Taip pat norėčiau ir jus paskatinti pradėti kurti.
Aš pats labai mėgstu meistrauti įvairiausias keistenybes. Kartą sumaniau pagaminti savo pasaką. Ir tas užsiėmimas man taip patiko, kad pasakėles kepu iki šiol. Kurti įvairias istorijas labai smagus užsiėmimas. Gali piešti, rašyti muzikuoti, drožinėti, vaidinti, pjaustinėti, karpyti, klijuoti, konstruoti. Sugalvotą istoriją gali paversti įvairiausiais dalykais – žaislais, knygomis, animacijomis, sausainiais, dainomis ir kitokiomis dar neišrastomis meno rūšimis.
Aišku daugelis sako, kad reikia dirbti tik tą darbą kurį geriausiai išmanai. Bet man patinka viską bandyti pačiam. Juk niekas negimė jau viską mokėdamas. Klaidos irgi labai naudinga patirtis. Taip sužinai kokie būdai geresni, o kurie prastesni. Tad nebijokit klysti. Neklysta tik tie kurie nieko nedaro. Galvokit savo galva ir dažniau klauskite – kodėl?
Jei pavyko man, pavyks ir jums. Sėkmės.

Jei kilo klausimų, idėjų ar pasiūlymų – rašykite
[email protected]

Išleistos knygos

Penktadieniais apelsinus sapnuoti draudžiama: pasaka/Paulius Juodišius. Vilnius: Nieko rimto, 2012.        ( IBBY Lietuvos skyriaus pripažinta gražiausia 2012 m. knyga )

Bucikiukas ir pabaisa: pasaka/Paulius Juodišius. Vilnius: Nieko rimto, 2009.

Puškutis ir žaliojo rutuliuko paslaptis: pasaka/ Paulius Juodišius. Vilnius: Kronta, 2009.

Mažosios laimiuko žinios: pasaka/ Paulius Juodišius. Vilnius: Nieko rimto, 2008.

Stebuklinga slyva: pasaka/ Paulius Juodišius. Vilnius: Algarvė, 2008.

Amarėlio pyragas: pasaka/ Paulius Juodišius. Vilnius: Kronta, 2006.    (2006 m. – IBBY Lietuvos skyriaus pripažinta gražiausia knyga mažiausiems skaitytojams)

Karalius Rampampumas ir sraigių lenktynės: pasaka/ Paulius Juodišius. Vilnius: Algarvė, 2006.

Lipotapas ir kruopų vagys: pasaka/ Paulius Juodišius. Vilnius: Tyto alba, 2004.

Kalėdinė kelionė: pasaka/ Paulius Juodišius. Vilnius: Arka, 2001.

Tvinklio laikrodukas: pasaka/ Paulius Juodišius. Vilnius: Arka, 2001.

Čiumbiko pasakėlės: pasaka/ Paulius Juodišius. Vilnius: Arka, 2001.

Linksmi Šmuciko sapneliai: pasaka/ Paulius Juodišius. Vilnius: Arka, 2001.

Trys linksmos pasakėlės: pasaka/ Paulius Juodišius. Vilnius: Arka, 2001.

Skaičiuok su Zenonu: pasaka/ Paulius Juodišius. Vilnius: Arka, 2000.

Įliustruotos:
Pastatysim zuikiui namą: pasaka/ Ieva 
Čepulėnaitė. Vilnius: Arka, 2001.
Dainų karuselė: dainų ir natų rinkinys/ sud. Eglė Povilaitienė. Vilnius: Kronta, 2009. 
Beveik varlės: pasaka/ Rasa Aškinytė. Vilnius: Kronta, 2009.
Zuikio abėcėlė/ Ramūnas Gerbutavičius, Rimvydas Stankevičius. Kaunas: Šviesa, 2007.
Raiboji vištelė: pasaka/ Vilnius: Algarvė, 2005.
Meldinė nendrinukė: Mažasis vadovas vaikams/Almantas Kulbis. Vilnius: BEF, 2012
Melagių pilis: pasaka/ Vytautė Žilinskaitė. Vilnius: Alma litera

Trumpai apie save
Kai buvau truputį mažesnis, daugybė valandų praleisdavau žiūrinėdamas knygas. Tais laikais vaikiškų knygų buvo mažokai. Ypač tokių kurios nustebintų. Buvau kruopštus skaitytojas todėl ilgai tyrinėdavau kiekvieną puslapį. Bet daugelyje iliustracijų tyrinėti nelabai buvo ką.
Aš žiūrėdavau į tuos piešinius ir galvodavau: ar sunku buvo tam viską mokančiam suaugusiam žmogui rūpestingiau viską nupiešti. Turbūt jam niekas nepasako, kaip  nuobodu vartyti knygą, kuri nestebina, iš kurios neturi ko pasimokyti. Labiausiai patikdavo tos knygos kuriose jausdavau, kad žmogus tikrai įdėjo daug darbo ir minčių.
Pasakos taip pat dažniausiai būdavo rimtos. Pabaigoje su kokiu nors protingu pamokymu neklaužadoms, tinginiams ir tiems kas gauna blogus pažymius. O man labiausiai patikdavo juokas, nuotykiai, atradimai. Ir veikėjai kurie galvoja savo galva, ieško savų sprendimų, savo kelio. Bet mano nuomonės niekas neklausdavo.
Tą jausmą vis dar atsimenu, todėl dabar ką nors kurdamas vis pagalvoju, kaip jausis vaikas vartydamas mano knygą. Ar tai jį nustebins ar paliks abejingą. Ir ne viską kas gražu man pačiam, sudedu į vidų. Vaiko kitokia gyvenimo patirtis. Kas man jau atrodo kasdieniška ir pabodę, ką norisi sulaužyt ir perdaryt, vaikui vis dar naujiena. Jam net paprasta višta gali būti stebuklas.
Kai smarkiai ūgtelėjau galvoje pradėjo suktis mintis pačiam pasidaryti tokią knygą kokios norėjau vaikystėje. Apie knygų kūrimą nieko neišmaniau, nes mokiausi kalti akmeninius skulptūras ir antkapius. Ant antkapių irgi būna šiek tiek teksto, bet tikrai per mažai kad išmoktum sklandžiai rašyti. Jokių rašytojų nepažinojau, o visos man patinkančios istorijos jau buvo iliustruotos ir išleistos. Todėl vieną vakarą grįžęs namo po darbo, pradėjau meistrauti knygelę.
Malonumas nuo kūrybos buvo nepaprastas. Lyg kokia terapija. Viską kas man rūpėjo, klausimus kurie sukdavosi galvoj, galėjau perkelti į knygos veikėjus ir liepti jiems ieškoti išeičių. Pasirodė, kad yra ne vienas įprastas, o begalės sprendimo būdų. Toks sumažintas gyvenimo modeliukas kuriame nebaisu pridaryti klaidų. Pajutau tą istorijų kūrimo malonumą ir negaliu sustoti iki šiol.
Tik blogiausia kad nemokėjau rašyti. Mintys lyg vartaliojasi, istorija galvoj sukasi, o parašau ant popieriaus ir liežuvis kliūna skaitant, sakiniai kaip akmeniniai.
O juk nuo vaikystės labai mėgau kurti istorijas ir jų klausytis. Bet tai pasirodė ne tas pats kas rašyti. Aš jas pasakodavau. Pasakodavau daugybę. Aišku  dažniausiai ne laiku ir ne vietoj. Pavyzdžiui per matematikos ar literatūros pamoką. Mokytojų tokia kūryba visai nedžiugino. Jie man atgal rašė pastabas. Ir liepdavo rašyti ne kažkokius išgalvotus pasakojimus, o rimtus rašinius pagal taisykles.
Taigi šiaip ne taip surašiau istoriją, nupiešiau piešinius, viską surišau ir pasidėjau knygelę į spintą. Neseniai buvo subyrėjusi Tarybų sąjunga su visa savo leidybos sistema. Naujosioms leidykloms reikėjo išgyventi ir jos leisdavo tik tai, ką galima būtų parduoti. O naujo autoriaus keverzonės tikrai ne ta prekė kuri atneštų pelną. Todėl jos niekam net nesiūliau.
Bet netyčia mano namudinę rankų darbo knygelę pastebėjo kaimynų draugas, visų galų verslininkas. Jis pasakė: geriau tu mano leidyklai piešk zuikius su lėktuvėliais. Dabar gerai perka spalvinimo knygeles. Tik nerašyk jokių tekstų, niekam jų nereikia.
Taip aš netikėtai pasidariau iliustratorium. Bet tai buvo viena iš daugybės veiklų, nes tam kad išgyventi ir dar rasti laiko piešti reikėjo imtis įvairiausio darbo. Dirbau apsauginiu, restauratorium, pardavėju, statybininku, akmentašiu, mokytoju, virėju, stalium.
Todėl ilgą laiką istorijas kurdavau laisvalaikiu pats sau. Paskui kažkaip nepastebimai, po truputį, knygeles pradėjo leisti įvairios leidyklos. O kai vienam renginyje buvau pristatytas kaip rašytojas ir niekas nežinojo kad aš dailininkas, tai labai nustebau. Ir iki šiol dar stebiuosi.
Todėl manau kad kurti istorijas turėtų kiekvienas. Tai padeda laisviau mąstyti, daug ką apgalvoti ir naujai įvertinti įprastus dalykus.
Kitas klausimas ar būtina spausdinti viską ką sukūrei. Juk pasaulyje ir taip jau prileisti kalnai šlamšto. Kol kas bendraudamas su vaikais jaučiu kad jiems patinka. Tikiuosi kad kai jau pradėsiu nusikurti į lankas kas nors man apie tai pasakys ir sustabdys. Kurti knygeles spintoms irgi malonus užsiėmimas.