet iš dangaus pasigirdo balsas:
– Proto užtemimas ar pasaulio pabaiga? Kas čia vyksta? Aš nematau, kur skrendu. Sos! Siųskit gelbėtojus! Aš skrendu virš avietyno, keturių laumžirgių aukštyje. Ne, atrodo, aš jau nebeskrendu. Aš krintuuuuu!.. – užriaumojo kažkas baltame debesyje.
Ir į miltų krūvą puptelėjo kažkoks burbulas.
– Gal dar vienas grūdas? – apsidžiaugė Amarėlis.
Bet kukulis pasimuistė, bambėdamas pakrutino letenėles ir atsistojo. Baltas baltas lyg sniegas.
– Vaiduoklis! – sušuko išsigandęs vabalėlis Amarėlis.
Ir visi pasileido bėgti.
– Vaiduoklis! – išsigando kukulis ir taip pat nubėgo iš paskos slėptis.
– Ačiū, vyručiai, jei ne jūs, būčiau čia ir surūgęs kaip pernykštis šungrybis, – susigraudino išgelbėtasis šimtakojis Šminkis. – Sunku lakstyti, kai turi tokią daugybę kojų. Matot, vijausi aš vakar tokią gražią boružytę. Bėgau iš paskos gal iki pusės pievos. Norėjau į šokius pakviesti. O ji, pasipūtėlė, skrenda sau virš pienių, su visais plepa, o į mane jokio dėmesio nekreipia. Turėjau visą kelią užvertęs galvą lėkti. O paskui dar daugiau boružyčių atskrido. Visai pasimečiau. Paskui kurią bėgti? Viena raudona tarsi žemuogė, kita – su keturiais taškeliais, o trečia... tokia graži, kad net nežinau kaip papasakot.
– Nepyk, šimtakoji, neturim laiko klausytis pasakų apie tavo boružytes. Skubam pyrago kepti, – pranešė Amarėlis su vikšreliu.
– Negali būti! Jūs ruošiatės kepti pyragą lyg kokie milžinai žmonės? Negirdėtas dalykas vabalų pasaulyje! Tuomet ir aš su jumis! Man patinka visokios naujovės! – šaukė susižavėjęs šimtakojis.
– Be to, aš jums skolingas. Jūs išgelbėjot mane iš baisios nelaimės. Tokių dalykų šimtakojai nepamiršta. Mūsų šimtakojų, atmintis šimtą kartų geresnė nei paprastų vabalų. Aš nepaleisiu jūsų šimteriopai neatsidėkojęs. Nuo šiol jūs – geriausi mano draugai. O aš šimtą kartų geresnis jūsų draugas. Draugas šimtakojis – tai šimtą kartų geresnis draugas už bet kokį draugą! Jau žinau, kaip aš jums padėsiu. Aš jus nuvešiu. Ir jūsų grūdą nuvešiu. Taip nuvešiu, kaip dar niekad nesate važiavę. Lėksiu kaip šimtas šimtakojų, – čiauškėjo vabalas.
Draugams nespėjus visko iki galo suvokti, šimtakojis užsimetė ir grūdą, ir kepėjus ant nugaros. Kojytėm sušvytravo ir nurūko takučiu.
Lep tep tep, lep tep tep! Lekia šimtakojis Šminkis per pievą. Skuodžia net už vėją greičiau. Kojelės šlepsi takeliu, dulkės rūksta, o vikšrelis su vabalėliu vos laikosi, vartosi lyg žirniai sausoje ankštyje.
Ir nežinia, kiek būtų taip lėkę, bet šimtakojis ėmė ir vėl apvirto. Bur bur bur – nuriedėjo visi takeliu. Dar gerai, kad pataikė į minkštas samanas. Tik šimtakojui ne taip pasisekė. Jis įvirto į dagių krūmą. Teko draugams jį dar kartelį išpainioti.
– Na, tu, šimtakoji, nelabai sutari su savo kojomis. Gal geriau mes pėsčiomis eisime, – nusprendė vikšrelis Vukas, nusipurtęs dulkes.
– Aš nekaltas, kad kažkokie niekdariai akmenį kelio vidury paliko! – sušuko susierzinęs šimtakojis.
– Ką jūs čia akmeniu vadinate? – išlindo iš kriauklės sraigės ragučiai.
Šimtakojis iš nuostabos vėl apvirto.
– Mes čia pyragus kepam, lakstom pirmyn atgal, o jūs miegat ant kelio ir mums trukdote, – suburbėjo jis atsitokėjęs.
– Labai įdomu, kaip jūs čia pyragus kepat? – susidomėjo sraigė.
– Mes bėgam greičiau už vėją! – sušuko šimtakojis Šminkis.
– O paskui ridenam, – pridūrė Amarėlis.
– Ir stumiam pūškuodami, – pritarė vikšrelis Vukas.
– Na, ir tamsus dabar jaunimas auga, nežino, kaip pyragai dygsta. Argi negirdėjote, kad prieš kepdami pyragus žmonės grūdus sumala į miltus?
– Ne. O kas tie miltai? – nustebo Amarėlis.
– Tai labai smulkiai sutrintas grūdas. Lyg kokios dulkės. Kai aš buvau maža, tokia kaip neprinokus spanguolė, kartu su tėvais gyvenau grafo Tiškevičiaus malūne. Ten dažnai suvažiuodavo žmonės iš savo kaimų malti grūdų. Primaldavo kalnus miltų. O kol malūno girnos sukdavosi, visokias įdomybes vienas kitam pasakodavo. Oi, kiek aš ten visko prisiklausydavau: ir apie malimą, ir apie pyragus, ir apie karalius. Taip, seniau žmonės mokėdavo gražiai pakalbėti. O kaip jie dainuodavo! Dabar tik bumbsi... kaip karkvabaliai... – paniro į prisiminimus sraigė Zumza.
– Tai keliaukime į malūną ir susimalkime savo grūdą, – pertraukė ją vikšrelis.
– Malūnas jau senų seniausiai sugriuvęs. Tik keli akmenys belikę. Ir tų iš po samanų beveik nebematyti.
– Vaje, kokia jūs, močiute, jau sena, jei net akmenys, kuriuos atsimenate, į žemę sulindo. Turbūt kokius du šimtus vasarų jau nugyvenot, – stebėjosi vikšrelis.
– Kam du šimtai vasarų? Kas čia močiutė? Ar aš? Nuo senosios grafienės būtumėt gavęs skėčiu per kuprą už tokį leptelėjimą ir eitumėt burokų ravėti. Aš dar labai jauna. Tiesiog esu daug gyvenimo nugyvenusi. Tuoj jums parodysiu, ką sugeba dviejų šimtų metų močiutės, – įsižeidė sraigė.
Ji lėtai prišliaužė prie grūdo, nerangiai užsiropštė ant viršaus, apsivertė ir pradėjo suktis. Iš pradžių lėtai, paskui vis greičiau ir greičiau. Dabar ji atrodė lyg mažas viesulas. Iš grūdo į visas puses pažiro miltai. Grūdas mažėjo, mažėjo, kol iš jo liko tik didžiulė krūva miltų. Bet senolė sraigė Zumza taip įsisuko, kad nebegalėjo sustoti. Zvimbdama lyg uodas pradėjo sukti ratus po visą kelią.
– Ko spoksot, stabdykit mane! Jei ne, visą pievą sumalsiu į miltus! – sušuko pro šalį lekianti sraigė.
Draugai, ilgai lakstę, įsismarkavusią močiutę šiaip taip sustabdė ir apvertė kriaukle viršun.
– Štai kaip reikia malti! – išdidžiai kalbėjo sraigė Zumza, kratydama miltuotus ragelius.
Ir staiga kad nusičiaudės! Aaaaaapčiiii!... Net avietynas sudrebėjo. Baltas miltų debesėlis pakilo į dangų ir uždengė saulę. Tuomet iš dangaus pasigirdo balsas:
– Proto užtemimas ar pasaulio pabaiga? Kas čia vyksta? Aš nematau, kur skrendu. Sos! Siųskit gelbėtojus! Aš skrendu virš avietyno, keturių laumžirgių aukštyje. Ne, atrodo, aš jau nebeskrendu. Aš krintuuuuu!.. – užriaumojo kažkas baltame debesyje.
Ir į miltų krūvą puptelėjo kažkoks burbulas.
– Gal dar vienas grūdas? – apsidžiaugė Amarėlis.
Bet kukulis pasimuistė, bambėdamas pakrutino letenėles ir atsistojo. Baltas baltas lyg sniegas.
– Vaiduoklis! – sušuko išsigandęs vabalėlis Amarėlis.
Ir visi pasileido bėgti.
– Vaiduoklis! – išsigando kukulis ir taip pat nubėgo iš paskos slėptis.
Bėga visi kiek jėgų turi, bet vaiduoklis irgi neatsilieka. Bėga ir šaukia:
– Kiek dar mes taip bėgiosim? Kurgi tas žadėtas ir pasirodęs vaiduoklis? Aš jau visai uždusau. Man metas skristi. Mano tarppievelinės kelionės pasakojimų namuose vabalai laukia. Turbūt su gėlėm, vaišėm ir dainom susirinkę linguoja. O aš čia su jumis bėgioju!..
– Jūs esat vaiduoklis! – sušuko šokinėdamas per kankorėžius Amarėlis.
– Koks aš vaiduoklis? Aš – narsus keliautojas ir tyrėjas. Aš – karkvabalis Krablas. Vabalas lakūnas! Keliauju po pasaulį ir tyrinėju neatrastas pievas. Kaip sakoma, stebiu pasaulį iš vabalo skrydžio. Visi nekantraudami laukia žinių apie naujausią mano kelionę. Apie nuotykius ir pavojus. Gal dėkingi vabalai už tuos pasakojimus man paminklą pastatys? O čia kažkokie čiabuviai barsto mane baltom dulkėm ir gąsdina nebūtais vaiduokliais. Argi jūs nežinote, kad jokių vaiduoklių nėra? Vabalų mokslas tai seniai įrodė, – dusdamas išbėrė „vaiduoklis“.
– Jeigu esate karkvabalis, tai turite būti rudas, o ne baltas ir be to, turite skraidyti, o ne kraičioti! – sušuko vikšrelis.
– Tai dėl jūsų baltų dulkių aš pasidariau baltas, o paskui atsitrenkiau į nendres ir nukritau! Kodėl pučiat visokias šiukšles į dangų ir trukdote skraidyti? Aš juk skrendu, tyrinėju naujas žemes, o jūs stabdot mokslo raidą. Ir sustokit gi pagaliau, nebegaliu daugiau bėgti! – pūkšdamas sustojo naujųjų laikų mokslininkas.
– Nepučiam mes jokių šiukšlių. Mes pyragus kepam, – tolėliau sustojęs pareiškė šimtakojis.
– Pyragus kepat? Labai įdomu. Dar niekad neteko susidurti su tokiais civilizuotais čiabuviais. O kaip jūs kepate tuos pyragus? – susidomėjo vaiduoklis karkvabalis.
– Ridenam, – pasakė vikšrelis Vukas.
– Nešiojam, – pridūrė šimtakojis Šminkis.
– O paskui sumalam, – pridėjo sraigė Zumza.
– O kada minkysit tešlą? – paklausė karkvabalis Krablas.
– Kokią dar tešlą? – nustebo visi.
– Miltus reikia sumaišyti su vandeniu. Nuo vandens miltai sulips ir pavirs tešla. Tada iš tešlos galėsite sulipinti kokį tik norėsite pyragą. Arba man... paminklą, – aiškino karkvabalis, samanų šluota valydamasis miltuotus sparnus.
– Ak, štai kas. O aš ir galvoju, ko tas pyragas taip dulka? Juk net pats grafas sakydavo, kad kaip tešlą išminkysi, tokį ir pyragą turėsi. Kaip aš galėjau pamiršti tokį svarbų dalyką? Reikės ramunėlių užvalgyti, sako, jos atmintį gerina. Na, ko stovit visi išsižioję, greičiau neškit vandenį! – ragino sraigė Zumza.
– Aš tuoj! – sušuko vabalėlis ir užsiropštė į mėtos viršūnę.
Ten išrinko patį didžiausią rasos lašą ir pūškuodamas jį nuritino lapu. Bet paslydo ir kartu su lašu įkrito tiesiai į miltus.
Tekšt, pliumptelėjo mėtinis lašas, išsisklaidė į tūkstančius žaižaruojančių lašelių ir aptėškė susirinkusius.
– Brrrrrrr! – nusipurtė karkvabalis Krablas. – Keisti čia papročiai. Tai svečius miltais barsto, tai vandeniu laisto.
– Niekis, – išsipurtė iš ausų vandenį šimtakojis. – Kai kada nusiprausti netgi sveika. Ypač kai dvi dienas praguli tarp pelėsių ir vijoklių.
– Na, ką gi, imkimės minkymo! – sušuko sraigė ir pirmoji kibo į darbą.
Minkė kaip kas mokėjo: kas tampė, kas stumdė, kas šokinėjo, kas vartėsi. Tešla išsiminkė kuo puikiausiai. Tapo tąsi, lipni. Ypač lipni. Amarėlis tai pastebėjo pirmasis.
– Atrodo, aš prilipau, – išlemeno jis.
– Kiek dar mes taip bėgiosim? Kurgi tas žadėtas ir pasirodęs vaiduoklis? Aš jau visai uždusau. Man metas skristi. Mano tarppievelinės kelionės pasakojimų namuose vabalai laukia. Turbūt su gėlėm, vaišėm ir dainom susirinkę linguoja. O aš čia su jumis bėgioju!..
– Jūs esat vaiduoklis! – sušuko šokinėdamas per kankorėžius Amarėlis.
– Koks aš vaiduoklis? Aš – narsus keliautojas ir tyrėjas. Aš – karkvabalis Krablas. Vabalas lakūnas! Keliauju po pasaulį ir tyrinėju neatrastas pievas. Kaip sakoma, stebiu pasaulį iš vabalo skrydžio. Visi nekantraudami laukia žinių apie naujausią mano kelionę. Apie nuotykius ir pavojus. Gal dėkingi vabalai už tuos pasakojimus man paminklą pastatys? O čia kažkokie čiabuviai barsto mane baltom dulkėm ir gąsdina nebūtais vaiduokliais. Argi jūs nežinote, kad jokių vaiduoklių nėra? Vabalų mokslas tai seniai įrodė, – dusdamas išbėrė „vaiduoklis“.
– Jeigu esate karkvabalis, tai turite būti rudas, o ne baltas ir be to, turite skraidyti, o ne kraičioti! – sušuko vikšrelis.
– Tai dėl jūsų baltų dulkių aš pasidariau baltas, o paskui atsitrenkiau į nendres ir nukritau! Kodėl pučiat visokias šiukšles į dangų ir trukdote skraidyti? Aš juk skrendu, tyrinėju naujas žemes, o jūs stabdot mokslo raidą. Ir sustokit gi pagaliau, nebegaliu daugiau bėgti! – pūkšdamas sustojo naujųjų laikų mokslininkas.
– Nepučiam mes jokių šiukšlių. Mes pyragus kepam, – tolėliau sustojęs pareiškė šimtakojis.
– Pyragus kepat? Labai įdomu. Dar niekad neteko susidurti su tokiais civilizuotais čiabuviais. O kaip jūs kepate tuos pyragus? – susidomėjo vaiduoklis karkvabalis.
– Ridenam, – pasakė vikšrelis Vukas.
– Nešiojam, – pridūrė šimtakojis Šminkis.
– O paskui sumalam, – pridėjo sraigė Zumza.
– O kada minkysit tešlą? – paklausė karkvabalis Krablas.
– Kokią dar tešlą? – nustebo visi.
– Miltus reikia sumaišyti su vandeniu. Nuo vandens miltai sulips ir pavirs tešla. Tada iš tešlos galėsite sulipinti kokį tik norėsite pyragą. Arba man... paminklą, – aiškino karkvabalis, samanų šluota valydamasis miltuotus sparnus.
– Ak, štai kas. O aš ir galvoju, ko tas pyragas taip dulka? Juk net pats grafas sakydavo, kad kaip tešlą išminkysi, tokį ir pyragą turėsi. Kaip aš galėjau pamiršti tokį svarbų dalyką? Reikės ramunėlių užvalgyti, sako, jos atmintį gerina. Na, ko stovit visi išsižioję, greičiau neškit vandenį! – ragino sraigė Zumza.
– Aš tuoj! – sušuko vabalėlis ir užsiropštė į mėtos viršūnę.
Ten išrinko patį didžiausią rasos lašą ir pūškuodamas jį nuritino lapu. Bet paslydo ir kartu su lašu įkrito tiesiai į miltus.
Tekšt, pliumptelėjo mėtinis lašas, išsisklaidė į tūkstančius žaižaruojančių lašelių ir aptėškė susirinkusius.
– Brrrrrrr! – nusipurtė karkvabalis Krablas. – Keisti čia papročiai. Tai svečius miltais barsto, tai vandeniu laisto.
– Niekis, – išsipurtė iš ausų vandenį šimtakojis. – Kai kada nusiprausti netgi sveika. Ypač kai dvi dienas praguli tarp pelėsių ir vijoklių.
– Na, ką gi, imkimės minkymo! – sušuko sraigė ir pirmoji kibo į darbą.
Minkė kaip kas mokėjo: kas tampė, kas stumdė, kas šokinėjo, kas vartėsi. Tešla išsiminkė kuo puikiausiai. Tapo tąsi, lipni. Ypač lipni. Amarėlis tai pastebėjo pirmasis.
– Atrodo, aš prilipau, – išlemeno jis.
Pabandė šimtakojis atsistoti – negali, ir vikšrelis negali, karkvabalis tik ūsus gali pakrutinti, o sraigės kiautas visas tešlon sulindęs. Tupi visi tylūs ir mąsto, kaip iš tešlos išsikepurnėti.
– Kai patenki į nelaimę, reikia šauktis pagalbos, – pareiškė karkvabalis Krablas.
Visi pradėjo rėkauti ir ūbauti.
– Ne, taip netinka, – nutraukė juos karkvabalis. – Išgirdę tokius baisius kvykavimus, tikrai niekas neateis į pagalbą. Greičiau pamanys, kad čia vaiduokliai spygauja, ir dar toliau pabėgs.
– Tai kaip tuomet reikia šauktis pagalbos? – paklausė vikšrelis.
– Geriau dainuokim nelaimės dainą: „Mes pyrago panorėjom, gerai minkyt nemokėjom, plumpu plampu, opapa, prilipo koja ir ranka“ – greitai surimavo nelaimės dainą karkvabalis.
– Plumpu plampu opapaaaa!.. – užtraukė visi kartu.
Taip įsilinksmino, kad nepastebėjo atbėgusios skruzdėlytės.
– Ką jūs čia tame dumble sukritę dainuojate? – paklausė ji.
– Čia ne dumblas, čia tešla. Mes – kaip tie didieji vabalai žmonės. Kepam pyragą, – kalbėjo Amarėlis.
– O kaip pyragą reikia kepti? – smalsavo skruzdėlytė.
– Paridenti, panešioti, sumalti, suminkyti. Tik svarbiausia – neprilipti. O mes netyčia ėmėm ir prilipom. Dabar nežinom, kaip išsikrapštyti, – dūsavo Amarėlis.
– A, – abejingai pasakė skruzdėlytė ir nubėgo.
– Matyt, išsigando. Labai baili skruzdėliukė. Ką gi, dainuokim toliau, – agitavo karkvabalis.
Tačiau daugiau dainuoti neteko, nes skruzdėlytė atsivedė savo draugių ir nelaimėlius pyrago kepėjus ištraukė iš tešlos.
– Labai jums ačiū, – apsiašarojo sraigė. – Net nežinau, kaip jums atsidėkoti, maniau, teks tešloje pražūti.
– Gal ir mes galėtume kepti pyragą? – pasiprašė skruzdėlės darbininkės.
– Na, žinoma, galit, kartu bus daug linksmiau, – nudžiugo Amarėlis.
– Kai patenki į nelaimę, reikia šauktis pagalbos, – pareiškė karkvabalis Krablas.
Visi pradėjo rėkauti ir ūbauti.
– Ne, taip netinka, – nutraukė juos karkvabalis. – Išgirdę tokius baisius kvykavimus, tikrai niekas neateis į pagalbą. Greičiau pamanys, kad čia vaiduokliai spygauja, ir dar toliau pabėgs.
– Tai kaip tuomet reikia šauktis pagalbos? – paklausė vikšrelis.
– Geriau dainuokim nelaimės dainą: „Mes pyrago panorėjom, gerai minkyt nemokėjom, plumpu plampu, opapa, prilipo koja ir ranka“ – greitai surimavo nelaimės dainą karkvabalis.
– Plumpu plampu opapaaaa!.. – užtraukė visi kartu.
Taip įsilinksmino, kad nepastebėjo atbėgusios skruzdėlytės.
– Ką jūs čia tame dumble sukritę dainuojate? – paklausė ji.
– Čia ne dumblas, čia tešla. Mes – kaip tie didieji vabalai žmonės. Kepam pyragą, – kalbėjo Amarėlis.
– O kaip pyragą reikia kepti? – smalsavo skruzdėlytė.
– Paridenti, panešioti, sumalti, suminkyti. Tik svarbiausia – neprilipti. O mes netyčia ėmėm ir prilipom. Dabar nežinom, kaip išsikrapštyti, – dūsavo Amarėlis.
– A, – abejingai pasakė skruzdėlytė ir nubėgo.
– Matyt, išsigando. Labai baili skruzdėliukė. Ką gi, dainuokim toliau, – agitavo karkvabalis.
Tačiau daugiau dainuoti neteko, nes skruzdėlytė atsivedė savo draugių ir nelaimėlius pyrago kepėjus ištraukė iš tešlos.
– Labai jums ačiū, – apsiašarojo sraigė. – Net nežinau, kaip jums atsidėkoti, maniau, teks tešloje pražūti.
– Gal ir mes galėtume kepti pyragą? – pasiprašė skruzdėlės darbininkės.
– Na, žinoma, galit, kartu bus daug linksmiau, – nudžiugo Amarėlis.
Sukruto, sujudo vabalėliai, pažiro į visas puses kaip uogos nuo vėjo – kas šen, kas ten. Bėga, pluša, net pieva linguoja. Pyragą sulipdė didžiulį ir gražų – kaip ramunės žiedą. Uogom, riešutais, sėklom papuošė. O ką toliau daryti, nežino. Vieni sako, kad reikia ridenti, kiti – vandeniu užpilti. Treti siūlo į žemę užkasti. Kilo dideliausias ginčas. Tuo metu iš žemės išlindo sliekas.
– Ko jūs čia rėkaujat? Visi požemiai skamba. Dar kurmį prišauksit! – pareiškė jis.
– Mes grūdą suradom, nunešėm, sumalėm, išminkėm, sulipdėm. Norim pyragą kaip milžinai žmonės iškepti. O ką toliau daryti, nežinom, – pasiguodė šimtakojis.
– Krosnelę reikia sumūryti, o ne šūkauti, – patarė sliekas. – Žmonės pyragus visada kepa krosnyse.
– Gal galėtum mums parodyti, kaip tos krosnelės daromos? Aš tokio stebuklo dar nesu matęs, – paprašė karkvabalis.
Ir sliekas visiems paaiškino, kaip minkomas molis, lipdomos plytos, maišomas skiedinys ir statoma krosnelė. Vieną mažytę net nulipdė, kad karkvabalis galėtų pačiupinėti. Tada visi puolė dirbti. Prikasė molio, prikapstė smėlio ir pradėjo lipdyti. Sulipdė dideliausią krosnį. Už pyragą du kartus didesnę.
Išsimurzino visi moliu, todėl teko dar kartą praustis. Tuomet sausų nendrių pririnko, į pakurą prigrūdo, pyragą šiaip taip įkišo ir susėdo laukti, kas bus.
Belaukiant ant krosnelės kamino nusileido laumžirgis.
– Traukis nuo krosnelės, nes iškepsi kartu su pyragu! – sušuko vikšrelis.
– Kokiu pyragu? – nustebo laumžirgis.
– Argi nematai, kad mes pyragą kepam? Radom grūdą, jį paritinom, panešiojom, sumalėm, išminkėm, sulipdėm, krosnelę pastatėm ir kepam. Kaip tie vabalai milžinai, žmonėmis vadinami, kad daro, – aiškino skruzdėliukės.
– Kai tie milžinai žmonės kepa pyragus, tai iš kaminų karštieji dūmai debesimis virsta, – kalbėjo laumžirgis.
– O kaip mums tuos dūmus padaryti? – suklego visi.
– Na, šito tai jau aš nežinau, – atsakė laumžirgis, pasikasęs galvą.
– Pamenu, malūnininkas vis sakydavo: nėra dūmų be ugnies. Tokią patarlę turėjo įsikandęs. Kas tik nutikdavo jis pokšt tą patarlę ir paporina. Labai protingas buvo. Gražiai tie senovės žmonės mokėdavo pakalbėti...– prisiminė užsisvajojusi sraigė.
– Tikra teisybė. Kai dega ugnis, tai rūksta ir dūmai. Ugnis – labai pavojingas reiškinys. Bet kai kurie vabalų mokslininkai jau moka jį suvaldyti. Vienoj senoj žmonių knygoj mačiau paveikslėlį, kuriame žmonės uždega ugnį, saulės spindulius nukreipę į tokį skaidrų apvalų daiktą. Labai panašų į mūsų vandens lašą, – susimąstė karkvabalis.
– Aš žinau, kur yra daug lašų. Tuoj atnešiu, ir galėsim daryti dūmus, – pašoko Amarėlis.
– Nereikia. Tu labai taškaisi tais lašais! – sušuko vikšrelis, kratydamas galvą. – Daugiau maudytis aš nebenoriu. Geriau tegu laumžirgis atskraidina.
– Aš galiu, – nudžiugo laumžirgis ir nuzvimbė.
Netrukus parbirbė atgal, laikydamas skaidrų rasos burbulą.
– Truputį aukščiau, kairiau, pasuk šonu, pakreipk spindulį, labai gerai! Taip ir laikyk, – patarinėjo ore kabančiam laumžirgiui karkvabalis.
Saulės spindulys, nukreiptas per lašą į vieną tašką krosnyje, akinančiai suspindo, sausos nendrės pradėjo rūkti – krosnyje plykstelėjo liepsna. Kaminas suūžė ir iš jo tumulais išsiveržė dūmai.
– Ojojoooi, kokie stebuklai! – nudžiugo vabalėliai ir pasileido šokti. – Dabar mes tikrai kepam pyragą!
Įkaitęs pyragas tik pučiasi, tik pučiasi. Net pro dureles lenda. Ir vis nesiliauja pūtęsis. Jau net kaminas siūbuoja. O jis vis dar pučiasi ir krosnelėj vos telpa. Staiga – bumpt – pokšt! Ir sprogo krosnelė lyg pernokęs obuolys. Visi iš baimės į samanas sukrito. Nuzvimbė, išsilakstė plytos aplinkui lyg musės. Gerai, kad niekam galvon nekaukštelėjo. Liko tik milžiniškas pyragas tarp čiobrelių.
Sraigė pirmoji iškišo akis iš po lapų
– Pyragas lygiai toks pats kokį virėjas Božolinas iškepė senojo grafo šimtmečiui. Tada tai buvo puota. Ūžė net tris savaites. Gerai, kad manęs neišvirė, – sušnibždėjo ji.
– Tai ar jau jis visai iškepęs, ar dar sproginės? – pasidomėjo už grumsto užlindęs Amarėlis.
– Tuoj patikrinsiu. Aš pripratęs prie pavojų, – išdidžiai pasakė karkvabalis. Jis užuolankom prišliaužė prie pyrago ir atsikando gabalą.
– Mmmm! Jau galima valgyti, – sumykė jis gromuliuodamas pilna burna.
– Valio! – sušuko vabalėliai ir puolė prie pyrago.
Visi užsiropštė į pyrago viršūnę, susėdo ratu, laužė pyragą gabalėliais, vienas kitą vaišino, dainavo, stebėjo krintančias žvaigždes ir vienas kitam pasakojo istorijas apie tai, kaip vieną dieną vabalėliai kepė pyragą.
– Ko jūs čia rėkaujat? Visi požemiai skamba. Dar kurmį prišauksit! – pareiškė jis.
– Mes grūdą suradom, nunešėm, sumalėm, išminkėm, sulipdėm. Norim pyragą kaip milžinai žmonės iškepti. O ką toliau daryti, nežinom, – pasiguodė šimtakojis.
– Krosnelę reikia sumūryti, o ne šūkauti, – patarė sliekas. – Žmonės pyragus visada kepa krosnyse.
– Gal galėtum mums parodyti, kaip tos krosnelės daromos? Aš tokio stebuklo dar nesu matęs, – paprašė karkvabalis.
Ir sliekas visiems paaiškino, kaip minkomas molis, lipdomos plytos, maišomas skiedinys ir statoma krosnelė. Vieną mažytę net nulipdė, kad karkvabalis galėtų pačiupinėti. Tada visi puolė dirbti. Prikasė molio, prikapstė smėlio ir pradėjo lipdyti. Sulipdė dideliausią krosnį. Už pyragą du kartus didesnę.
Išsimurzino visi moliu, todėl teko dar kartą praustis. Tuomet sausų nendrių pririnko, į pakurą prigrūdo, pyragą šiaip taip įkišo ir susėdo laukti, kas bus.
Belaukiant ant krosnelės kamino nusileido laumžirgis.
– Traukis nuo krosnelės, nes iškepsi kartu su pyragu! – sušuko vikšrelis.
– Kokiu pyragu? – nustebo laumžirgis.
– Argi nematai, kad mes pyragą kepam? Radom grūdą, jį paritinom, panešiojom, sumalėm, išminkėm, sulipdėm, krosnelę pastatėm ir kepam. Kaip tie vabalai milžinai, žmonėmis vadinami, kad daro, – aiškino skruzdėliukės.
– Kai tie milžinai žmonės kepa pyragus, tai iš kaminų karštieji dūmai debesimis virsta, – kalbėjo laumžirgis.
– O kaip mums tuos dūmus padaryti? – suklego visi.
– Na, šito tai jau aš nežinau, – atsakė laumžirgis, pasikasęs galvą.
– Pamenu, malūnininkas vis sakydavo: nėra dūmų be ugnies. Tokią patarlę turėjo įsikandęs. Kas tik nutikdavo jis pokšt tą patarlę ir paporina. Labai protingas buvo. Gražiai tie senovės žmonės mokėdavo pakalbėti...– prisiminė užsisvajojusi sraigė.
– Tikra teisybė. Kai dega ugnis, tai rūksta ir dūmai. Ugnis – labai pavojingas reiškinys. Bet kai kurie vabalų mokslininkai jau moka jį suvaldyti. Vienoj senoj žmonių knygoj mačiau paveikslėlį, kuriame žmonės uždega ugnį, saulės spindulius nukreipę į tokį skaidrų apvalų daiktą. Labai panašų į mūsų vandens lašą, – susimąstė karkvabalis.
– Aš žinau, kur yra daug lašų. Tuoj atnešiu, ir galėsim daryti dūmus, – pašoko Amarėlis.
– Nereikia. Tu labai taškaisi tais lašais! – sušuko vikšrelis, kratydamas galvą. – Daugiau maudytis aš nebenoriu. Geriau tegu laumžirgis atskraidina.
– Aš galiu, – nudžiugo laumžirgis ir nuzvimbė.
Netrukus parbirbė atgal, laikydamas skaidrų rasos burbulą.
– Truputį aukščiau, kairiau, pasuk šonu, pakreipk spindulį, labai gerai! Taip ir laikyk, – patarinėjo ore kabančiam laumžirgiui karkvabalis.
Saulės spindulys, nukreiptas per lašą į vieną tašką krosnyje, akinančiai suspindo, sausos nendrės pradėjo rūkti – krosnyje plykstelėjo liepsna. Kaminas suūžė ir iš jo tumulais išsiveržė dūmai.
– Ojojoooi, kokie stebuklai! – nudžiugo vabalėliai ir pasileido šokti. – Dabar mes tikrai kepam pyragą!
Įkaitęs pyragas tik pučiasi, tik pučiasi. Net pro dureles lenda. Ir vis nesiliauja pūtęsis. Jau net kaminas siūbuoja. O jis vis dar pučiasi ir krosnelėj vos telpa. Staiga – bumpt – pokšt! Ir sprogo krosnelė lyg pernokęs obuolys. Visi iš baimės į samanas sukrito. Nuzvimbė, išsilakstė plytos aplinkui lyg musės. Gerai, kad niekam galvon nekaukštelėjo. Liko tik milžiniškas pyragas tarp čiobrelių.
Sraigė pirmoji iškišo akis iš po lapų
– Pyragas lygiai toks pats kokį virėjas Božolinas iškepė senojo grafo šimtmečiui. Tada tai buvo puota. Ūžė net tris savaites. Gerai, kad manęs neišvirė, – sušnibždėjo ji.
– Tai ar jau jis visai iškepęs, ar dar sproginės? – pasidomėjo už grumsto užlindęs Amarėlis.
– Tuoj patikrinsiu. Aš pripratęs prie pavojų, – išdidžiai pasakė karkvabalis. Jis užuolankom prišliaužė prie pyrago ir atsikando gabalą.
– Mmmm! Jau galima valgyti, – sumykė jis gromuliuodamas pilna burna.
– Valio! – sušuko vabalėliai ir puolė prie pyrago.
Visi užsiropštė į pyrago viršūnę, susėdo ratu, laužė pyragą gabalėliais, vienas kitą vaišino, dainavo, stebėjo krintančias žvaigždes ir vienas kitam pasakojo istorijas apie tai, kaip vieną dieną vabalėliai kepė pyragą.
PABAIGA