Grįžti atgal

Laimiuko žurnale yra skyrelis "Mažosios Laimiuko žinios" kuriame rašau pusiau tikras, pusiau fantastines žinias. Štai keletas istorijų:

Naujos vėliavų mados

 Senos kompiuterių detalės atgimsta „Gudriųjų galvelių“ būrelio eksperimentuose.

 Daug kam gadina nuotaiką permainingi Lietuvos orai. Vieniems blogi orai trukdo žvejoti, kitiems degintis, tretiems vartyti šieną. Bet tokie orų pokštai dar tikri niekai. Paklausykit kokių eibių pripūtė vėjai kiemsargiui Rapolui. Penktadienį dėl įsisiautėjusios audros Jurbarko mokyklos stadione turėjo nusileisti į Jordaniją skridęs lėktuvas. O lėktuvu keliavo moksleivių cirko trupė. Šimtas dvidešimt linksmų juodaakių vaikų. Belaukdami kol orai nurims, vaikai nusprendė pasisvečiuoti Jurbarko mokykloje. Ir žinoma surengti savo visame pasaulyje garsųjį cirko pasirodymą. Sužinoję apie tokius netikėtų svečių planus mokiniai ir mokytojai metė savo darbus ir mokslus ir puolė grąžinti mokyklą. Kiemsargis Rapolas nusprendė pradžiuginti svečius ir per pietų pertrauką ėmė ropštis kopėčiomis ant stogo, norėdamas iškelti Lietuvos ir Jordanijos vėliavas. Bet padūkusio vėjo gūsis susupo jį į šlapias plėvesuojančias vėliavas. O paskui nuritino stogu žemyn ir įsviedė į krūmus. Iš vėliavų liko tik purvini skuteliai. Na, o Rapolą teko apsiklijuoti pleistrų juostelėmis tarsi pratybų sąsiuvinį lipdukais.

Pamatę kas nutiko, svečiai nusprendė atidėti vaidinimą ir padėti kiemsargiui. Kartu su „Gudriųjų galvelių“ būrelio vaikais sugužėjo į darbų klasę. Ilgai ten tarėsi, ginčijosi ir per šešias valandas iš senų kompiuterių detalių sukonstravo naujovišką elektroninę vėliavą. Tokių dovanų senasis kiemsargis net per gimtadienius negaudavo. Dabar jam nebereikės laipioti ant stogo, skalbti, siūti ir lyginti vėliavų. Pakaks surinkti teisingą kodą pultelyje ir šviečianti vėliava tuoj pat suplevėsuos. O jei atvyks koks netikėtas svečias iš pasaulio krašto, nebereikės ieškoti enciklopedijose keistų šalių vėliavų ir vakarais jas piešti ant kartono. Tereikės paspausti mygtuką ir ant mokyklos stogo suspindės kad ir marsiečių vėliava.

Vėjas valo batus

 Gamtos stichijos gal pasitarnauti švaros palaikymui mokykloje ir namuose

 Po to nutikimo su vėliava kiemsargis Rapolas labai susidraugavo su „Gudriųjų galvelių“ būrelio vaikais. Ir nenuostabu. Juk jo sena neįgyvendinta vaikystės svajonė buvo tapti traukinių mechaniku.

Kiemsargis ėmė keltis pora valandų anksčiau, greitai sutvarkydavo mokyklos kiemą ir skubėdavo į būrelio užsiėmimus. O ten konstruodavo inkilėlius ir šluotų kotus. Tačiau po kiek laiko jo išradimai ėmė darytis vis sudėtingesni. Vieną rytą mokiniai prie durų pamatė keistą įrengimą. Vietoj kilimėlio kojoms valytis, po grotelėmis sukosi šimtai šepečių nukrapštančių net mažiausias dulkeles nuo batų. Mokykla tapo švari tarsi išblizgintas muziejus. Dabar Rapolui atsirado daugybė laisvo laiko. Jis jo veltui neleidžia, nekaitina pilvo ant stogo. Skaito vadovėlius ir toliau meistrauja. Gal po metų pamatysim ir kokią skraidančią mokyklą, ar kišeninius būgnus.

Dažniausias klausimas kurį užduoda mūsų išradingajam Laimiukui yra labai paprastas ir nuobodus. KĄ VEIKTI? Skamba jis kas diena po tūkstančius kartų. Tai pats kvailiausias pasaulio klausimas, nes veikti visada yra ką. Net ir tokiu niūriu metų laiku, kai už apykaklės krenta šalti lašai, į batus byra snaigės ir kitokie nemalonūs malonumai. Galu gale, jeigu jau visai nėra ką veikti tai galima rašyti knygą apie tai ką turėtų veikti kiti.

1.    Sniegąsvydis. Pilnas kiemas gardaus sniego, bet jums pabodo mėtytis paprastomis sniego gniūžtėmis? Tuomet Sniegąsvydis kaip tik jums. Pats metas pasigaminti orinius sniego šautuvus. Tam tiks ir seni nereikalingi plastikiniai vamzdžiai kurių galite susirasti gerojo kaimyno sandėliuke. Tik nepamirškite užsimaukšlinti šalmų, nes sniego šautuvai pleškina ojojoi kaip smagiai. O sniego gniūžtes galite išmarginti guašu. Po kiemą skraidantys spalvoti burbulai atrodys nepakartojamai.

2.    Snaigių medžioklė. Visuose vadovėliuose galima perskaityti, kad nėra dviejų vienodų snaigių. Bet ar kas nors tai patikrino? Tad pirmyn į snaigių medžioklę. Griebkit fotoaparatus, išmaniuosius telefonus ir surenkit varžybas. Dienos nugalėtoju skelbiamas tas, kas nufotografuoja gražiausią snaigę. Tik nepamirškit iš popieriaus prikarpyti snaigių – diplomų nugalėtojams ir paskirti senelių komisiją.

3.    Lesykla - karuselė. Padėti žiemą išalkusiems paukščiukams tikrai geras darbas. Tačiau svarbu nepamiršti, juos palesinti kas dieną, nes jie kiekvieną dieną lauks jūsų dėmesio ir dovanų. O ką daryti jei tas darbas pasidaro nuobodus? Pasigaminkit lesyklą karuselę. Paukščiai greitai prie jos pripras ir su malonumu joje supsis gliaudydami saulėgražas. O jūs kiekvienos dienos lauksite kaip šventės.

4.    Patogios rogės. Visi įpratę, kad rogės yra nelabai svarbi transporto priemonė. Tačiau kodėl turime važinėtis ant paprastos geležų ir lentų krūvos. Visada galima rogutes patobulinti. Šildomos odinės sėdynės, sferiniai veidrodėliai, chromuotos pavažos, pavers jūsų rogutes miesto pažiba ir net jaunavedžiai norės prie tokios grožybės nusifotografuoti. O kaip pavydės kaimynai sunku net ir apsakyti.

5.    Žvėrių medžioklė. Nuo akmens amžiaus žmonės medžioja mamutus ir kitokius gyvūnus. Daug kas ir dabar norėtų tapti medžiotoju ir pleškinti iš lanko į laukinius žvėris. Bet ar jums negaila vargšų mielų pūkuotų gyvūnėlių? Aišku, kad gaila. Tad surenkite medžioklę maskaradą. Pasisiūkite elnių, šernų, briedžių ir lokių kostiumus ir kaukes. O tada pravers ir pasigaminti sniegasvydžio šautuvai. Pasidalinkite į dvi žvėrių ir medžiotojų komandas ir važiuokite į mišką pramogauti. Tik nepamirškite teisėjo kuris skaičiuotų taškus.     

6.    Sniego trobelė. Vėjuotą žiemos vakarą lauke nėra ką veikti? Pasistatykite sniego trobelę. Jeigu statysite kartu su visa klase, gali išeiti visai nemenkas namukas. Bus puiki vieta visiems kartu susirinkti ir jaukiai pasiplepėti gurkšnojant karštą mėtų arbatą ir žiūrint į žvakelių liepsneles ledo žibintuose.

7.    Karvių kinkinys. Jeigu jau turite šiaurietišką ledinį namuką, ir patobulintas roges, tai galite užsimanyti pasivažinėti šunų kinkiniu. Bet kur jūs gausite šešis dresuotus šunis? Geriau pasiskolinkite kaimyno karvę. Nesijuokite. Mokslininkai nustatė, kad žiemą, kas dieną sportuojančios karvės yra daug sveikesnės ir duoda skanesnį pieną. Ir jums smagu ir kaimynui pelnas. O kaip įspūdingai atrodysite lėkdami miestelio gatvėmis savo žibančiomis rogėmis, traukiamomis raguoto variklio.

Kieto vandens muzika

Pernai Kurtuvėnų kaimas išgarsėjo visame pasaulyje savo nepaprastais muzikiniais garsais.

Kurtuvėnų kaime gyvenantys vaikai nuo seno svajojo suburti roko grupę ir su ja apkeliauti pasaulį. Gana juokinga svajonė. Ypač kai visame kaime tik du muzikos instrumentai. Suplyšus armonika ir kanklės su viena styga. Tais sugedusiais instrumentais moka groti tik senasis dėdė Ignacas ir tai tik per didžiąsias šventes.

Labiausiai vaikai svajojo apie tikrą elektrinę gitarą. Tačiau tokiam brangiam instrumentui neturėjo pinigų. Todėl tik rinko įvairiausius suvenyrus su gitaromis. Kelias netikras gitaras jie turėjo išsidrožę iš medžio. Aišku ne grojimui, o tik pramogai. Todėl žiemą pamatę iš eketės išpjautą didelį ledo gabalą iškart nusprendė ką iš jo galima išdrožinėti. Didelei visų ant ežero susirinkusių žvejų nuostabai, senu pjūkleliu, iš ledo luito išpjaustė ledinę gitarą. Atsargiai įkėlė ją į rogutes ir išsiruošė namo. Bevežant pjūklelis netyčia užkrito ant ledinės gitaros ir pasigirdo toks gražus skambtelėjimas, kad nustebę vaikai sustojo. Ilgai jie skimbčiojo ir galiausiai nusprendė sukurti visą ledinį orkestrą. Visą savaitę jie blaškėsi po kaimą su sąsiuviniais pilnais brėžinių, kibirais, kaltais, peiliukais ir pjūklais. Išgėrė nežinia kiek virdulių karštos aviečių arbatos, bet pirmadienį atsirado ne tik ledinių gitarų, bet ir vargonų, cimbolų, būgnų, varpelių. Net milžiniškų ledinių stygų, kurios skleidė garsus, nepanašius į jokį žinomą pasaulio instrumentą. Juk kiekvienas ledo gabalas turi savo nepakartojamą skambesį. Ledinės muzikos krištolinis skambesys greitai išsilakstė po visą pasaulį. Ir šiemet Kurtuvėnuose įvyks pirmasis festivalis „Ledinė gaida 2013“

Klevo lapai skrenda per pasaulį

Atėjęs ruduo visada pažeria kalnus lapų. Visokiausių spalvų ir formų jie aplimpa takelius, stogus, laiptus, mašinas, kepures ir skėčius. Sukdamiesi vėjyje, prilenda į pačias nelaukčiausias vietas. Daug kas jų tiesiog pakęsti negali ir apsiginklavę grėbliais, šluotomis, dulkių siurbliais išsiruošia į tikrą lapų karą. Bet lapai visada laimi. Kad ir kiek juos grėbstytum, bandytum paslėpti, vis tiek koks nenaudėlis išsidrėbs savo spalvotu pilvu ant takelio. Tačiau dabar rudenį Rokiškyje nerasi nei vieno lapo. Tiem kas turi galvą ant pečių nėra šiukšlių. Visus lapukus iki vieno surenka įmonė „Lietuvos lapai“. Dabar jie paklausesni pasaulyje net už lietuviškus baravykus. Pasirodo tai puiki įpakavimo medžiaga trapiems kroviniams. Lengva, minkšta, patvari ir greitai perdirbama. Daug geresnė už įvairiausius plastikus, kurie tik teršia gamtą. Iš lapų gaminamos ir dėžės ir kiaušinių indeliai, jie beriami į lietuviškų kompiuterių ir gintaro papuošalų konteinerius. Išpakuoti tokią dėžę tikras malonumas.

Dinomumiai

Švedijos kalnuose, apleistoje vario kasykloje mokslininkai surado keistų suakmenėjusių gyvūnų liekanų. Tris metus po mažą gabalėlį paleontologai dėliojo radinius tarsi puzlę. Ir padarė keistą atradimą. Pasirodo, kad tai senai išnykę, penkių metrų aukščio gyvūnai, nepaprastai panašūs į trolius mumius iš visiems žinomų pasakų. Matyt, pasakose, kaip visada yra dalis tiesos. O gal mumiai dar ne visi išnykę? Juk kalnuose dar dabar randama keistų pėdsakų.

Netikėta staigmena, paskatinusi architektūriniams išradimams

 Vieną lietingą naktį į Laimiuko namelio duris tyliai pasibeldė netikėtas svečias. Ant slenksčio stovėjo kiaurai permirkęs Trolis Mumis. Jis palinkėjo gerų metų, garsiai nusičiaudėjo ir pareiškė, kad neatsisakytų puodelio karštos arbatos. Paskui patogiai susirangė Laimiuko knygų lentynoje ir, gurkšnodamas arbatą, iš savo krepšio pradėjo traukti šlapius atvirukus. Vieną iš jų pakišo apsimiegojusiam šeimininkui. Laimiukas apžiūrėjo atviruką, bet tarp išplaukusių raidžių nieko neįskaitė. Tada Trolis paaiškino, jog tai kvietimas prisijungti prie naujai buriamo pasakiškų būtybių choro. Choras turėtų dainuoti dar niekam nežinomą trolių simfoniją Eurovizijos atidaryme Švedijoje. Paskui Trolis Mumis nušoko nuo lentynos, padėkojo už arbatą ir pasakė, kad jam jau metas.

– Aš ir taip vėluoju. O dar liko išdalinti du šimtus dvylika kvietimų Lietuvoj, Latvijoj ir Estijoj. Tos pasakiškos būtybės pasirenka gyventi tokias vietas, į kurias nei lėktuvu nenuskrisi, nei traukiniu nudardėsi. Todėl turiu visą laiką pėdinti pėsčiomis.

Laimiukas patarė troliui neskubėti, dar išgerti arbatos su meduoliais, o pats išsitraukė sąsiuvinį ir ėmė braižyti visokius ratus.

– Mes tuos kvietimus dešimtkart greičiau išnešiosim. Net nekeldami kojos iš namų, – pareiškė jis, čiupo įrankių dėžę ir išbėgo.

Cypsėjo pjūklai, džirgsėjo varžtai, kaukšėjo plaktukas, zirzino grąžtas. O kai Mumis pasigedęs šeimininko išėjo į lauką, pamatė, kad Laimiuko namelio šonuose prisukti du didžiuliai permatomi ratai. Į vieną Laimiukas įlipo pats, į kitą liepė lipti Troliui ir... tiesiog žygiuoti. Namelis, varomas gyvų ratinių variklių, ėmė riedėti.

Lietuviški skanėstai

 Naujausi pranešimai iš kelionės į Euroviziją.

 Keliaudami riedančiu nameliu Laimiukas su Troliu sėkmingai išdalino kvietimus Latvijos pasakėnams. Jie jau aplankė Jelgavos nematomų vaiduoklių muziejų, Ventspilyje nusifotografavo prie žaliųjų meškinų urvo, apžiūrėjo kreiviausią pasaulio kelmą, vardu Anzelmas, ir Liepojos undinėlių inkubatorių. Beliko išdalinti tik šimtą dvidešimt kvietimų Estijos šiaurėje ir traukti į Eurovizijos repeticijas.

Keliauninkų nuotaika pakili, tačiau vienas dalykas vis tik stabdo žygį. Per skubėjimą Laimiukas sandėliuke paliko visas maisto atsargas. Todėl dažniausiai tenka užkandžiauti pakelės užeigėlėse perkepusiais kebabais su kopūstais ar apvytusiais sumuštiniais su dešrelėm. Naminis maistas pradėjo net sapnuose vaidentis. Laimiukas paskelbė ypatingąją padėtį ir kiek ilgėliau apsistojo svečiuose pas Kaukutį Kaukį. Ten nuskuto maišą bulvių ir ėmė lipinti cepelinus. Prilipino pilną šaldiklį lietuviškų gardumynų su įvairiausiais įdarais ir tada vėl pasileido riedėti toliau.

Dabar užsimanę pavalgyti žygeiviai pasičirškina keptuvėj arba išsiverda garuose cepelinų, užmauna juos ant medinių pagaliukų ir žingsniuodami rate pasigardžiuodami graužia. O kai pasidaro labai karšta, tai kremta ir šaldytus cepelinukus tarsi ledus.

Tačiau netikėtai kelionės greitis sulėtėjo. Ir kalti ne netepti ratai ar gedimai. Dabar visuose miesteliuose, į kuriuos keliauninkai užsuka, prie ratuotojo namelio iškart išsirikiuoja eilės žmonių, norinčių nusipirkti keistų lietuviškų skanėstų. Gal po Eurovizijos Laimiukui reiks įkurti ratuotų cepelinburgerių prekybos tinklą?

Važiuojantys troleibuso sodai

 Troleibuso vairuotojas iš Kauno Stasys Kukulis labai mėgsta augalus. Visos jo namų palangės nustatytos vazonais, puodeliais ir dėžutėmis su keisčiausiomis pasaulio gėlėmis. Ne tik palangės, bet ir stalai, kėdės, lentynos apkrauti žaliaisiais augintiniais. Balkone sirpsta citrinos, bananai ir dar nematyti vaisiai. Lauke žaliai spindi du didžiuliai šiltnamiai. Net drabužių spintoje kažkas žaliuoja. Bet Stasiui to dar negana. Gėles jis neša ir į darbą. Vairuotojo kabina prikabinėta žydinčių vazonėlių, o tarp keleivių sėdynių noksta pomidorai. Juk keleiviams smagu, riedant troleibusu į darbą, nusiraškyti po raudoną pomidoriuką. Aišku, netrūksta ir pašaipų. Daug kas ir pirštu į galvą pastuksena, rodydami, kad Stasys, matyt, supainiojo šiltnamį su troleibusu.

Bet vieną rytą, vairuodamas savo troleibusą nr. 3, Stasys bumbtelėjo į stulpą. Ir tada suprato, kad sėdint tokiose džiunglėse nesaugu vairuoti. Kai aplinkui siūbuoja paparčių lapai ir priešais nosį linguoja agurkai, gali nepastebėti to, kas vyksta kelyje. Todėl jis perkėlė visus savo augintinius ant troleibuso stogo. Augalėliai ten jaučiasi puikiai, nes gauna daug saulės, lietaus ir oro, o ant šilto stogo žaliuoja net žiemą.

Dabar žaliasis troleibusas tapo miesto įžymybe. Prie jo fotografuojasi turistai, važinėja jaunavedžiai ir roko žvaigždės. Neseniai žaliasis troleibusas sudomino Korėjos verslininkus. Jie pakvietė Stasį į Seulo universitetą mokyti automobilių gamintojus važiuojančių sodų paslapčių. Gal vertėtų apželdinti visas miestų mašinas?

Kėdriedžiai – privalumai ir trūkumai

 Petras Kledaras iš Pakruojo pasaulyje išplatino naują madą. Ir tai padarė nieko daug neveikdamas. Tiesiog iš didelio savo tingumo. Jis daugybę laiko praleidžia minkštoje ratukinėje kėdėje. Sėdi ant jos dirbdamas darbe, maigydamas kompiuterio klaviatūrą, klausydamasis muzikos ar žiūrėdamas televizorių.

Petras taip prie jos įprato, kad nusprendė išvis nuo kėdės nenulipti. Pritaisė prie jos elektros variklį, tris akumuliatorius, nešiojamą kompiuterį, sulčių spaudyklę, kuprinę ir pradėjo važinėtis – ne tik po kambarius ar žaidimų aikštelę, bet ir į darbą, svečius, parduotuvę.

Filmuką su savo išradimu Petras patalpino Youtube. Ir pasirodė, kad jo idėją pamėgo daugelis pasaulio tinginių. Nors Pakruojyje toks keliavimo būdas ir neprigijo, bet jau po pusmečio Amerikos didmiesčiai prisipildė kėdėmis riedančių žmonių. Jie zuja pirmyn atgal su įvairiausiais reikalais dieną naktį. Važiuoja susikabinę grupėmis ir po vieną, rengia kino vakarėlius ir kėdžių šokius, jų pilna parkuose ir kaimo keliukuose. Atidaromi kėdžių salonai, kuriuose gali patobulinti savo kėdę ir prisitaisyti stogą, šildomą pagalvėlę ar priešrūkinius žibintus. Policija nežino ko imtis, nes juk negali bausti žmogaus už tai, kad jis rieda kėdėje. O juk kėdriedžiai sukelia daug sumaišties gatvėse. Kai kurie tinginiai užmiega sankryžose. Kiti be reikalo skambina pagalbos telefonais, nes užsižiopsoję Facebuke nurieda į nežinomus miškus. Arba išnaudoję visas baterijas užstringa kokiame kaime. Bet yra ir pliusų. Miestuose ženkliai sumažėjo automobilių spūsčių. Juk dabar daugelis persėdo ant kėdžių. O kėdės užima kur kas mažiau vietos. Tad gal tinginystė ne visada yra blogas įprotis?

Augantys Namai

 Ar žinote, kad daugeliui žmonių pasaulyje trūksta maisto? Juk tai labai neteisinga. Štai todėl botanikas mėgėjas Antanas Kukulis nusprendė padėti žmonijai.

Pavartęs enciklopedijas ir žinynus Antanas Kukulis nusprendė, kad reikia sukurti naują augalų rūšį. Panašią į moliūgus, bet ne visiškai. Tai – greitai augantys, dideli, maistingi, nepūvantys ir, žinoma, skanūs moliūgai (pavyzdžiui, šokoladinio plombyro skonio). Štai tokius tikslus pasirinko atkaklusis Antanas ir ėmėsi darbo. Jis sėjo, stebėjo, rinko, kryžmino įvairiausias veisles. Ir po kelerių sunkių bandymų metų užaugo penki lig šiol niekur nematyti moliūgai. Šešių metrų skersmens, gražia lygia žieve, blizgantys. Jie traukė visų praeivių dėmesį ir kėlė kaimynų pavydą. Bet, kai Antanas pabandė prapjauti savo atradimą, laukė pirmasis nusivylimas. Peiliai lankstėsi tarsi popieriniai lėktuvėliai. Moliūgo luobas buvo toks kietas, kad jo neėmė net kirvis. Žievę galėjai prapjauti tik galingai urzgiančiu benzininiu pjūklu. Bet, įlindus vidun, laukė dar didesnė nesėkmė. Saldaus minkštimo beveik nebuvo. Tik sausos sėklos ir į kilimą panašūs pūkai. Štai taip nuėjo perniek ilgas darbas ir bandymas išspręsti pasaulines bado problemas.

Tačiau kaip tik čia laukė naujas atradimas! Mintis kilo žiūrint animacinius filmukus apie nykštukus Tumpus Lumpus, gyvenančius agurkuose. Juk šešių metrų skersmens moliūgai – puikūs savaime augantys kambariai! Tereikia trąšios žemės sklypo, keleto sėklų, vandens, gero oro, saulės ir po dviejų mėnesių jau turite nuosavą namą. Puikus sprendimas jaunai šeimai. Bereikia išpjauti langus, duris ir kamino skylę. Ir, kas svarbiausia, visada galima užsiauginti papildomą kambarį!

Šokantys gyvūnai

 Kaišiadorių eigulys Pranas Ramutis sugalvojo Lietuvos miškuose įveisti zebrus.

Tikra teisybė, būtent – zebrus, o ne bebrus. Jau nuo pat vaikystės Pranas labiausiai mėgo šiuos išdidžius ir gražius gyvūnus. Gal dėl to ir pasirinko eigulio profesiją. Nuo trečios klasės rinko visokius suvenyrus su zebrų atvaizdais ir pats juos lipdė iš plastelino. Paaugęs iš betono prikrėtė savo kieme visą zebrų kaimenę. Tačiau netikri betoniniai gyvūnėliai nedžiugino gamtos mylėtojo. Ir Pranas ėmėsi atkakliai skelbti kraštiečiams apie zebrų naudą. Po kelių metų eigulio pasakojimai įveikė sustabarėjusias pažiūras, jog verta auginti tik kiaules. Gamtos mylėtojų draugija surinko pinigų ir Kenijoje nupirko zebrų šeimynėlę. O jau po dvejų metų Kaišiadorių miškuose laigė pulkai linksmų dryžuočių.

Bet, nelaimei, šią žiemą labai madingi tapo dryžuoti kailiniai. Daugelis medžiotojų susigundė uždarbiu ir ėmė medžioti taip sunkiai užaugintus zebrus. Nepadėjo nei griežti draudimai, nei sustiprinta eigulių apsauga. Tačiau pagelbėjo atsitiktinumas. Nuvedęs dukrą į cirką, eigulys Pranas visą laiką mąstė, kaip gelbėti zebrus. Bet, kai į areną įvažiavo meškos ant motociklų, Pranui nušvito galvoje. Jau kitą dieną girininkijoje jis įkūrė zebrų mokyklą. Visi zebrai prieš išeidami į savarankišką gyvenimą miške, turi joje išlaikyti egzaminą. Mokykloje jie mokosi mėtyti kamuolius ir apelsinus, šokinėti salto, ristis kūlvirsčiais, stovėti ant galvos, groti muzikos instrumentais, važiuoti dviračiais, vaikščioti lynu ir šokti. Paaiškėjo, jog tokie mokslai labai patinka dryžuotiesiems artistams. Todėl, vos pamatę miške žmogų, zebrai tuojau pat ima jam rodyti išmoktus triukus. Medžiotojai tiesiog negali šauti į taip nuoširdžiai vaidinantį žvėrį. Jiems džiūna burna, linksta kojos, raibuliuoja akyse, stingsta pirštai ir šautuvas slysta iš rankų. Kai kurie, paveikti tokio reginio, parduoda šautuvus, imasi daržininkystės ir tampa vegetarais.

Taigi – zebrai išgelbėti. O dabar eigulys suka galvą, kaip būtų galima apsaugoti retus medžius baobabus, kurių jis prisodino zebrams pralinksminti. Gal jūs turite kokių keistų įdėjų?

Sapnų atvirukai

 Parduotuvės Šilutėje naujoji vedėja pastebėjo, kad miestelio gyventojai visiškai neperka nei vokų, nei pašto ženklų, nei atvirukų.

Manydama, kad šilutiškiams nepatinka nuobodūs balti vokai, ji užsakė visų vaivorykštės atspalvių vokelių. Taip pat papuoštų ramunėmis bei dobilėliais. Įsigijo retų pašto ženklų kolekcijų. Pridėliojo lentynose nagingiausių rajono dailininkų pieštų atvirukų. Bet viskas veltui. Kaip nepirko miestelėnai atvirukų taip nepirko. Nebežinodama ko imtis, vedėja pati pradėjo atvirukus klijuoti iš mažų klevo lapelių.

Akis jai atvėrė buto šeimininkė Ona.    

– Nesikrapštyk tu su tais atvirukais, dar akis sugadinsi, – patarė jai išmintinga senolė, – vis tiek jų čia niekas nepirks. Mes savo miestelyje nevargstam su paštu ir vokais. Kai prireikia, tai vienas kitą pasveikinam sapnais.

– Kaip tatai taip? – sumikčiojo vedėja, padėjusi žirkles. Mat ji buvo kilusi iš Labanoro ir nežinojo vietos žmonių papročių.

– Nagi labai paprastai. Pavyzdžiui, kai man reikia pasveikinti savo sūnelį Antanuką, tai užvalgau aš prieš naktį medaus ir sapnuodama pradedu rašyti sveikinimo laišką. O kai mano Antanukas užmiega, jis mano sveikinimą iškart susapnuoja ir perskaito. Paprasta patogu ir spalvota.

Tad įspėjame, kad Šilutės parduotuvėse neieškokit vokų, geriau įsigykit originalią sveikinimo pagalvę.

Vyniojami keliai

Kai kuriuose gūdžiuose Lietuvos miškuose esama tokių kaimų ir kaimelių, per kuriuos nevinguriuoja gerai išasfaltuoti keliai.

Gal tų kaimelių gyventojams toks bekeliškumas ir nerūpi. Tačiau jis sukelia didelių galvos sopulių aukštiems valstybės pareigūnams. Jiems juk tenka vežioti po Lietuvą įvairias iš užsienių atvykusias įžymybes. O tos įžymybės dažnai beda pirštu kur papuola ir sako – noriu tenai. Arba sako – parodykit man lietuvišką kiaulę. Arba – noriu pakalbėti su tamsiais kaimiečiais. Ir tenka tada valdininkams sugalvoti, kaip parodyti tokį žemėlapyje nepažymėtą kaimietį tolimų šalių svečiams. Juk negali jie siūlyti Ispanijos karaliui kratytis dulkėtu žvyrkeliu. Dar karūna nukris ir susilamdys. O nutiesti kelią į kiekvieną tvartą nėra pinigų.

Tam reikalui Užsienio reikalų ministerija užsakė naujovę – suvyniojamą kelią. Asfaltuotas–gumuotas kelias numezgamas lyg ilgas šalikas, paskui suvyniojamas ant didžiulių ričių. Tos ritės nuvežamos į nepramindžiotus laukus. O tada kelias išvyniojamas kaip raudonas kilimas. Ir štai tada visokie karaliai ir prezidentai tiesiai iš Vilniaus orouosto gali važiuoti pas paprastą Lietuvos kaimietį į jo tvartus ir daržines, apžiūrinėti pieningas margutes, skanauti kumpius ir kiaušinienes, raškyti agurkėlius. Štai taip pažanga pamažu vyniojasi per ražienas.

LEDO KELIAI

 Žiemą daugelis senų mašinų neužsiveda. Kas tada nutinka?

Žmonės keliauja į darbus ir svečius pėsčiomis. O kadangi įpratę visur labai greitai lėkti, tai birbia šaligatviais kaip mašinos. Trankosi vieni į kitus, nerodo posūkių, pamiršta stabdyti ir slidinėja su nepakeistais vasariniais batais. O kai kurie net užšąla.

Visiems padėti pasišovė Klaipėdos išradėjas Bartkus Bratkus. Jis išsiliejo iš ledo keliuką iki savo darbo. Išsitraukė vaikystės rogutes, pritaisė joms stogą, žibintus ir žybt – po akimirkos jau buvo darbe. O penktą valandą čiūžt – ir jau buvo namie. Net namiškiai išsigando, ar tik nepradėjo jis kokiais burtais užsiiminėti. Tačiau jis surengė pažintinę paskaitą su paroda ir paskatintas nesibaigiančių plojimų kitą dieną jau nuliejo keliukus žmonai iki parduotuvės, vaikams iki mokyklos, uošvienei iki sporto salės. Kaimynai greitai perėmė naujovę. O iš jų ir jų kaimynai, o iš jų ir jų, o iš jų ir jų...

Toliau galite tęsti patys. Dabar jau visa Klaipėda išraizgyta ledo kalniukų tinklu, nulietu iš puikiausio Baltijos vandens ledo. Jis stiprus, slidus, gražiai blizga ir lengvai remontuojamas. Beliko tik kelininkams sustatyti ženklus ir šviesoforus.

PINGVINŲ KIAUŠINIAI

Šią žiemą mes visi galėjom likti be šventinio šakočio. Tai atskleidė slaptas žurnalisto Laimio Laimiuko tyrimas.

Jis nustatė, kad šakočio neiškepsi be kiaušinių, kad kiaušinius deda vištos, o jei pabėgo vištos, tai nebus nei kiaušinių, nei šakočių.

Lapkričio mėnesį Lietuvoje nebeliko nei vienos vištos. Paukščių fermos ištuštėjo, kaip futbolo stadionai po rungtynių. Liko tik plunksnos ir kiaušinių lukštai. Ir kaltas čia ne paukščių gripas. Rudenį visos vištos ėmė ir paprasčiausiai išskrido kartu su kregždėm. Matyt, savo slapta paukštiška nuojauta pajuto, kad ši žiema bus labai labai šalta. O gal nugirdo, kad Afrikoj jas labiau myli? Kas supras vištų protą.

Mūsų laimė, kad amerikiečių mokslininkai iš Antarktidos bazės atsiuntė Lietuvos tūkstantmečiui pagerbti penkiolika dėžių su tūkstančiu pingvinų. Jie buvo įkurdinti vyriausybės rūmuose tarp ananasų ir kalėdinių dekoracijų. Vėliau valdžia, neapsikentusi pingvinų keliamo triukšmo, išdalino juos ūkininkams. Išradingi ūkininkai įkurdino juos tuščiose fermose. Ir pingvinukai puikiausiai prisitaikė. Jiems tokie mūsų šalčiai kelia juoką. Jie turškiasi vandeny ir prašo daugiau šaldytos žuvies. Jaučiasi lyg atostogaudami. Ir deda daugybę kiaušinių. Todėl dabar visi parduotuvėse parduodami kiaušiniai yra pingvinų, nors vis dar pakuojami į dėželes su senais užrašais. Kaip ir visi šakočiai.

ZUIKIŲ BATAI

 Ariogaloje yra tokia patarlė – kvailas kaip dumblynų zuikis. Ją dažnai gali išgirsti vietiniame turguje ar šokiuose.

Juk žmonės ne veltui taip sako, pamanė eigulys Pranas Siesikas ir nusprendė patikrinti zuikių kvailumo lygį. Pasiėmęs galingus žiūronus, daktaro Hauberio kvailumo lentelę, elektrinį minčių matuoklį ir šiltas kojines, jis įsitaisė gaisrų stebėjimo bokštelyje Ariogalos girios viduryje. Po savaitės eigulys nuliūdino ariogališkius, nes paneigė jų patarlę, kaip visišką senolių prasimanymą.

Jis įrodė, kad zuikiai net 12,5 Hauberių gudresni už senbernarus ir kuoduotąsias zyles. Ir beveik priartėjo prie eilinio miestiečio proto lygio. Paaiškėjo, kad zuikiai geba pasigaminti gana sudėtingus gaminius naudodamiesi paprasčiausiomis medžiagomis. Juk nuo tada, kai minkštus Ariogalos miškų keliukus padengė kietas asfaltas, zuikiai įsigudrino darytis batukus. Jie tol mirko kojų galiukus dumble, kol pėdutės pasidengia kieta, į batą panašia pluta. Tada jie drąsiai gali lakstyti asfaltu, nebijodami, kad prisitrins pūslių. Kai kurie savo batukus dar papuošia uogom arba akmenukais sustiprina padus.

Šį savo pastebėjimą eigulys aprašė vietiniame gamtos mylėtojų laikraštyje „Žaliasis kiškiakopūstis“. O atėjus žiemos speigams, gamtininkai atskubėjo zuikiams į pagalbą. Kas rytą į mišką termosuose atneša šilto dumblo. Kad zuikiai galėtų pasigaminti batukų. Juk visos zuikių batų daryklos jau suledėjusios nuo Kalėdų.

Jonvabalių žibintai

 Uždarius Ignalinos atominę elektrinę, Lietuva nustojo siųsti elektrą į Afriką. Todėl dabar, nusileidus saulei, visa Afrika tampa tamsiuoju kontinentu. 

Tamsiaodžiai afrikiečiai labai nusiminė, nes sutemus nebegali vienas kito įžiūrėti patamsiuose. Dėl to kasnakt patiria daugybę įvairiausių traumų ir paklydimų.

Vieninteliai nenuliūdo mulekele luzuzu genties žmonės. Jie prisiminė nuo seno savo žiniuonių naudojamą apšvietimo būdą ir po daugelio metų pertraukos vėl prisijaukino jonvabalius. Norint pasigaminti šimto vatų lemputę, pakanka turėti tuščią vieno litro talpos stiklainiuką ir du arbatinius šaukštelius kukurūzų košės. Afrikiniai jonvabaliai labai mėgsta kukurūzų miltų košę. Pakanka jos įkrėsti į tuščią stiklainį ir padaužyti šaukšteliu į stiklą, kai į jį tuoj pat suskrenda būrelis jonvabalių. Jonvabaliai sukerta košę, o paskui labai patenkinti įsitaiso ant stiklainio sienelių ir iš dėkingumo šviečia. Po vieno pavalgymo gali šviesti net keturiolika valandų.
O jeigu dar girdi muziką, tai šviesos ryškumas sustiprėja dešimt kartų. Ypač jie mėgsta Mocarto operas, tada žybčioja įvairiausiom spalvom. Todėl dabar vakarais trobelėse aidi dainos ir muzika, o tai labai vilioja turistus.

Ketinama surengti Didįjį šviesos muzikos festivalį. Genties žiniuonis prasitarė, kad norėtų gaminti ypatingai galingus žibintus koncerto apšvietimui su specialiai apmokytais jonvabaliais. Juk jonvabaliai labai nuovokūs, greitai pripranta prie savo šeimininkų, atskrenda kviečiami vardu, ir paskatinti kukurūzų koše, gali daug ko išmokti.

Ašaringas Pilviškių čempionatas

 Laimiukas, sužinojęs, kad Pilviškiuose vyksta pirmasis Lietuvoje duonos kepimo čempionatas, tuoj pat sėdo į savo runkelcukroisą, užsipylė Marijampolėje pilną baką cukraus ir šeštą valandą jau įriedėjo į pagrindinę Pilviškių aikštę. Ten varžėsi pirmieji tešlos minkytojai. Tačiau laimiuką labai nustebino keista čempionato dalyvių nuotaika. Visi verkė. Didelės ašaros kapsėjo tiesiai į miltus. Verkė ir garbingos komisijos nariai ir žiūrovai. Ir net šunys, netyčia užklydę į aikštę. Nustebintas to, ką mato, laimiukas išlipo iš runkelcukroiso pasiruošęs nufotografuoti tokį neregėtą reginį. Ir gal net užregistruoti naują verkiančių žmonių rekordą. Tačiau nuotraukos jam taip ir nepavyko padaryti, nes, vos pradaręs dureles, pravirko. Ašaros varvėjo iš akių savaime, kaip iš šimtą metų neremontuoto vandens čiaupo. Mėginimai išsiaiškinti, kodėl visi verkia, buvo nesėkmingi. Niekas nežinojo tikrosios priežasties. Vieni aiškino, kad gaila prabėgančių metų, kiti sakė, kad liūdna dėl lietingo oro, dar kiti ilgėjosi išleistų pinigų.

Laimiuko neįtikino tokie migloti paaiškinimai, ir jis leidosi teisybės ieškoti. Išvažinėjo visą miestelį ir jo apylinkes, kol pasibaigus cukrui sustojo vidury laukų. Išlipęs iš mašinos suprato, kas kaltas dėl pralietų ašarų. Aplinkui kiek tik akys užmatė driekėsi svogūnais apsodinti laukai. Jie švelniai siūbavo vėjyje savo laiškus, skleisdami ašaringą aromatą. Vėliau laimiukas išsiaiškino, kad Europos Sąjunga yra paskelbusi programą, remiančią svogūnų augintojus. Todėl visai įmanoma, kad greitu laiku būsime krištolinių ašarų kraštas. Tačiau yra ir gera naujiena – žmonės, dažnai verkiantys svogūninėmis ašaromis, retai serga sloga.

Kas traukia japonų turistus į Žagarę?

 Šiemet Žagarėje šalnos nukandžiojo visus vyšnių žiedelius. Dūsaudami žagariškiai savo kalendoriuose įrašė šiuos metus į nesėkmingiausiųjų sąrašą. Ir kaipgi gali būti kitaip, juk tik dėl vyšnių į Žagarę suplūsta milijonai turistų iš viso pasaulio. Pasigėrėti vyšniažydžiu, paskanauti vyšnių kisieliaus, pažaisti vyšnių šaškėm ir nusipirkti vyšninių paveikslų. O kur dar lenktynės su vyšniniais ledais, viešbutis vyšnios viršūnėje, šaudymas vyšnių kauliukais ir žagarvyšnių sodinukų loterija. Miestelis staiga ištuštėjo, daugelis netekę darbo išvažiavo skinti bananų į Zimbabvę. Bet išeitį iš nelaimės surado ūkininkas Tautvydas Kleckas. Jo sode taip pat neužderėjo vyšnios, bet kaip niekad gausiai užderėjo uodai. Kalbėdamas telefonu su japonų turistais ir klausydamas eilinių ir jau pabodusių atsiprašymų dėl neįvyksiančių šią vasarą kelionių į Žagarę, senasis ūkininkas įnirtingai pliauškino uodus. Turistai, nustebinti keistų garsų, pasidomėjo, kokia tai muzika. Tautvydas mandagiai paaiškino, kad jis baido tautinius Lietuvos gyvūnus – uodus. Telefone pasigirdo susižavėjimo pilni aikčiojimai ir okčiojimai. Ir nenuostabu, juk Japonijoje paskutinis uodas buvo nupurkštas 1965 metais. Jau kitą savaitę į Žagarę suplūdo japonų poetų delegacija, atskridusi specialiu kariniu lėktuvu. Čia jie gėrėjosi melodingu uodų zyzimu ir jo liūliuojami rašė nuostabius eilėraščius, o savo šviežius įspūdžius tiesiogiai siuntė į Japonijoje labai populiarų realybės šou „Surask save“. Todėl šią vasarą galit net neplanuoti kelionių į Žagarę. Visi viešbučiai ir stovėjimo aikštelės jau seniausiai išgraibstyti turistų iš Japonijos. Net už paprastą sudedamą lovelę verandoje yra mokama 5000 jenų.

NAUDINGI SAUSROS PADARINIAI

 Šią vasarą Rusijoje, kaip ir Lietuvoje, spirgėjo dar niekad neregėti karščiai. Sausra išdžiovino žemę, išdegino miškus, o iš daržovių liko tik stagarai ir barškučiai.

Vadybininkas iš Maskvos Jurijus Potapovas pavasarį visą savo mažą užmiesčio daržiuką užsodino bulvėmis. Ir ne paprastomis bulvėmis, o lietuviška veisle „Raseinių  cepelininės“. Mat jis norėjo savo merginai padaryti nekasdienę staigmeną ir išvirti jai tikrųjų lietuviškų cepelinų. (Cepelinai Rusijoje laikomi labai egzotišku patiekalu ir valgomi tik labai prabangiuose naftos milijonierių restoranuose.)

Vasaros pabaigoje, atėjęs į lauką  su kastuvu ir krepšiu, Jurijus išvertė iš žemės pirmąjį bulvių kerą ir sustingo netikėdamas tuo, ką mato: visos bulvės buvo iškepusios. Gražiai pagruzdusia gelsva plutele. Net garavo, lyg ką tik iš keptuvės išimtos.

Supykęs, kad visas derlius nuėjo perniek, Potapovas ėmė kastuvu kapoti bulvę. Paskui pavargęs prisėdo ant žemės. Ir tuomet nuo supjaustytos bulvės nosin smilktelėjo gaivus bulvinių traškučių kvapas. Jurijus vieną griežinėlį įsistūmė burnon ir sušuko:

–   Juk tai aukščiausios rūšies žemėje čirškinti bulvių traškučiai! Rusijos bulvių derlius išgelbėtas. Mes užtvindysim pasaulį pigiais bulvių traškalais, o aš gausiu medalį iš prezidento!

Tad visi bulvinių traškučių mylėtojai, laukite gerų žinių iš Rusijos!

NUKRITUSI IŠ DANGAUS LAIMĖ

 Poniai Aldonai iš Endriejavo viesulas ištaisė keistą pokštą. Šio nutikimo negali paaiškinti nei mokslininkai, nei televizijos orų specialistai.

Vasarą Aldonai vartant lauke šieną, pakilo didžiulė vėtra. Vėjas buvo tokio stiprumo, kad nuritino šeimininkę su grėbliu į šieno kupetą. Ir pačiu laiku, nes iš dangaus švilpdami pradėjo kristi įvairaus dydžio gelžgaliai.  Aldona įlindo giliau į šieną ir iš baimės užsimerkė. Kai griausmas nutilo, ji atsargiai išropojo apžiūrėti nuostolių. Sodyba buvo neatpažįstamai suniokota. Visur voliojosi geležinės detalės, namas buvo kiauras kaip rėtis, daržai išdaužyti, karvės pabėgusios.

Tempdama išsibarsčiusius po sodybą krituolius į krūvą, Aldona pastebėjo, kad kai kurios dalys puikiai jungiasi su kitomis. Susidomėjusi ji ėmė surinkinėti keistą radinį. Ir sukonstravo iš viso to žvejybinį laivą. Nustebusi Aldona kreipėsi į Kavarsko televiziją, bet ten niekas negalėjo jai paaiškinti, iš kur į jos kiemą nukrito laivas. Laivo niekas nepasigedo, todėl po mėnesio Aldona, pardavusi žemę, išplaukė į jūrą.

Kaip telefonu Laimiukui pasakojo ponia Aldona, jos gyvenimas po viesulo labai pasikeitė. Dabar ji plaukioja savo surinktu laivu po Baltijos jūrą ir vėžina turistus. Daug žmonių nori paplaukioti laivu, nukritusiu iš dangaus. Todėl  vietą jos laive reikia užsisakyti iš anksto.

Drambliakiauliai

 Dideliausias triukšmas kilo praeitą vakarą Joniškyje. Į miestelio turgelį užklydo dramblys.

Dramblys kiauliškai išgąsdino garbaus amžiaus senutes ir negarbaus amžiaus vaikigalius, surijo penkis maišus bulvių, išvartė dėvėtų drabužių palapines ir kriokaudamas nušlepsėjo Latvijos pusėn. Supykusios senutės, kartu su rinktiniu pasieniečių būriu, nusekė šviežiai įtryptais dramblio pėdsakais. Šie juos nuvedė į pelkynus. Prie senai visų ūkininkų užmirštos, dar net sovietinių laikų kiaulių fermos. Persekiotojų būrys apsupo fermos griuvėsius, iš kurios sklido kraują ir vandenį stingdantis knarkimas. Pasieniečiai išsitraukė ginklus, senutės – skėčius ir visi, neramiai dainuodami, susėdo laukt, kol atskris žymus dramblių dresuotojas iš Tailando Sumdhumbas Tithompas. Po savaitės, kai baigėsi visi sumuštiniai ir sausainiai, oro balionu nusileido ilgai lauktas svečias. Atvykęs dresuotojas mandagiai vokiškai pasisveikino, apsivilko išvirkščius kailinius, sugiedojo savo kalba šventą giesmę ir drąsiai nužygiavo į fermą. Po kiek laiko jis išjojo ant įsiutusio, bet jau klusnaus dramblio.

Vėliau paaiškėjo, kad tai milžiniško dydžio kiaulė. Subyrėjus Sovietų sąjungai, ji vienui viena liko yrančioje fermoje ir niekieno nekliudoma sau ramiai augo, kol pasibaigė pašarai. Tai štai koks naudingas gyvūnas gali išaugti iš kiaulės, jei tik neskubėsim iš jos pridaryti šaltienos ir rūkytų česnakinių dešrelių.            

CUKRAUS KALNAS

Vilkaviškiečiai nusprendė nusiųsti į olimpiadą savo slidininkų komandą ir laimėti penkiolika aukso medalių.

Tačiau pasitarę savivaldybėje, visi suprato, kad be gerai treniruotų slidininkų jokių medalių negausi. Todėl išsiuntė penkiolika stipriausių savo ūkininkų sportuoti į ledų šaldytuvus. Nes šiuo metu Vilkaviškyje daugiau niekur kitur nerasi sniego.

Keturias dienas prasikankinę sportininkai nučiuožė skųstis į Vilkaviškio olimpinį komitetą.

– Į šaldytuvą telpa tik slidės arba tik slidininkai, visko kartu ten sukišti niekaip neįmanoma, – pasakė jie, krapštydami iš ausų žemuoginius ledus.

Tada miestiečių susirinkimas nusprendė surengti labdaringą spurgų mugę ir už surinktus pinigus nupirkti sportininkams naują erdvų šaldytuvą. Tuoj pat, beveik negailėdami, visi iš rūsių ištraukė atsargai pasidėtus maišus su cukrumi ir supylė į aukštą krūvą. Mat buvo sumanyta miesto aikštėje užminkyti ir iškepti didžiausią ir saldžiausią Lietuvos spurgą. O paskui atsivežti lenkų turistus ir jiems tą spurgą parduoti. Bet viso to neprireikė, nes tapo aišku, kad cukraus kalnas puikiai tinka slidinėjimui. Tuoj pat prie slidininkų prisijungė visi miestiečiai, išsitraukę iš palėpių senai nenaudotas rogutes ir slides. Taigi greičiausiai į olimpiadą vyks visas miestelis. Tik va cukraus kalnas paslaptingai mažėja. Matyt kažkokiems ilgapirščiams parūpo saldėsiai. Todėl planuojamą į cukrų primaišyti druskos su pipirais.

Šiukšlių tvarkymo naujienos

Kur išmesti senus batus? Kaip juos rūšiuoti? Ar krauti prie stiklo, ar prie plastiko?

 Šį rudenį Laimiukas surado gražaus nameliuko pardavimo skelbimą. Ilgai nesvarstęs nusprendė nusipirkti. Juk taip malonu įsikurti kaime ir rauti savo užaugintas morkytes. Iškratęs  raudoną kojinę–taupyklę, Laimiukas iškeliavo pirkti namo. Susimokėjęs gavo sunkų geležinį raktą nuo spynos ir žemėlapį su tiksliais nurodymais, kaip namelį surasti. Beveik kaip pasakose apie lobį. Bet, kai atvažiavęs pamatė savo pirkinį, ne juokais nusigando. Gražusis namukas pasirodė buvusi kaimelio batų taisykla, prigrūsta senų suplyšusių batų. Laimiukas ėmė krauti batus į maišus, bet gana greitai sutriko. Kur išmesti tokią krūvą batų? Ir kaip juos rūšiuoti? Ar prie stiklo, ar prie plastiko?

Kol susirūpinęs Laimiukas galvojo, užėjo lietus. Teko viską palikti ir glaustis pas kaimynus. Kitą dieną iš batų maišų lyg ežio spygliai styrojo kazlėkiukai. Laimiukui pagailo grybų, ir jis rūpestingai kasdien laistė maišus, kad grybai nenuvystų. Po savaitės Laimiukas pripjovė dvi tonas pirmarūšių kazlėkų ir pridavė juos grybų supirkimo punkte. O iš batų neliko nieko, tik keletas saujų geležinių sagtelių.

Išmanus vėjo energijos panaudojimas

 Jei jūsų kieme netikėtai iš dangaus nusileis ryšulys su užrašu „Vėjų mainai“ – nenustebkite. Tai ne pokštas, o naujas būdas apsikeisti daiktais!

Tą ramią popietę Laimiukas snaudė hamake po obelimi. Nelauktai jo sapną nutraukė padūkęs vėjas. Pralėkęs sūkuriu per sodą, iškratė iš obels sukirmijusius obuolius, išpurtė iš hamako Laimiuką ir užmetė jam ant galvos praėjusių metų „Laimiuko“ žurnalų ryšulį.

„Labai kvaili pokštai!“ – sušuko pasipiktinęs Laimiukas, grūmodamas nematomiems padaužoms. Bet jokių padaužų nesimatė.

Ant dailiai supakuoto žurnalų ryšulio buvo prisegtas lapas, kuriame buvo nupieštas žandus išpūtusio vėjo atvaizdas ir užrašyta „Vėjų mainai“. „Keistenybės,“ – nusprendė Laimiukas ir nutarė šiuo pavadinimu pasidomėti internete. Paaiškėjo, kad „Vėjų mainai“ – tai naujas šiemet atsiradęs judėjimas. Jį sugalvojo Marcinkonių kaimo močiutė Adelė. Prieš atvažiuojant mylimiems anūkėliams iš miesto, ji nusprendė susitvarkyti savo trobelės palėpę. Močiutė išnešė nereikalingus daiktus ir sukrovė juos kieme. Bet nelauktai atūžęs viesulas išpūtė daiktų krūvą iš kiemo lyg dulkes ir išbarstė kaimynų sodyboje. O močiutės Adelės kieme atsirado keturi pinti krepšiai ir medinė lova, išpūsta iš sugriautos fermos. Senolė labai apsidžiaugė. Į krepšius ji supylė bulves, o lovoje suguldė atvykusius anūkus.

Kaimynai išsidalino močiutei nebereikalingus daiktus. Ilgai jai dėkojo ir gyrė už išmonę. Po to nusprendė pratęsti mainus. Sugalvojo „Vėjų mainų“ pavadinimą, nupiešė emblemą ir sukrovę senus daiktus įniko skaityti orų prognozes. Taigi, jei jūsų kieme nusileis senovinis dviratis ar bulvių tarka, neišsigąskite ir nekvieskite gaisrininkų. Geriau padėkokite vėjui ir padėkite mainais kieme gražiai supakuotą savo nebenaudojamą daiktą.

Grįžti atgal